Nepriklausomybės atkūrimo metu Klaipėdoje buvęs garsus politikas Artašesas Gazarianas šiandien graibstomas Rusijoje bei Ukrainoje, bet ne Lietuvoje. Vadybos ir demokratijos mokyklos įkūrėjas, ypatingais jausmais susisaistęs su uostamiesčiu, apgailestaudamas prisipažįsta subrandinęs planą persikelti į Vilnių.

Politika nebevilioja

– Tiems, kurie gyvai pamena dviejų dešimtmečių senumo istoriją, jūsų pristatinėti nereikia. Bet per tą laiką užaugo nauja karta, ir jauniesiems klaipėdiečiams tenka aiškinti, kas yra A.Gazarianas.

– Pagal išsilavinimą esu inžinierius ekonomistas. Iki Sąjūdžio buvau Regioninio statistikos departamento viršininko pavaduotojas. Sąjūdis pakeitė mano gyvenimą. Buvau pirmasis Lietuvoje miesto mero patarėjas. Tuo metu savivaldybėje buvo labai daug naujos ir įdomios veiklos. Perėjimas prie kitos santvarkos reikalavo iš naujo permąstyti teikiamas paslaugas ir jų organizavimą. Man tai buvo labai įdomu, savivaldybėje dirbau porą metų. Paskui reali vietos savivalda Lietuvoje tapo nereikalinga. Nutariau palikti valdišką veiklą ir pradėti dirbti prasmingą, man patinkantį darbą, rengiau konferencijas, leidau knygas, organizavau mokymus.

– Ar nusivylėte politika?

– Aš nenusivyliau tuo, kas vyko 1989 ir 1990-aisiais. Tai vienas ryškiausių ir įdomiausių mano gyvenimo laikotarpių. Esu visiškai nusivylęs tuo, kas politikoje vyksta dabar. Nenorėčiau būti tokios politikos dalimi nei vietos, nei nacionaliniu lygmeniu. Politika tapo totaliai korumpuota, nebūtinai pinigais, bet tiesiog savanaudiška.

Moko keisti požiūrį

– Kokie jūsų įkurtos Vadybos ir demokratijos mokyklos veiklos tikslai?

– Į mane kreipiasi žmonės, kurie nori vystyti ir stiprinti savo įmones. Dirbu su žmonėmis, jų mąstymu, supratimu apie vadybinius įgūdžius. Bet tokie mokymai nėra pagrindinis tikslas. Kad įmonė veiktų kitaip, žmonės turi išmokti kitaip mąstyti ir veikti. Bandau padėti vadovams sustiprinti ir pakelti savo įmones.

– Ar verslininkų poreikiai krizės metu pasikeitė?

– Bet kokia krizė pirmiausia nušluoja tuos, kurie buvo nepakankamai realistiški vertindami verslo aplinką. Dabar verslininkų atsargumas yra net perdėtas. Žmonės išsigandę. Užuot pinigus leidę gyvenimui, juos taupo taip, kad net indėliai kelis kartus užauga. Jie nenori investuoti, nes bijo, kad juos praras. Iš tiesų, krizė yra žmonių sąmonėje.

– Ko mokote verslininkus?

– Aš mokau menedžmento. Lietuvių kalba neturi tikslaus šio dalyko apibūdinimo. Tai yra sugebėjimas padaryti taip, kad įvyktų tai, ko siekiama. Priešinga sąvokai „menedžmentas“ yra gebėjimas paaiškinti, kodėl viskas yra ne taip, kaip reikia. Visi, kurie aiškina, kodėl valstybėje, įmonėje, šeimoje – blogai, yra mano ideologiniai priešai. Jų dėmesys yra sufokusuotas į priežastis, kurių negali pakeisti. O tas, kuris galvoja, ką reikia padaryti, dėmesį nukreipia į aplinkybes, kurias galima pakeisti.

Ne mokytojas, o treneris

– Teko girdėti, kad jūs nenorite būti vadinamas mokytoju. Ar tiesa?

