Šiandien nemažai klaipėdiečių susiruoš popietę ir vakarą praleisti Drevernoje. Čia vyks Drevernos rudens lygė – šventė, kurios metu linksmybėmis ir liepsnojančiomis šiaudinėmis figūromis ketinama pasitikti tamsųjį metų laiką. Visą šį šurmulį sugalvojo nebe pirmus metus panašias linksmybes rengianti miestelio kultūros centro siela Virgina Asnauskienė.

Klaipėdoje – gražiausi metai

– Kaip sugalvojote rengti lygiadienio šventę? Gal kas liepė?

– Tikrai niekas neliepė. Anksčiau rengdavome vasaros šventes. Gal prieš šešerius metus sumanėme švęsti rudens lygiadienį, o kartu ir Baltų vienybės dieną. Pradžioje jos buvo kuklios, dažniausiai žvejo Jono Gižo sodyboje. Prieš porą metų kūrybingi klaipėdiečiai jaunuoliai, susibūrę į tokią amatininkų gildiją "Krikragaa", pasiūlė surengti didesnę šventę. Klaipėdos etnokultūros centras pritraukė pas mus naktišokius. Todėl šventė tapo patraukli ne tik vietos žmonėms, bet ir klaipėdiečiams. Labai džiaugiuosi tokiu jaunimu.

– Ar Klaipėda jums – savas miestas?

– Septyneri metai Klaipėdoje buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime. Prieš tai bandžiau stoti į Vilniaus konservatoriją, dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose, bet taip išėjo, kad ten nepatekau. Buvau jau 20-ies, kai atvažiavau į Klaipėdą ir įstojau į S.Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos antrąjį kursą. Visai netoli buvo Statybininkų kultūros rūmai, juose repetavo estradinis ansamblis "Žėrutis". Dainavau šiame ansamblyje su tokiais to meto korifėjais kaip Antanas Rupša, Adolfas Jarulis, Zenonas Tamoševičius, Dalia Meisnerytė, Zina Jurgutytė. Su "Žėručiu" išmaišėme visą Lietuvą, dalyvavau ir "Vilniaus bokštuose". Pamenu, kartą kelionės metu Arvydas Paltinas man davė labai gerų patarimų, bet daugiausia kalbėjo apie pačią geriausiąją Nelę. Tuo pačiu metu dainavau ir "Meridiano" estradinėje programoje. Mano dėstytojai to nežinojo, aišku, jie nebūtų leidę. Bet apie naktinį Klaipėdos gyvenimą tik girdėjau. Buvau labai kukli ir be galo užsiėmusi. Vasaros metu atidainuodavau programą ir dviračiu parvažiuodavau į savo Venckus. Kai "Meridianą" išplukdė remontuoti, mus visus perkėlė į "Regatą". Mano dainininkės karjera truko maždaug nuo 1978 iki 1983 m. Buvau etatinė Restoranų ir valgyklų tresto darbuotoja, turėjau ir tarifikaciją. Tai buvo rimtas darbas.

Padirbėjo ir suvirintoja

– Ar dėstytojai taip ir nesužinojo apie tokią jūsų užklasinę veiklą?

– Tikiuosi, kad ne. Bendramoksliai tikrai žinojo, bet aš juos buvau įtraukusi į savo darbus, veždavausi į Lankupius pavaidinti, padainuoti. Tai buvo nuostabiausi mano gyvenimo metai.

– Ką veikėte Lankupiuose?

– Lankupiuose buvau kultūros namų direktore. Organizuodavau diskotekas, renginius, koncertus. Kai pradėjau dainuoti "Meridiane", mažinau krūvį, dirbo dar vienas žmogus. Bet ir tai dar buvo ne viskas. Gyvendama Klaipėdoje dalyvavau "Klaipėdos vandenų" estradinėje grupėje. Ten sutikau pirmąjį vyrą. Vykdavo jų šakos respublikiniai konkursai, buvome pasiekę tą lygį, kad grodavome pačiuose pirmuosiuose Klaipėdos šokiuose "Kam per 30". Jie vykdavo Muzikiniame teatre, susirinkdavo minios žmonių. Nepaisant visų šių veiklų, S.Šimkaus mokyklą baigiau raudonu diplomu.

