Verčia įsivaizduoti

Vyriausiasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas Aurelijus Liškauskas tikino, kad trečią kartą ruošiantis minėti profesinę dieną miniatiūras kūrė patyrę choreografai ir baleto artistai.

Tai daryti jie pradėjo dar šių metų sausį, daugelio šokių svarbiausia mintis – jausmai.

Kvapas, skonis, lytėjimas, pojūčiai ir jausmai buvo pagrindinė kūrėjų tema.

Šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba.

Kaip teigė vyriausiasis teatro choreografas, šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba. Šokyje atlikėjas rodo jausmą, o žiūrovas mato tai, ką nori matyti ar kas jam tuo metu yra aktualiausia, atlikėjas jam suteikia laisvę jausti.

Citrinas scenoje valgantys šokėjai neslėpė grimasų, čepsėjo mėgaudamiesi, raukėsi nuo nepakeliamo rūgštumo.

Pirmosiose eilėse sėdėję žiūrovai matė ne tik šokėjų išraiškas, bet ir uodė citrusų kvapą. Žiūrovai bandė spėti, ką tuo norėta pasakyti – reakcija į baleto meną, geltona vaisiaus spalva vertė galvoti ir apie Ukrainos vėliavą.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Prunkštelėjo ne vietoje

Žiūrovai skirtingai reagavo ir į kitos miniatiūros pradžią. Kai trys šokėjos buvo apipiltos šaltu vandeniu, salėje pasigirdo prunkštimas.

Kiaurai peršlapusių šokėjų – amerikietės, lietuvės ir ukrainietės – atliekamą miniatiūrą žiūrovai suprato skirtingai, bet drauge su šokėjomis šiurpo ne tik nuo šalčio bijančio kūno pojūčių, bet ir nuo jų reiškiamų emocijų.

Ne vienas prisipažino pagalvojęs, kad šiuo šokiu norėta atskleisti agresoriaus prievartaujamų Ukrainos moterų siaubą.

Paskutinė miniatiūra, kai visi šokėjai scenoje pasirodė avėdami sunkiais batais ir vilkėdami milines primenančiais apsiaustais, suprasta skirtingai. Pasirodo, sunkūs rūbai – tarsi mūsų kompleksai, kurių sunku atsikratyti, todėl šokėjai ne kartą juos nusimetė ir vėl vilkosi.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Karas – ir akyse

A.Liškauskas tikino, kad daugeliu atvejų sumanymas buvo kitoks, nei žiūrovai įsivaizdavo. Jis atviravo, kad nuo karo Ukrainoje pradžios dirbti su šokėjais, kurių didžiąją dalį sudaro ukrainiečiai, – sudėtinga.

"Šįkart esame ypač prispausti galimybių, nes keli ukrainiečiai šokėjai negrįžo iš viešnagės tėvynėje, o vienas išvažiavo ginti savo šalies, todėl mums trūksta šokėjų. Atsiriboti nuo karo neįmanoma. Ne kartą buvo, kai žmogus pašoka, paskui atsisėda ir žiūri į vieną tašką. Viską suprantame, bet paguosti negalime. Kokie žodžiai galėtų ką nors pakeisti? Tokią akimirką jaučiuosi bejėgis, – pasakojo A.Liškauskas. – Šokėjai iš Ukrainos išgyvena labai įvairius jausmus, bet dažniausiai apie juos nekalba. Mes siūlėme miniatiūrų kūrėjams per šokį išsakyti savo emocijas."

Atsiriboti nuo karo neįmanoma.

Duetas, kuriame šokėjai užsidengia akis ir išsilieja riksmu, buvo vienas tokių. Choreografai neklausė kūrėjų, ką reiškia kiekvienas gestas, bet gal tai ir yra gerai, kad stebėdami šokį patys sau susikuriame siužetą ir kartu su šokėju jį išgyvename. Juk kare ne tik šaudoma. Ten žmonės myli, kenčia, jaučia neapykantą ir net džiaugsmą.

Prašys pakartoti

Spektaklyje buvo labai daug tamsos, todėl nenuostabu, kad žiūrovai išgyveno karo pragarą. Šokyje nėra kalbos barjero.

Nors proginis pasirodymas dažniausiai sukuriamas vienam pasirodymui, savaitgalį šių metų miniatiūrų spektaklis parodytas ir Kaune, kur padvelkė kaip europietiškas gaivaus vėjo gūsis.

Šokių trupės vadovas ketina prašyti teatro vadovus "nenumarinti" pasirodymo ir dar bent kartą parodyti jį publikai.

Tarptautinė šokio diena minima balandžio 29-ąją. Ši šventė švenčiama nuo 1982 m. UNESCO sprendimu.