Pirmasis Klaipėdos universiteto rektorius, profesorius habilituotas daktaras Donatas Švitra pailsi žiūrėdamas veiksmo filmus, žvejoja, bet laimikio namo neparneša, augina stipriausius pasaulyje šunis ir matematinėmis formulėmis modeliuoja šizofreniją.

Modeliuoja net ligas

– Matematinės formulės jums, tarsi virtuozui muzikantui – instrumentas. Tai jūsų tyrimo ir darbo objektas. Tačiau daugybei žmonių matematika – nieko bendra su emocijomis, lyrika neturintis dalykas.

– Matematiškai galima apskaičiuoti viską. Net žmogaus bioritmus. Juk žmogus, kaip gyva būtybė, formavosi per tris milijardus metų. Evoliucijos metu veikė geofiziniai faktoriai. Dangaus kūnų judėjimas suformavo bioritmus. Tais dalykais domiuosi daugiau nei 30 metų, modeliuoju tokias sistemas. Tai labai įdomu, tik gaila, kad apie žmogų yra per mažai duomenų. Medicina taip lėtai vystosi todėl, kad uždrausta rinkti duomenis apie sveiką žmogų. Tai daroma prisidengiant žmogaus teisių saugojimu. Žodžiu, taikiau matematinius modelius ekologijoje, fiziologijoje ir medicinoje.

– Ar klaidinga sakyti, kad matematika yra sausas ir kai kuriems visiškai neįkandamas mokslas?

– Manau, viskas priklauso nuo dėstymo būdo. Yra begalės metodinių knygų, kurios padeda perprasti medžiagą. Pats esu parašęs aukštosios matematikos uždavinyną su sprendimais. Joje paaiškinau, kaip sprendžiami uždaviniai. Beje, mano įsitikinimu, bakalauro studijos kad ir Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakultete yra nė kiek ne prastesnės ir net geresnės nei kuriame nors Didžiosios Britanijos universitete. Nes bakalaurams ten profesoriai nedėsto. Su pradedančiaisiais dirba asistentai.

Išvažiuojantys klysta

– Prakalbome apie Klaipėdos universitetą. Jūs buvote prie jo kūrimo ištakų, pradžioje jam vadovavote. Kaip, jūsų akimis, pasikeitė universitetas ir studentai?

– Studentai neabejotinai pasikeitė į gerąją pusę. Jie tapo labiau vakarietiški, drąsesni, vien tai, kad ne vienas jų dalyvauja universiteto savivaldoje, rodo studentų sąmoningumą ir savarankiškumą. Universitetas dar labai jaunas, bet jis buvo sukurtas iš kelių anksčiau gyvavusių aukštųjų mokyklų fakultetų, tad jau turėjo savo šaknis. Žinoma, negalime lygintis su kelis šimtus metų gyvuojančių universitetų tradicijomis. Vis dėlto Klaipėdos universitetas turi savo veidą. Labai skaudu, kad jį bandoma sunaikinti. Mane piktina toks požiūris, kai pradžioje kuriama, o pasikeitus ministrui, jau bandoma sugriauti. Visame pasaulyje stengiamasi mokslo įstaigas decentralizuoti. Net Fidelis Kastro tai suprato, o mūsų funkcionieriai bando paveikti visuomenę mistiniais reitingais, kurie iš esmės viso labo tik klaidina jaunus žmones ir jų tėvus. Pamirštama, kad reitingavimą atlieka privačios firmos, kurių darbas perkamas.

– O kaip vertinate mūsų jaunuolių siekį mokytis užsienio universitetuose?

– Šiemet 1300 Lietuvos abiturientų įstojo mokytis į Didžiosios Britanijos universitetus. Tai tikrai ne blogiausi jaunuoliai. Aš tikrai žinau, kad bakalauro studijų užsienyje neverta rinktis. Iš dalies suprantu jaunuolius, jie visada nori pabėgti iš namų, atrasti sau naujus pasaulius. Tačiau jų gąsdinimas ir aiškinimas, kad mūsų universitetai silpni, tėra blefas.

– Bet juk iš Lietuvos bėga ne tik abiturientai, bet ir mokslininkai. Be to, gabiausieji jų palieka universitetus ir mieliau renkasi darbą kitose srityse, nei pedagogo darbą.

– Būtent. Esu paruošęs devynis mokslų daktarus ir tik keturi liko universitetuose. Kiti išėjo į bankus, privatų verslą. Matematikų be darbo nėra. Jie sugeba logiškai mąstyti, lengvai prisitaiko aplinkoje. Statistika yra negailestinga. Prieš porą metų buvo skelbiama, kad 5 tūkst. Lietuvos universitetų absolventų užsienyje apsigynė daktaro disertacijas. Tik niekas nepranešė, kiek jų grįžo į tėvynę. Neabejoju, kad šis skaičius neviršija 5 proc. Grynojo patriotizmo laikai praėjo. Jeigu valstybė apiplėšinėja savo senolius, tai iš kur gali būti tokie jausmai? Dirbdami tuo pačiu krūviu užsienyje mokslo darbuotojai gauna 10 ar 15 kartų didesnį atlygį, socialines garantijas ir nėra taip apsunkinti darbo krūviais, kurių imasi Lietuvoje, kad galėtų išgyventi. Ar normalu, kad docentui mokama tiek pat kiek mokyklos mokytojui?