– Kodėl taip plėšėtės?

– Labai anksti tapau savarankiška. Nė vienoje mokykloje mokydamasi negyvenau tik iš stipendijos, visada turėjau pačios užsidirbtų pinigų. Kažkuriuo metu už dainavimą restorane uždirbdavau 190 rublių, tai yra dvigubai daugiau nei vidutinė to laiko alga. Tuo pat metu dirbau dar ir Lankupių kultūros namuose. Dabar kartais pati stebiuosi, kiek turėjau energijos. Bet mano tempas ir dabar nėra sumažėjęs. Tiesiog tokia esu.

– Ar ta "tarifikuota" dainininkė buvo egzotiškiausia jūsų profesija?

– Esu buvusi ir suvirintoja. Pamenu pirmąją savo išvyką į užsienį. 1980 m. važiavome į Čekoslovakiją. Vakarų laivų remonto įmonėje buvo sukurta grupė "Eldija". Mes su šviesaus atminimo dainininke Laima Duniene joje dainavome. Mano darbo knygelėje išliko įrašas, kad aš įmonėje dirbau suvirintoja elektra. Aišku, suvirinimo aparato likau nepamačiusi, bet darbo valandas turėdavau sąžiningai atsėdėti, laiku ateiti ir išeiti, o kad nebūtų liūdna, projektų vykdytojas duodavo man kažką pabraižyti. Taip "dirbau" kelis mėnesius iki kelionės. Važiavome su Alytaus mokytojais. Jei gerai pamenu, "Eldija" nekoncertavo, bet mokytojai mums su Laima davė tautinius rūbus ir mes duetu traukėme lietuvių liaudies dainas.

Bijo įžeisti šišioniškius

– Iš kur toks pomėgis dainuoti? Ir ar tai vienintelis jūsų talentas?

– Gal mano balsas nebuvo toks stiprus, kiek pomėgis dainuoti. Tai man pati didžiausia Dievo dovana. Dainuodavau nuo pat mažens visur, kur tik galėjau. Būdama vienuoliktoke tapau "Dainų dainelės" laureate. O antroji likimo dovana – polinkis kalboms. Kai buvau maža, gyvenome name, kuriame buvo paštas ir biblioteka. Būdama trečiokė susiradau bibliotekoje esperanto kalbos vadovėlį ir ėmiau ją studijuoti. Rusų kalba susirašinėjau su vaikais iš visos Tarybų Sąjungos. Paskui išmokau vokiškai. Vilniaus konservatorijoje mokiausi italų kalbos. Pamenu, italų kalbos dėstytojas sakė: "Nežinau, kaip tu trauki arijas, bet kalbai tikrai esi gabi". Mokykloje mokiausi anglų kalbos, o dabar su anūke tik angliškai ir susikalbu, nes ji gyvena Anglijoje. Jei nuo gyvenimo navigacijos nukrypai ir pasukai ne tuo keliu, kur ji nurodė, vidinis GPS vis tiek atveda į tą patį tikslą. Labai norėjau studijuoti kalbas. Nors taip neatsitiko, kalbų mokausi iki šiol.

– O kokią kalbą studijuojate dabar?

– Šišioniškių. Augau Vanaguose, kaimynystėje gyveno būrėmis vadintos močiutės. Nors jos buvo labai uždaro būdo, mane priėmė, duodavo ir senų knygų. Vėliau, mokydamasi Klaipėdos universitete, labai domėjausi Mažosios Lietuvos žmonių šnekta. I.Simonaitytės bibliotekoje buvau atradusi knygą, kur daugybė pasakojimų buvo užrašyti originalia šio krašto žmonių tarme. Palikau užstatu savo dokumentą ir per naktį juos persirašiau. Žinojau šišioniškių požiūrį, juk tie žmonės savo namuose ilgus metus negalėjo jaustis visiškai saugūs. Kai folkloro ansamblio "Vėlingis", kurį lankau, vadovė Rūta Vildžiūnienė liepė pasiruošti kalbėti vietos tarme, nesiginčijau, man tai tapo dvigubas iššūkis. Daryti spektaklį iš tiek iškentusių žmonių kalbėsenos, buvo nelengva, juk tai nėra mano prigimtinė tarmė. Esu pareiginga, pradėjau dar labiau domėtis, gavau žodyną, daug kitų įdomių knygų, skaičiau, mokiausi. Kartą po vieno koncerto, kurio klausėsi dvi vietos gyventojos, atsiprašiau jų ir klausiau, ar labai klydau. Viena gyrė, kita, vyresnė, stovėjo išraudusi ir tepasakė: "Nu, panašei panašei". Manau, reikia gaivinti šio krašto palikimą, neleisti visiškai numirti tokiems dalykams.

