Kadaise pašėlusiu tempu gyvenusios Dalios Kanclerytės gyvenime nestigo įvairialypės veiklos: režisūros paskaitos studentams, darbas televizijoje, pramoginių šou programos delfinariume. Šiandien žinomos režisierės kūryba tarpsta visai kitokioje aplinkoje, kuri brandina ne tik jos talento gerbėjus, bet ir ją pačią.

Apie darbą

Ryškiausiai matomi pastarųjų metų Dalios darbų vaisiai – jos režisuoti dokumentiniai kino filmai. „Pakūta mano meilė“, „Misionierius“, „Malonė“ – tai tik dalis per aštuonerius metus subrandintų juostų.

Ši veikla, anot pašnekovės, kupina ir begalinio kūrybinio džiaugsmo, ir kančios, ir klystkelių, ir atradimų. Kaip ir patys filmai, pasakojantys apie nekasdienes žmonių istorijas, jų išgyvenimus bei patyrimus.

„Svajonė, kuri dirbant televizijoje atrodė labai tolima, išsipildė, kai atvažiavau gyventi į Pakutuvėnus. Čia broliai pranciškonai įkūrė videostudiją, ir viskas prasidėjo. Atvažiavau 2005-aisiais, o jau kitais metais gimė pirmoji juosta “Pakūta mano meilė", – prisiminė Dalia.

Būtent čia, Plungės rajone pranciškonų įkurtoje bendruomenėje, moteris rado prieglobstį po didžiulės netekties. Tad ir šis pirmasis filmas, anot menininkės, bene brangiausias jos „kūdikis“.

„Jis labai tikras, labai autentiškas. Tai ne tik priklausomybę turinčių žmonių istorijos, bet ir mano pačios istorija. Kalbėjimas apie save viešai yra labai didelė rizika, bet šis filmas padėjo man susivokti savyje ir išgydė nuo tuo siaubingo skausmo, kuris manyje gyveno po vaiko žūties“, – atvirai apie dramatišką netektį prakalbo pašnekovė.

Šiandien dešimtį dokumentinių kino filmų sukūrusi Dalia ir vėl gyvena naujais sumanymais, idėjomis.

Begalinio malonumo, dvasinio peno režisierei suteikė ir kiti kūrybiniai impulsai: radijuje gimusios poezijos laidos, kartu su muzikantais rengtos poetinės kompozicijos.

D.Kanclerytė prisipažino, jog dar viena be galo svarbi jos gyvenimo dalis – savanorystė.

Jau trečius metus Dalia yra tradicinių „Vilties bėgimo“ renginių režisierė. Pasak moters, jai iki šiol nesuvokiama, kaip ši tauri misija į miesto gatves sukviečia tiek daug svetimo skausmui ir kančiai neabejingų žmonių.

„Tada negaila nieko – nei nuovargio, nei kažkokių nesusipratimų“, – prisipažino pašnekovė.

Apie šeimą

Tradicinės šeimos, kokią daugelis įsivaizduoja, moteris neturi jau daugelį metų. „Tiesiog taip susiklostė gyvenimas, – paprastai kalba Dalia. – Turiu ir draugų, ir draugių, nesijaučiu kaip nors ypatingai išskirtinai.“

Pašnekovė prisipažino, jog ją iki šių dienų šildo vaikystės prisiminimai, stiprus ryšys, siejęs su tėveliais.

„Augau menininkų šeimoje, kurioje būdavo labai daug kalbama apie kūrybą. Kaskart įvykdavo mažas stebuklas, kai tėvai nusivesdavo mane į užkulisius. Kalbu su mama, staiga ji išeina vaidinti ir tai nebe mano mama, tai jau kažkoks personažas. Teatras yra magiškas dalykas“, – ypatingi vaikystės pojūčiai vis dar neišblėso iš režisierės atminties.

Anot Dalios, ji niekada nesijautė garsiojo savo tėvo – aktoriaus Vytauto Kanclerio šešėlyje.