– Taip. Mokytojas moko, kaip gyventi, jis dėsto teorijas. Man labiau patinka vadintis treneriu. Treneris arba instruktorius turi mokyti praktiškai. Kokia nauda iš papasakojimo apie tai, kaip vairuojamas automobilis? Mano darbas padėti žmonėms praturtinti savo mąstymą ir padėti įgyti praktinių įgūdžių, kurie jiems leis kitaip veikti. Ir viena, ir kita yra praktinis procesas. Gaila, kad vadybininkus rengiantys universitetai menedžmento studijų beveik neturi, o jei ir turi, tai jos labai silpnos.

– Kaip reikia bendrauti su verslininkais, kad jie patikėtų tuo, ką jūs sakote, ir priimtų jūsų idėjas?

– Pirmiausia, pats turi tikėti, kad tai yra svarbu. Jei pats tiki, pašnekovas tai jaučia ir pasitiki. Mano pažįstamas 15 metų dirbo chirurgu. Vieną dieną jis metė darbą ir tapo muzikantu. Paklausiau, kodėl taip pasielgė. Prasitarė, kad naktimis tebesapnuoja chirurgo darbą, bet nebegalėjo operuoti. Darbo krūvis buvo nepakeliamas, vieną dieną jis padarė pjūvį pacientės pilve ir nepajuto skausmo. Kai suprato, jog tampa amatininku, jį išpylė prakaitas, vos baigė operaciją ir daugiau nepaėmė skalpelio į rankas. Panašiai ir man. Jei aš nesijaudinsiu dėl to, apie ką kalbu su kitais žmonėmis, nebeturėsiu teisės kištis į jų mąstymą.

Lietuvoje darbo nebeturi

– Ar jums užtenka darbo Klaipėdoje?

– Nei Klaipėdoje, nei Lietuvoje auditorija man – nepakankama. Aš neieškau sau klientų, jie patys mane suranda. Gaila, bet pastaruoju metu daug daugiau užsakymų sulaukiu iš Rusijos, Ukrainos.

– Prieš du dešimtmečius išeidamas iš tuometės persitvarkančios Komunistų partijos ir iš Sąjūdžio Seimo jūs rašėte: „Aš lieku toks, koks esu. Tikiu, kad būsiu naudingas Lietuvai kaip savo srities specialistas“. Ar šiandien galite tuos žodžius pakartoti?

– Pirmąjį sakinį kartoju neabejodamas. Deja, apgailestaudamas turiu pasakyti, kad nebesu naudingas Lietuvai. Kur kas dažniau esu prašomas padėti kitoms šalims. Jeigu atsiranda poreikis mano paslaugoms Lietuvoje, aš jai visada teikiu pirmenybę. Šiuo metu neturiu jokio darbo, susijusio su Lietuva.

– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie darbus kitose šalyse?

– Dabar, be mano pagrindinio darbo organizacijų vystymo srityje, nemažai užsakymų susiję su teritorijų strateginiu planavimu. Dirbau su tam tikros dalies Maskvos, Vladivostoko, Astrachanės, Volgogrado ir dar kelių vietovių strateginiu vystymu.

Vaikystė – be elektros ir radijo

– Esate armėnas, bet turite lietuviškų šaknų. Papasakokite apie savo šeimą, vaikystę.

– Mano mamos mama buvo lietuvė iš Dzūkijos, ji ištekėjo už lenko, todėl mano mama jautėsi esanti lenkė. Tėtis – armėnas. Mano tėvai susipažino tremtyje. Gimiau ir ankstyvą vaikystę praleidau Krasnojarsko krašte. Pirmuosius šešerius metus nemačiau nė vieno automobilio, elektros lemputės, radijo, parduotuvių. Pirmąjį pinigą pamačiau taip pat tik būdamas šešerių. Aplinkui buvo vien taiga. Ten nebuvo nei turtingų, nei vargšų, nei viršininkų, nei pavaldinių. Visi pusšimtis ar daugiau žmonių gyveno viename barake, patalpoje be vidinių pertvarų. Tačiau pabaigoje gyvenome kaip ponai, nes turėjome atskirą kambarį, kuriame tilpome mama, tėtis, aš su broliu, karvė, paršiukas ir vištos.

– Kokie jausmai jus sieja su Klaipėda?