Nepabūgo laipioti medžiais

– Kaip atsidūrėte Drevernoje?

– Man visada svarbiausia gyvenime buvo šeima ir vaikai. Dar vienuoliktoje klasėje žinojau, kad turėsiu tris vaikus, taip ir atsitiko. Būtent dėl šeimos nelabai sunkiai palikau Klaipėdą. "Žėručio" vadovas Povilas Dausinas išvažiavo į Vilnių dirbti "Estradinėse melodijose", kvietė ir mane. Bet aš jau turėjau vaiką, supratau, kad gera dainininkė ir gera mama vienu metu negali būti. Dar vienas dalykas man svarbus gyvenime – būti savo namuose. Juk kai 1976 m. parvažiavau iš Vilniaus neįstojusi į konservatoriją, Povilas Mataitis pakvietė į Lietuvių liaudies folkloro teatrą. Sutikau, bet Vilniuje pagyvenau tik penkias dienas, jaučiau – ne mano tai miestas. Vadovas pasisodino mane, atskaitė moralą ir pasakė, kad mano charakteris jam kelia nerimą. Bet manęs tai nesulaikė, grįžau namo. O netrukus gavau darbą Drevernoje. Kitąmet jau bus 30 metų, kai gyvenu šiame žvejų miestelyje.

– Esate labai veržlaus būdo.

– Žinau, jei kažko nepabandysi dabar, kitos progos gali ir nebūti. Kartą su auklėtiniais aštuntokais važiavome į Lokės pėdos nuotykių parką. Vaikai šokinėjo nuo medžio ant medžio. Nesu adrenalino mėgėja, bet ėjau medžių viršūnėmis ir aš, nors bijojau neapsakomai. Kažkokie vaikai ragino: "Teta, nebijokit". Tūpčiojau tūpčiojau, bet šokau. Panašiai atsitiko ir su visiškai kitokiais dalykais. Žinau, kad gyvendama kaime nebūsiu matoma, galbūt kažką paaukojau dėl šeimos, bet širdis vis tiek kirba. Kai dar dirbau Lankupiuose, dalyvavau pačiame pirmajame liaudies dainų konkurse, tapau laureate. Tais metais, kai švenčiau penkiasdešimtmetį, 2001-aisiais, buvo filmuojama laida "Būk artistas". Niekam nieko nesakiau, parašiau laišką ir sulaukiau Drevernoje televizijos kūrybinės grupės. Mane filmavo namuose, o paskui – ir kalėdinėje laidoje, dainavau bliuzą. Tai buvo mano dovana pačiai sau. Daugeliui pažįstamų tai buvo didžiulis netikėtumas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1956 m. Kaliningrado srityje.

1974 m. baigė Priekulės I.Simonaitytės vidurinę mokyklą.

1980 m. baigė Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijo chorvedžio ir muzikos mokytojo kvalifikaciją.

1998 m. baigė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetą, tapo vaikų auklėtoja – pradžios mokytoja.

1974–1975 m. Vilniaus valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre dirbo dekoracijų technike.

1976–1979 m. – Lankupių kultūros namų direktorė ir meno kolektyvų vadovė.

1979–1984 m. Klaipėdos miesto valgyklų ir restoranų treste dirbo muzikinių programų soliste.

1984–1986 m. Viešvilės 9-osios kaimo profesinės mokyklos auklėtoja ir meno kolektyvų vadovė.

Nuo 1986 m. Drevernos pagrindinės mokyklos mokytoja ir Drevernos kultūros namų renginių organizatorė.