Retas kuris renginys Lietuvoje galėtų didžiuotis tokiu ilgaamžiškumu kaip Klaipėdos Jūros šventė. Ne kartą keitusi pavadinimą, rūbą, išgyvenusi amžių sandūrą, santvarkų virsmą – šiandien ji tapo įvykiu, be kurio nebeįsivaizduojamas uostamiesčio gyvenimas.

Didžiausias metų įvykis

Po poros metų Jūros šventė pasitiks solidų 80-mečio jubiliejų. Sunku patikėti, nes nuolat keisdamasi, atsinaujindama, nors ir sukaupusi milžinišką patirties bagažą, ji išlieka jaunatviška, linksma ir spalvinga.

1934-ųjų rugpjūčio 14 dieną surengta pirmoji – tuomet dar Jūros diena – buvo skirta jūrai, jūreivystei bei jūrinėms profesijoms populiarinti. Iš esmės ši misija gyva ir šiandien.

Istorija, be kita ko, byloja, jog anuomet į šventes nekasdienių įspūdžių pasisemti sugužėdavę dalyviai iš kitų Lietuvos kampelių turėdavo ir nedžiugios patirties – pirmąkart pamatę jūrą ir nežinodavę, kaip joje elgtis, svečiai skęsdavo Baltijos bangose.

Ilgainiui žmonės tapo ne tik atsargesni, bet ir išrankesni. Natūralu, kad su ypatingu miesto renginiu pramogautojai sieja ir didelius lūkesčius.

Tuo tarpu daugelis klaipėdiečių savo vaikystės, jaunystės Jūros šventes prisimena gerokai kuklesnes, pradedant renginių įvairove ir baigiant trukme. Tačiau, kaip tvirtino Klaipėdos senamiestyje užaugęs miesto meras Vytautas Grubliauskas, ir anuomet Jūros šventė gyvenimo ritmą pakeisdavo neatpažįstamai.

„Būdami vaikai, Jūros šventės laukdavome kaip didžiausio metų įvykio. Senamiestis būdavo kupinas gyvybės – galbūt jame ir nesusirinkdavo tiek daug prekeivių kaip šiandien, bet veiksmo tikrai nestigdavo. Šios šventės labai laukdavau ir norėdavau, kad ji būtų bent kokius tris kartus per metus“, – šypsojosi pašnekovas.

Karnavalai – saldus prisiminimas

V.Grubliauskas spėjo, jog daugeliui klaipėdiečių, kaip ir jam, didžiausią įspūdį palikdavo šventinis karnavalas.

„Pamenu, eisena būdavo ilga, įspūdinga, spalvinga, žaisminga – bent taip man atrodydavo vaikystėje. Tai, ko gero, būtų pagrindinis akcentas, kuris labiausiai įstrigo į atmintį“, – prisipažino pašnekovas.

V.Grubliauskas neneigė, jog dalyvauti šventiniame karnavale miesto įmonėms būdavę privalu, tačiau direktyvas „iš aukščiau“ pateisindavo neprastas rezultatas – anuomet Jūros šventės karnavalai išties sutraukdavo minias žiūrovų.

„Kadangi dabar tokios direktyvinės nuostatos nebėra, belieka tikėtis sąmoningumo ir patriotiškumo. Žinoma, tam tikrų atmainų, reinkarnacijos šiuolaikinėmis priemonėmis yra ir dabar, tik apimtys visiškai ne tos, o ir žaismingumo, išradingumo, manyčiau, pristinga. Kaip ir mieste veikiančių bendrovių, pirmiausia – jūrinių įmonių, aktyvumo. Jos galėtų papuošti karnavalinę eiseną originaliomis, netikėtomis kaukėmis, neatpažįstamai pakeistais automobiliais – išradingumui ribų nėra“, – kalbėjo pašnekovas.

Meras viliasi, kad ilgainiui šventinis karnavalas atgims – jei ir ne toks prašmatnus kaip Rio de Žaneire, bent jau užmojais priartės prie atsiminimuose išlikusių Jūros šventės karnavalų.

Idealus modelis pagal merą

V.Grubliausko nuomone, didžiausias Jūros šventės išskirtinumas ir stiprybė turėtų būti ryškūs jūriniai akcentai, marinistinė dvasia.

„Kiekvienas renginys buvo savitas, turėjo skirtingą spalvą, sprendimo vinį, vienijančią idėją. Kažkada buvo vienas ilgas stalas, kažkada – salos, kažkada rūkai, vėjai – kas tik nori. Vis dėlto, mano įsivaizdavimu, idealus Jūros šventės modelis buvo tuomet, kai į jos programą įsiliejo “The Tall Ships„ regata – tada miestas, knibždėjęs burlaiviais ir buriuotojais, įgavo ypatingo žavesio“, – prisiminė V.Grubliauskas.

