Apie maišelį, kuris yra žuvies viduje

Su Rodionu susitikome pokalbiui jo dirbtuvėje, įrengtoje pusiau gamybiniame pastate Liepų gatvėje. Pramoniniai kiemo konteineriai kaupė savyje tai, kas tapo naujojo Rodiono kūrinio pagrindu: plastiką ir kitą tarą.

Rodiono juodo plastiko jūra, simbolizuojanti mirtiną naftos plėvę, man iš pradžių pasirodė kaip citata iš Federico Fellini filmo „Ir laivas plaukia“. Tačiau tai buvo tik pirmas įspūdis.

– Ar yra pavojus, kad ir jūra taps celofaninė? Vienas iš jūsų videofilmų fiksuoja, kaip jūrą užpildo labai estetiškos, labai plastiškos, bet, deja, negyvos gyvybę naikinančio celofano „gėlės“. Ar jūs asmeniškai esate susidūręs su plastiku jūroje? Nes, pavyzdžiui, Smiltynėje, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, pakrantė yra gana švari.

– Kartą maudantis pagavau celofaninę medūzą. Teko ją ištraukti ant kranto. Taip kad ir mūsų Baltija nėra švari.

Viena iš keturių instaliacijų bus skirta mikroplastikui. Pavadinsiu ją „Mikroplastic flow“ arba „Game over“. Šiai instaliacijai pats gaminu iš atliekų mikroplastiką. Mane labiausiai nustebino, net šokiravo mikroplastikas. Mikroplastikas gali atrodyti netgi estetiškas, todėl aš naudoju jį savo instaliacijoje, bet jo kiekis sparčiai didėja jūrose ir kartu jūrų gyvūnuose. Ir, be abejo, žuvyje, kurią suvalgome. Taip mikroplastikas apsuka savo ratą be pralaimėjimo – ką išmetame, tą ir gauname atgal. Nors nematoma, bet pražūtinga forma. Esu matęs tokį memą, kai žmogus parduotuvėje perka žuvį, paprašo ją įdėti į maišelį, o išmintinga pardavėja atsako, kad maišelis yra jau žuvies viduje.

– Ar mes tą maišelį žuvies viduje pamatysime „Jūros plastikoje“?

– Maišelių ir maišų bus daug. Viena instaliacija vadinsis „Juodoji jūra“, kur tiesiog vietoje vandens bus suformuota juodo, kaip šiukšlių maišai, plastiko jūra.

– Labai stiprus kontrastas: tikroje Juodojoje jūroje vis dar plaukioja delfinai, ji mums asocijuojasi su juoda gelme ir karšta Pietų saule. O kokią jūs vaizduojate „Juodąją jūrą“?

– Tai – naftos jūra. Užteršta jūra. Jūra dažniausiai užteršiama nafta, ypač kai įvyksta tankerių avarijos. Šis pavadinimas labai tiko mano instaliacijai.

Dar viena instaliacija bus skirta jūros gėrybių temai. Dabar 3D spausdintuvu spausdiname baltą švytinčią jūros kriauklę, kurioje vietoje perlų – plastikinės šiukšlės: kamšteliai, ausų krapštukai, kitos plastiko atliekos. Tai – ir ironiškas, ir šiek tiek ciniškas kūrinys, nes šiuo atveju pats tampu plastikinės estetikos kūrėju. Antra vertus, tai gali priversti žmogų susimąstyti. Aš nenoriu tiesioginės didaktikos, nenoriu iliustratyviai rodyti taršos. Jei žmogus pajus simpatiją kūriniui, jį turi aplankyti mintis apie tai, kaip mes iš tiesų gyvename.

Dar viena instaliacija vadinsis „Jūros papuošalai“. Tai – tinklai ir visiems gerai žinoma plastikinė pakuotė, skirta šešioms skardinėms gėrimų. Ji, patekusi į jūrą, tampa spąstais ir vėžliams, ir ruoniams. Interpretuosiu šią temą per juvelyrikos aspektą: pavadinu papuošalu, o iš tikrųjų šios plastikinės dėžės žudo jūros gyvūnus.

– Mirtina koljė? Nors vėžliai artimiausioje mums – Baltijos jūroje negyvena, bet tarša neturi ribų.

– Reikia pasidžiaugti bent tuo, kad pasaulyje ne Europa yra didžiausias teršėjas, o Azijos šalys.

– Kaip manote, ar gali menas taip paveikti žmogų, jog jis, pamatęs jūsų instaliaciją, nuspręs gyventi tvariau?

– Pirmiausia turi veikti patogi valstybinė sistema, įgalinanti kiekvieną rūšiuoti atliekas. Aš matau, kad labai daug žmonių bent jau rūšiuoja savo šiukšles, bent jau plastiką atskiria. Lieka neatsakytas klausimas, kaip mažinti įvairių valymo ir švaros priemonių žalą gamtai. Be abejo – pirmiausia rinktis ekologiškesnius. Žmogus šią žalą gamtai sunkiai dar suvokia, nes mes tikimės, kad, išpylus priemones į kanalizaciją, jos būtinai bus išvalytos. Bet realybėje atsitinka visaip.

– Mikroplastikas dažnai naudojamas kremuose, šampūnuose, kosmetikoje.

– Pastebėjau per pirmąjį karantiną, kad daug kas, ypač kalbant apie įvairias gražinimosi priemones, tapo mažiau naudojama ar net visai nereikalinga. Tačiau nemanau, kad mes jų sugebėsime atsisakyti, kol matysime tas pakuotes parduotuvių lentynose.

– Prakalbote apie karantiną. Kaip jūs, kaip menininkas, išgyvenote? Jūs – dailininkas, ir, nežiūrint į tai, karantinas ar ne, dirbate vienas savo dirbtuvėje. Ar jums buvo sunku, ar kaip tik – vakuume be žmonių daugiau minčių?

– Gal buvo sunku psichologiškai dėl to, kas vyksta pasaulyje, kad kažkas netenka darbo, nes ta grandininė reakcija pasieks ir mane. Man pasisekė ir karantinas psichologiškai labai nepaveikė, nes mano gyvenimas niekuo nepasikeitė, be to, turėjau intensyviai ruoštis parodai.

– Jūs – drąsus menininkas, linkęs į eksperimentus: neseniai parodoje „Triukšmas“ matėme puikius paveikslus, kuriuose naudojate kartu su dažais ir savo... barzdos plaukus, dabar – šiukšlių maišai ir kitos atDailininkas R.Petroffas.liekos.

– Plastikas, šiukšlių maišai ne pirmą kartą irgi atsiduria mano kūryboje (dailininkas pademonstruoja ketverių metų senumo paveikslą „McDonald’s“, kuriame nutapyti maišai su šiukšlėmis primena prikimštus žmonių skrandžius, o geltoni jų raištukai, sumazgyti į M, C ir D raides). Plastikas man patinka kaip medžiaga – gan skulptūriška, jo nereikia net dažyti. Tikiuosi, kad ir žiūrovai pamatys tą estetiką.

– Kirba provokatyvus klausimas: kiek tvarumo šioje instaliacijoje, ar ji bus sunaikinta po eksponavimo?

– Didžioji dalis šios instaliacijos medžiagų – antro panaudojimo. Važiavau į sąvartyną jų rinkti. Nenorėčiau sunaikinti savo darbo. Blogiausiu atveju aš jį paliksiu sau. Žmona, pamačiusi šviesdėžes, kuriose bus instaliacijos, pasakė, kad namuose iš kelionių prisikaupė visokių žemėlapių, akmenukų, ir visai smagu būtų pasidaryti namuose savo šeimos tokią istoriją, panaudojant