Lietuvą išgelbės protingieji

– Kalbate labai pesimistiškai. Negi nematote prošvaisčių, kad Lietuva išbris?

– Buvau optimistas, bet nebesu. Žinau, kad Lietuvoje dar yra protingų žmonių, gal jie neleis sužlugdyti valstybės. Turėtume pradėti labiau remti tikrąją kultūrą, tikrąjį elitą. Svarbiausia, turi nugalėti naujos politinės jėgos.

– Bet juk protingų žmonių Lietuvoje niekada netrūko.

– Jų niekas neklausė. Jie nusivylė ir nusiplovė rankas – nebedalyvauja politinėje veikloje, nesiviešina, gyvena tyliai. Vis dėlto, manau, išbristi iš visų rūšių sąstingio įmanoma, nors ir sudėtinga. Mano įsitikinimu, sėkmę lemia tvarka.

– Kokios studijos, jūsų manymu, dabar perspektyviausios?

– Keista, kad mūsų jaunuoliai nemato akivaizdaus dalyko – dabar laikas mokytis biofizikos, matematikos ir informatikos. Kad ir kaip būtų paradoksalu, būtent šias studijas šiemet rinkosi mažiausiai abiturientų. Galbūt todėl, kad ten reikia tikrai mokytis. Amerikoje biofizikai dabar paklausiausi specialistai. Juk po kelerių metų ir mūsų ligoninėse bus pilna technikos, su kuria reikės dirbti profesionalams. Tačiau mūsų jaunimas dažnai ieško lengviausių kelių diplomui gauti. Ekonomika, kurią dabar daugelis nori studijuoti, nėra mokslas. Jeigu tai būtų mokslas, krizės būtų prognozuojamos, juo labiau jų galima būtų išvengti. Manau, universiteto darbuotojams reikia važiuoti į kiekvieną mokyklą ir kalbėtis su mokiniais.

Tapo jauniausiu rektoriumi

– O kaip jūs pats pasirinkote studijų objektą?

– Užaugau gydytojų šeimoje. Mano senelis nepriklausomoje Lietuvoje buvo Užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Iš keturių vaikų mūsų šeimoje tik aš vienas mokyklą baigiau ne aukso medaliu, tačiau nė vienas netapome medikais. Norėjome kažko kito, nei dirbo tėvai. Brolis tapo biologu, aš ir viena sesuo – matematikai, dar viena sesuo – studijavo radioelektroniką. Dar studijuodamas universitete pradėjau galvoti apie matematikos taikymą. Knietėjo padaryti ką nors nauja.

– Gal galėtumėte išvardyti savo pasiekimus mokslo srityje?

– Būdamas 27 metų tapau mokslų daktaru, 44-erių – habilituotu daktaru. Esu dviejų monografijų, devynių vadovėlių ir 152 mokslinių straipsnių autorius. 1991 metais tapau jauniausiu universiteto rektoriumi Lietuvoje, man tada buvo 45-eri.

Žuvis gaudo ir paleidžia

– Ar tiek daug savęs atiduodamas mokslui dar randate laiko laisvalaikiui, pomėgiams?

– Šilutės rajone turiu sodybą. Ten realizuoju kelis savo pomėgius. Kaime auginu du galingus Vidurinės Azijos aviganius. Tai veislė, kuriai jau penki tūkstančiai metų. Labai stabilios psichikos šunys, bet jie labai laikosi hierarchijos. Jie ten reikalingi saugoti sodybą. Namuose dar visai neseniai laikiau du nykštukinius pinčerius. Vienas jų – Vudis – buvo daugybės tarptautinių parodų nugalėtojas. Jis žuvo, kai sodyboje bandė šokti prieš aviganį. Buvimas su šunimis man dažnai pakeičia bendravimą su žmonėmis. Šuo tikrai yra geriausias žmogaus draugas. Turiu daugybę pomėgių. Esu filatelistas, labiausiai domiuosi mokslo istorijos tema. Rinkau pašto atvirukus, senovines monetas, aistringai skaitau mokslinės fantastikos knygas, turiu sukaupęs nemažą dokumentinių filmų istorijos tema kolekciją, domiuosi istorija, ypač asmenybių vaidmeniu istorijoje. Vakarais mėgstu pažiūrėti kovinius filmus. Nuo jaunystės žaidžiau stalo tenisą, turėjau nemenkų pasiekimų šioje sporto šakoje. Dar neseniai žaidžiau krepšinį.

– Jūsų žmona Bronė vadovauja Kauno "Žalgirio" merginų sportinių šokių grupei. Sportas turbūt yra jus vienijantis dalykas?

– Būtent sportas yra viena iš nedaugelio sričių, kuria abu domimės. Be to, esame vienodų politinių pažiūrų. O šiaip gyvenime mums patinka skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, aš mėgstu spygliuočius, žmona – lapuočius. Televizorių taip pat namuose reikia ne vieno, nes nepasidalytume, ką žiūrėti. Nesutariame ir dėl žvejybos. Žmona nori, kad aš pagautas žuvis išskrosčiau, nuskusčiau ir iškepčiau. O aš jau daugiau nei dešimtmetį pagautus upėtakius pabučiuoju ir paleidžiu.

– Argi sužvejotos žuvys nežūva?

– Aš nenaudoju natūralių masalų, tik dirbtinius, naudoju vadinamuosius mepsus su mažais kabliukais, kurie nesužeidžia žuvų. Ne tik nenaikinu žuvų, bet ir padedu jas veisti.