Meras neabejoja, jog tokio išskirtinumo, žavesio bei gyvybės Jūros šventei suteiktų prestižiškiausia pasaulyje jachtų regata „Volvo Ocean Race“, tačiau dėl teisės tapti varžybų uostu 2015-aisiais Klaipėdos dar laukia atkakli konkurencinė kova.

Miesto vadovo teigimu, šiandienė siekiamybė – ieškoti sprendimų, turinčių išliekamąją meninę vertę, o ne sukti lengviausiu popkultūros keliu bei orientuotis į kiekybę. V.Grubliauskas pridūrė, jog naujų pokyčių ženklų jau matyti ir šiemetės šventės programoje.

„Manau, kad reikėtų grąžinti ir gerą seną idėją, nors tai kainuoja nepigiai – jūrinių dainų konkursą. Vėlgi kūrėjų nėra daug, bet gal tokie konkursai juos paskatintų būti aktyvesnius“, – svarstė meras.

Galėjo ir numarinti

Pirmieji uostamiesčio Dramos teatro aktorės Nijolės Sabulytės prisiminimai apie Jūros šventę siekia septintąjį dešimtmetį, kai 1966-aisiais, baigusi anuometę Valstybinę konservatoriją, atvyko gyventi į Klaipėdą.

Jau kiek vėliau drauge su kolega Aleksandru Šimanskiu N.Sabulytė bene du dešimtmečius vesdavo Jūros šventės koncertus. Tačiau, kaip patikino aktorė, šis renginys jai tikrai nežadina asociacijų su darbu.

„Aišku, tų metų šventės pasiliko atmintyje. Pagrindiniai renginiai būdavo sukoncentruoti Teatro aikštėje ir trukdavo vieną dvi dienas. Svarbiausi akcentai – jūrininkų pagerbimas, eisena, mugė, koncertas, karnavalas. Ir mūsų aktoriai daug kur dalyvaudavo, vieni – vesdavo koncertą, kiti – karnavale, treti persikūnydavo į kokius nors veikėjus. Štai Neptūną yra vaidinęs Vytautas Kancleris, po to tą estafetę perėmė kiti“, – vardijo pašnekovė.

N.Sabulytė prisipažino negalinti pasakyti, kad tarybinių laikų šventes prisimena su didele nostalgija.

„Anksčiau jos tiesiog būdavo kompaktiškesnės, akcentai labai ryškiai sudėlioti. Smagu, kad tarybiniais laikais mūsų valdžia apskritai šios šventės nenumarino, ir ji rengiama iki šiol. O ilgainiui šventė labai keitėsi, didėjo, būta išties vykusių renginių, išskirtinių dalykų. Štai Alvydo Vizgirdos režisuota šventė buvo tiesiog nuostabi“, – prisiminė aktorė.

Keitėsi ir gražėjo

N.Sabulytė tik apgailestavo, kad šiandien renginių režisieriai deramai neišnaudoja klaipėdietiškų pajėgų, per menkai duoda pasireikšti ir Dramos teatro aktoriams.

„Kai kas sako, kad šis renginys – stichinė nelaimė. Žinoma, gyvenant senamiestyje tenka matyti ir tų girtuoklysčių, ir keletą naktų nepamiegoti. Bet vis tiek graži ta Jūros šventė – ji pakylėja, džiugina, garsina Klaipėdą“, – šypsojosi pašnekovė.

Klaipėdos 760-mečio proga į gimtąjį miestą trumpam sugrįžęs europarlamentaras, filosofas profesorius Leonidas Donskis prisipažino negalįs susidaryti objektyvaus vaizdo, kaip pastaraisiais metais keitėsi Jūros šventė – vis dėlto Lietuvoje klaipėdietis retas svečias.

„Kalbant apie vaikystę – tarybinių laikų šventei sentimentų nejaučiu. Tai buvo visai kitokia, tarybų Lietuva, ir Jūros šventė buvo gana panaši į kitas tarybines šventes, tik su jūros simbolika bei jūriniais akcentais. Tačiau joje Klaipėdos aromato, kažkokio unikalumo buvo mažai. Ir jei ne tie jūriniai momentai, persikėlęs į kitą šventę, būtum pamatęs daug panašumų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, L.Donskio nuomone, reikalai ėmė krypti į gera.

„Atsirado kamerinių renginių, meno akcijų, performansų, gražių teatralizcijos momentų, atsirado tai, kas buvo susiję su Baroti galerija, su Benu Šarka, “Gliukų„ teatru. Tai buvo išties unikalūs, nepanašūs į nieką dalykai. Manau, kad Jūros šventė keitėsi su pačia Klaipėda ir gražėjo per kokius pastaruosius 15 metų“, – įžvalgomis dalijosi klaipėdietis.