Gūdumoje – keistas šulinys

Savaitgalį visuomenininkas, Krašto savanoriškosios tarnybos karys Aurimas Mockus su bičiuliais įstrigo kelioms valandoms miške, kai purve įklimpo vyrų automobilis.

Dairydamasis po vietovę, vyras aptiko aiškiai žmogaus rankų statinį – iš akmenų sudėtą keistą šulinį, kuris neturėjo jokios antžeminės dalies.

„Aplink – nė gyvos dvasios, bent kelių kilometrų spinduliu. Iš akmenų sudėtas kažkoks statinys, pilnas vandens. Tačiau jis įrengtas prie pat žemės. Apžiūrėjau vietovę ir jokios sodybos liekanų neradau. Net pamatų ar išlikusių akmenų. Kilo klausimas – kas ir kodėl viduryje miškų surentė tokį daiktą?“ – stebėjosi A. Mockus.

Savanoriškosios tarnybos karys net puoselėjo viltį, kad galbūt rado pokario partizanų žeminę.

Objektą klaipėdietis aptiko netoli Klaipėdos ir Tauragės apskričių sankirtos – tarp Padagų ir Lekiškės kaimų.

„Ten tokia vieta, kad ne kiekvienas pasieks. Visiška gūduma“, – pastebėjo A. Mockus.

Mįslė: miško tankmėje, iki kurios nėra jokių kelių, klaipėdiečiai keliautojai rado keistą šulinį, kuris sudomino paveldosaugininkus. A. Mockaus nuotr.

Kėlė visokias versijas

Oficialiai šis miškas vadinamas Kelvėtų mišku.

A. Mockaus bičiuliai kėlė įvairias versijas apie radinio paskirtį.

„Pirma mintis ir mano tokia buvo, kad čia šulinys, bet kam daryti šulinį viduryje miško ir kodėl jis per laiką neužsidengė miško paklote? Jei jis išsilaikė, gal kokia nors sakralinė vieta buvo? O gal šulinys buvo įrengtas kokioje nors klėtyje, kuri sunyko?“ – retoriškai klausė A. Mockus.

Jei tai buvusi sodyba, kelias į ją yra visiškai sunykęs. Iki artimiausios sodybos nuo tos paslaptingos vietos – du kilometrai.

Bičiuliai surado sovietų laikų topografinį žemėlapį, kuriame galima įžvelgti sodybos su dviem pastatais žymėjimą.

Vienas žmogus kėlė versiją, kad tai yra anų laikų šaldytuvas, kitas spėjo, kad tai šulinys arkliams girdyti.

Dar kažkas užsiminė, kad esą tai gali būti naminukės varytojų paliktas įrenginys.

„Gal tikrai šaldytuvas? Iškasdavo iki metro gylio duobę, apklodavo akmenimis. Dar uždengdavo. Tokius darydavo ir vietiniai, ir kareiviai. Biržų rajone tokį vieną mačiau“, – versiją kėlė kitas klaipėdietis.

Dar vienas A. Mockaus bičiulis surado žemėlapį, iš kurio galima spėti, kad dar 1865 m. čia stovėjo sodyba.

Pasidėjo: įvairių dydžių ir spalvų kiaušinių krūvelę grybautojas rado miške, už dviejų kilometrų nuo artimiausios sodybos. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „Grybautojai“ nuotr.

Patvirtino spėjimą

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas, išgirdęs apie tokį radinį miško tankmėje, pirmiausia klausė, ar keliauninkai išmatavo jo gylį ir apimtis.

„Labai įdomus ir gražus objektas. Romantiškai paslaptingas radinys. Anga – apie 60 centimetrų? Labai įdomu. Ar kartais anga į apačią neplatėja? Gali būti du variantai – tai gali būti šaltinis. Bet jei žemėlapiuose žymima sodyba, gali būti, kad tai archajiškas šulinys su čia buvusia svirtimi“, – versijomis dalijosi L. Kavaliauskas.

Anot specialisto, tokius šulinius be antžeminės dalies vietiniai kasdavo XVIII–XIX a.

Versija, kad tokį šulinį paliko partizanai, L. Kavaliauskas abejojo.

„Juos lengvai būtų susekę. Jei tai būtų ledaunė, būtų požeminė patalpa su įėjimu. Nes ledo luitus reikėjo sunešti ir sudėti, o prireikus reikėjo įeiti vidun ir atsikirsti ledo“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Specialistas liko prie versijos, kad tai sodybos šulinys.

„Juos statydavo siaurėjančia anga į viršų. Kad vanduo būtų kuo šaltesnis, nes saulutė įšildytų vandens paviršių“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Po kelių dienų svarstymo apie radinį, A. Mockų pasiekė vieno bičiulio žinutė – vyras patvirtino, kad šioje vietoje stovėjo jo prosenelių sodyba.

Rado paliktus batus

Grybautojai dalijasi įvairiausiomis istorijomis apie savo radinius.

Vieni stebisi miške aptikę jau samanomis apaugusius kažkokio grybautojo batus, taip ir nepaliestus žmogaus ar žvėries.

O štai vienas grybautojas Mažeikių rajono Plinkšės kaimo miške rado kiaušinių krūvelę.

Žmonės nustebo, o vėliau leipo juokais dėl tokio radinio.