– Klaipėda yra pirmas miestas, kurį galiu vadinti tikrai savu. Jūra, žmonės, draugai, giminaičiai... Čia patyriau labai gerų jausmų ir įvykių. Iki Klaipėdos mano gyvenime nebuvo kitos vietos, kuri man taptų tokia artima. Nemaža mano šeimos dalis gyvena Anglijoje, turiu galimybių gyventi ir kituose kraštuose, bet važiuoti iš Lietuvos manęs netraukia. Vis dėlto turiu planą persikelti į Vilnių, nors nemanau, kad jis taps man kuo nors daugiau nei gyvenamąja vieta. Tiesiog labai daug keliauju, iš Palangos oro uosto ribotos galimybės kur nors nuskristi be persėdimo. Man gaila laiko.

– Minėjote, kad ir jūsų šeimos dalis gyvena Anglijoje. Ar kalbate apie savo vaikus?

– Dukra baigia doktorantūrą Londono universitete, ji tapo pakankamai aukšto lygio neuropsichologijos ekspertė. Ten sukūrė šeimą, augina vaiką. Anglijoje gyvena ir mano marti su anūkais.

Uostamiestyje kultūra merdi

– Nepaisant techninio išsilavinimo bei darbo pobūdžio, esate pagarsėjęs melomanas. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime vaidina muzika? Ar turite muzikinį išsilavinimą?

– Muziką mėgstu be galo. Išsilavinimas gali tik trukdyti. Aš negroju, aš klausausi. Dievinu klasiką, pasaulio muziką, džiazą. Vilniaus centre Odminių gatvėje turiu muzikos saloną „Muzikos magija“.

– Ar gyvenimas čia neatrodo neįdomus ir pilkas?

– Klaipėdoje tragiškai sustingęs kultūrinis gyvenimas. Aną dieną turėjau aukšto lygio svečią ir surizikavau nuvesti jį į „Kurpių“ užeigą, kuri kažkada buvo garsus, gyvas, aktyvus džiazo klubas. Gaila, bet jo nebėra. Grojo puikūs muzikantai, bet vieta buvo tuščia ir negyva. Palyginti su Vilniumi, kuris yra tik triskart didesnis už mūsų miestą, Klaipėdoje kultūrinio gyvenimo nėra. Galbūt maža išimtis – Koncertų salė, bet tai, kas ten vyksta, tėra lašas jūroje. Žmonės renginių nelanko. Kalbėti, kodėl taip yra, būtų tas pats, kas svarstyti – višta ar kiaušinis atsirado pirma.

– Kaip manote, kodėl taip yra? Juk Klaipėdoje yra kelios muzikos mokyklos, konservatorija, ir net universiteto Menų fakultetas.

– Muzikos mokyklos Klaipėdoje yra įstaigos, kurios sugeba vaiką paversti muzikos priešu visam gyvenimui. Tai žinau iš savo šeimos patirties. Sūnus baigė muzikos mokyklą, bet visą gyvenimą jį pykins nuo smuiko. Užuot išmokę mėgti ir mėgautis muzika, mokytojai vaikus dresuoja. Manau, kad absoliuti dauguma muzikos mokytojų patys nekenčia muzikos, jie tiesiog taip užsidirba duoną. Dauguma jų nesilanko koncertuose, nes neturi tokio poreikio.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. vasario 13 d. Krasnojarsko krašte.

1968 m. įstojo mokytis į Leningrado universiteto fizikos fakultetą.

1970 m. buvo pašauktas į sovietų kariuomenę, tarnavo laivyne.

1974–1980 m. gyveno Baltarusijoje, Gomelyje. Baigė šio miesto universitetą.

1981 m. apsigyveno Klaipėdoje.

1987 m. baigė aspirantūrą Maskvos statistikos institute ir apsigynė mokslinį darbą.

1986–1990 m. dėstė vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute,

1993 – 1999 m. – Klaipėdos universitete.

1991 m. įsteigė Savivaldos problemų tyrimo centrą.

1994 m. įkūrė Vadybos ir demokratijos mokyklą.

2006 m. įsteigė visuomeninę organizaciją „Muzikos magija“ bei taip pat besivadinantį saloną.