„Jis toks didelis, toks talentingas, jam buvo tiek daug duota Dievo. Jis mano tėtis, ir mums nereikia varžytis. Galiu tik džiaugtis, būdama jo dukra. Labai jį myliu ir branginu. Mūsų ryšys buvo labai artimas“, – prisipažino pašnekovė.

Galbūt jau nebeilgai trukus režisierė galės įgyvendinti ir ilgai brandintą idėją – sukurti filmą apie legendinį aktorių.

Moteris prisipažino, jog iki šių dienų ją artimas ryšys sieja ir su vyresnėliu broliu Žilvinu. Anksti išvažiavęs į Vilnių, jis pasirinko fiziko kelią ir tapo garsiu mokslininku, yra nacionalinės premijos laureatas.

„Kai broliui gimė anūkas, jis man parašė – tu jau esi senelio sesuo, – juokėsi pašnekovė. – Žinoma, tai yra mano šeima, su kuria artimai bendrauju. O mano brolio anūkas Karolis labai pagyvina mūsų aplinką. Vaikas – nuostabus dalykas.“

Apie pomėgius

Dalia prisipažino, jog dirbama trijuose darbuose, nežinojo, ką reiškia poilsis, laisvalaikis. Tačiau dabar jau gali pasakyti, kad išmoko atrasti laiko sau. Šiandien moteris galėtų įvardyti ne vieną širdžiai mielą užsiėmimą, kuriais praturtina kasdienybę.

„Mėgstu skaityti – be knygos negaliu gyventi. Mėgstu žiūrėti filmus, bet kartu su kažkuo. Štai visai neseniai susirinkę pas mane namuose dideliame ekrane žiūrėjome Andrejaus Tarkovskio filmą “Veidrodis„, bendravome, prisiminėme senus laikus. Mėgstu maudytis šiltoje jūroje. Mėgstu keliauti. Labai patinka kalbėtis su žmonėmis. Draugystė man reiškia labai daug“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie Klaipėdą

Nors D.Kanclerytė gimė Šiauliuose, tačiau jaučiasi klaipėdiete visa savo esybe.

„Man tai brangus ir jaukus miestas, čia turiu daug mylimų draugų. Čia užaugau, įsimylėjau, sukūriau šeimą, čia gimė vaikas. Šio miesto gatvėse – mano asmeninė istorija. Vienoje įvyko vieni dalykai, kitoje – dar kiti. Pagaliau per tiltą gatvėmis į paskutinę kelionę palydėjome ir tėtį“, – kalbėjo Dalia.

Gyvenimo credo

Moteris svarstė, vargu ar vienu ir tuo pačiu principu, credo galima vadovautis visą gyvenimą. Juk žmogus išgyvena skirtingus etapus, ilginiui keičiasi jo matymas, jausena, poreikiai.

„Dabar kai pabundu rytą, sakau sau – kelkis, Dalia, kelkis, širdie. Ir keliauk mokytis draugystės. Nes šiuo gyvenimo etapu turiu išmokti girdėti kitą, priimti kitą, būti su kitu. Šiandien mokausi to. Toks ir mano gyvenimo credo“, – prisipažino pašnekovė.

Apie Metų klaipėdietę

„Manau, kad šis konkursas labai prasmingas, nes moterys tikrai be galo daug padaro. Jos suspėja ir vaikus užauginti, ir pasėti kokią nors grožio sėklą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dalia žemai lenkia galvą prieš tuos, kurie ją pamatė, įvertino ir negailėjo savo simpatijų. „Labai malonu žinoti, kad turiu draugų ir ne tik Klaipėdoje. Esu dėkinga ir tiems, kurie manęs asmeniškai nepažįsta, bet atidavė savo balsą. Todėl šiandien galiu būti šiame septynete, kuris man labai žavingas“, – šypsojosi D.Kanclerytė.