Vieni įtarinėjo, kad kažkas specialiai išpylė miške gal jau pagedusius kiaušinius. Kiti įtarė miško žvėris, vogčia iš sodybos sutempusius vištų kiaušinius.

O štai viena grybautoja kėlė versiją, kad miškan traukia jaunos vištaitės, kurios toje vietoje esą deda kiaušinius. Bet tokia versija abejota, nes žolė aplink kiaušinius nebuvo ištupėta.

Paplito: raudonuosius auksabaravykius, baravykinių šeimos valgomus grybus, kurie natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje, gamtosaugininkai ragina rinkti ir valgyti – invazinė rūšis plinta po šalį nevaldomai. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „Grybautojai“ nuotr.

Vietoj raudonviršių – ragai

Kita klaipėdietė pasakojo, kad vienas radinys miške iki šiol kelia emocijas.

„Su drauge Kretingos rajono pakraštyje grybavome net ne miške, o palei apžėlusį kanalą. Ten raudonviršiai augo. Staiga vandenyje išvydau lyg šaką. Grybautojai žino, kaip per laiką akys išmoksta akimirksniu identifikuoti objektus. Vos užmetusi akį, supratau, kad čia ne šiaip šaka kyšo“, – pasakojo klaipėdietė Daiva.

Moteris greitai suprato, kad mato didelio miško gyvūno rago dalį.

„Teko traukti iš vandens. O paaiškėjo, kad tai tikrai įspūdingo ir didelio gyvūno ragai. Net šiurpas ėjo. Žmonės mažai pažįsta gamtą ir net nesupranta, kokie įspūdingi žvėrys miške gyvena. Ragai – daugiau nei pusės žmogaus ūgio“, – pasakojo Daiva.

Romantiškai paslaptingas radinys.

Radinį dviem moterims teko tolokai vilkti iki automobilio.

„Tik klausimas, kodėl gyvūnas juos numetė vandens pilname kanale?“ – klausė klaipėdietė.

Tai paaiškino Valstybinės miškų urėdijos specialistai.

Pasirodo, kad šiuo metu vyksta elnių ruja. O patinai turi tam tikrus „grožio ir higienos“ procedūrų įpročius prieš poravimąsi.

„Dienos metu elnių patinai atsigula balose, grioviuose, pelkėse ir ilsisi bei vėsinasi, kad vakare galėtų poruotis. Kai kurie elniai ne tik ilsisi, bet ir baubia atsigulę pelkėse, kad nenustotų vilioti patelių. Taip pat tokiu būdu raguočiai pažymi savo teritoriją, kadangi tik stipriausi, geriausiai įmitę ir didžiausia ragų karūna pasipuošę patinai atkreipia patelių dėmesį“, – paaiškino urėdijos atstovai.

Vis dėlto kažin ar minėtame kanale karūną pametęs elnias buvo populiarus tarp patelių. Ragai juk liko gulėti vandenyje.

Laisvūnas Kavaliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Invaziniai grybai išplito

Šiais metais miškai tikrai pilni grybų, tad ir grybautojų pranešimų apie rastus laimikius taip pat yra labai daug.

Daugybę metų nerijos miškuose gyventojai renka invazinius grybus, kuriuos vietiniai praminė balsevičiukais.

Tokį vardą grybas gavo juodkrantiškio Viktoro Balsevičiaus garbei. Miško darbininku Kuršių nerijos nacionalinio parko miškuose dirbęs vyras pirmasis paragavo šių miške rastų grybų.

Grybai buvo skanūs, nieko blogo neringiškiui nenutiko, tad vietiniai šią rūšį ėmė vadinti balsevičiukais.

Iš tiesų tai – raudonasis auksabaravykis, Šiaurės Amerikoje paplitęs grybas.

Prieš keletą metų dar nebuvo pranešimų apie šių grybų paplitimą žemyninėje dalyje, o šią vasarą kone iš visos Lietuvos plaukia pranešimai apie rastą šią rūšį.

Balsevičiukus renka Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajono gyventojai. Invazinė rūšis jau nukeliavo iki Pabradės.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė pripažino, kad balsevičiukai iš tiesų jau užkariavo Lietuvos miškus.

„Prie invazinių rūšių paplitimo prisideda žmonės. Jie poilsiauja Nidoje, parsiveža namo, o likučius išmeta savo aplinkoje. Taip sporos ir plinta. Aišku, jos plinta ir natūraliai. Sporos gali keliauti ant automobilių ratų arba žmonių avalynės“, – pasakojo J. Motiejūnaitė.

Saugomose teritorijose šiuo metu dirbanti mikologė, paklausta, ar lietuviai jau išpjovė ir suvalgė visas saugomų grybų rūšis, patikino, kad išpjauti spėjo, bet dar visų negalėjo suvalgyti.

„Išpjovėme, bet dar nesuėdėme. Todėl, kad dauguma saugomų grybų yra nevalgomi. Miškus išpjovėme, išvalėme nuo negyvos medienos, o grybams jos labai reikia. Tose teritorijose, kurios buvo neseniai prijungtos prie saugomų, sunku ką nors rasti, nes jos buvo intensyviai valomos. Tik rezervatuose dar randame saugomų grybų rūšių, kurių metų metais niekas nejudina“, – paaiškino J. Motiejūnaitė.