Pereiti į pagrindinį turinį

A. Banytė: suleidau šaknis giliai

2023-02-10 03:00

Dar viena „Metų klaipėdietės“ dešimtuko herojė – Klaipėdos kultūros magistrė Angelina Banytė – dailininkė, sukūrusi didžiausią visoje Rytų Europoje freską ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado. Per daugiau nei keturis kūrybinio darbo dešimtmečius dailininkė sukūrė nemažai monumentaliosios tapybos kūrinių. Jos kūrybos siena užpildytų daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų plotą. Kūrėja šįkart atviravo apie save.

Produktyvumas: A. Banytė sukūrė tiek monumentaliosios tapybos kūrinių, kad jie užpildytų daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dydžio sieną.
Produktyvumas: A. Banytė sukūrė tiek monumentaliosios tapybos kūrinių, kad jie užpildytų daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dydžio sieną. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Apie darbą

Darbas mano gyvenime reiškia viską. Darbo per mano gyvenimą buvo daug, jis buvo labai mėgstamas, todėl ir panirau į jį visa savo siela ir širdimi. Kai nebūdavo monumentalių užsakymų, tuomet tapydavau. Tačiau daugiausia mano darbų – sieninės tapybos yra bažnyčiose ir čia, Klaipėdoje, ir kitur Lietuvoje. Kūryba man kartu yra ir darbas, kuris mane palaiko. Freska ant Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado – naujausias darbas. Šitą projektą pradėjome dar prieš dešimt metų, bet viskas laikinai tarsi sustingo. Prieš metus man paskambino meistras, kuris atsakingas už tą freską, ir pasakė, kad reikia tęsti sumanymą. Pasinėriau į šį darbą, reikėjo keisti spalvas, atnaujinti portretus, pačią freską baigėme pernai rudenį, dabar ja gali grožėtis visi.

Apie šeimą

Savo asmeninės šeimos neturiu, taip jau susiklostė gyvenimas. Tad mano šeima – seserys, jų vaikai.

Apie pomėgius

Pomėgiais gal nelabai išsiskiriu iš kitų žmonių, žinoma, mėgstu muziką, mėgau keliauti, bet dabar daugiausia skaitau, nes apie jokias keliones nebėra kalbos dėl sveikatos problemų. Todėl dažniausiai skaitau knygas, kartais tapau paveikslus, kai būna šviesiau, tik žiemą retokai išaušta.

Apie Klaipėdą

Nesu tikra klaipėdietė, kitaip tariant, šišioniškė, aš iš tų vadinamųjų okupantų, atvykėlių. Dabar daug kas ir Vilniuje, ne tik Klaipėdoje, mėgsta diskutuoti, kas čia vietiniai, kas atvykėliai. Gimiau Mažeikiuose, po metų tėvai persikėlė į Panevėžį, paskui – mokslai Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tad kol atsidūriau Klaipėdoje, galima sakyti, buvau tarsi be šaknų. O dabar jau čia suleidau šaknis giliai. Gyvenu Klaipėdoje nuo 1976 m. ir nieko neketinu keisti. Man labai patinka Klaipėda. Kai dar studijavau institute, čia praktikai atvykau ir kažkas suspurdėjo širdyje, supratau, kur noriu gyventi. Ir gyvenimas taip susiklostė, kad čia atsidūriau. Gal ir ne visai esu „okupantė“, bet likimas taip susiklostė.

Gyvenimo kredo

Pirmiausia laikausi principo niekam nekenkti, niekam nedaryti nieko blogo.

Apie Metų klaipėdietę

„Metų klaipėdietės“ konkursas vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Mane visada domindavo, kokios moterys kasmet pakliūdavo į dešimtuką. Tai yra puiki tradicija, nedaug miestų tokias turi. Dauguma pretendenčių į šį garbingą titulą man yra žinomos, jų darbai bei nuopelnai yra girdėti. Tai išties garbingos, nusipelniusios moterys, vertos, kad būtų pagerbtos plačiau, nes taip jau yra, kad didžiuma didelių darbų yra daromi tyliai ir jie ne visada pastebimi, nors reikėtų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų