Kultūros žymūnę, ne kartą sulaukusią šalies bei miesto vadovų padėkų už grandiozinių renginių organizavimą, miesto kultūros ir meno tarybos, Rotary klubo "Aditė" narę, Klaipėdos koncertų salės vadovę Danutę Žičkuvienę Metų klaipėdietės rinkimuose klaipėdiečiai palaikė atiduodami už ją daugybę balsų.

Apie darbą

Šiemet balandžio mėnesį Klaipėdos koncertų salei sukaks penkeri metai. D.Žičkuvienė įsitikinusi, kad šios įstaigos sėkmė pasiekta viso kolektyvo pastangomis.

"Svarbiausių darbų čia nėra. Žiūrovų nuotaiką, nuo kurios priklauso ir renginių sėkmė, kuriame dar prieš salės lankytojams įžengiant pro duris. Kad ir šią snieguotą žiemą mūsų kiemsargė itin kūrybiškai, kruopščiai ir švariai valė šaligatvį. Dar prieš susidurdami su menais žmonės kasininkių, kontrolierių, rūbininkių nuteikiami gerai nuotaikai. Vis prisimenu maestro Juozo Domarko kartą pasakytą frazę apie tai, kokia yra šlovės kaina. Kompozitorius parašo kūrinį. Daug metų po jo mirties dirigentas susirenka visą šlovę, nors kūrinio autorius jau pamirštas, o jį atliko iš daugybės žmonių susidedantis orkestras. Aišku, vadovas bet kurioje įstaigoje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Jo valioje suburti kolektyvą, kuris dirbtų kaip geras mechanizmas. Pirmoji koncertų salės vadovė Audronė Umbrasienė padėjo tvirtus pamatus. Man pasisekė, kad dirbu su profesionaliu kolektyvu. Vakarų Lietuvoje tai – vienintelė profesionalų meną vykdanti įstaiga, turinti oficialiai patvirtintą tokį statusą. Ne visi darbuotojai turėjo reikiamą išsilavinimą, bet per sugebėjimus, praktiką, norą išugdė savo kvalifikaciją iki aukščiausio lygio ir dirba su Nacionaline filharmonija bei kitomis tokio lygio įstaigomis, – gyrė pavaldinius D.Žičkuvienė. – Atlikėjai pas mus dažnai atvažiuoja kaip į provincijos miestelį ir dažnai nežino, ko gali čia tikėtis. O išvažiuoja kaip iš pasaulinio garso koncertų salės. Infrastruktūra, vadyba, profesionalus programų sudarymas parodo aukščiausio lygio kompetenciją. Direktorius tokioje įstaigoje tik koordinuoja darbą. Kaip ir daugelyje vietų, pas mus daugumą darbuotojų sudaro moterys, tad joms tenka sunkiausia našta."

"Man gyvenime sekasi. Pirmoji mano darbovietė – šokių kolektyvas "Žiogelis", kuriame dirbau 13 metų, išugdė bendruomeniškumą. Paskui 16 metų dirbau tautinių šokių ir dainų ansamblyje "Žilvinas" meno vadove ir baletmeistere. Čia išmokau darbe gyventi lyg šeimoje. Vėliau, dirbdama Muzikiniame teatre, pasisėmiau administracinio darbo patirties. O koncertų salėje išsiugdžiau gebėjimą iš darbo gauti malonumą. Ne kartą per dieną pavargusi svarstydavau, ar pasilikti koncerte. Bet nebuvo nė vieno atvejo, kai pasigailėjau iš darbo grįžusi itin vėlai. Kiekvieną kartą pajuntu didžiulį džiaugsmą ir pasididžiavimą.

Apie šeimą

"Mano šeimoje viskas gerai. Turiu du sūnus, anūkų, mylintį vyrą. Tik dėl mano puikios šeimos man gyvenime viskas sekasi. Beje, taip yra nuo pat gimimo, – atviravo D.Žičkuvienė. – Mano tėvai, Albinas ir Vanda Čiaupos, patys vaidindavo ir mus su seserimi vesdavo į teatrą. Nuo mažens turėjau galimybę rinktis, ko norėčiau. Dainavau, šokau baletą, lankiau rankinio ir gimnastikos treniruotes. Be to, mano tėvai buvo labai geranoriški aplinkinių atžvilgiu. Niekada negirdėdavome jų apie žmones kalbant ką blogo, visada buvo pagarbūs aplinkiniams. Tėvai dirbo Bandomojoje laivų įmonėje ir ten po darbo dainuodavo, buvo mokyklos tėvų komiteto nariai. Su ketveriais metais vyresne seserimi Vanda visada buvome ir esame labai artimos", – džiaugėsi D.Žičkuvienė.

Apie Klaipėdą

"Nėra pasaulyje kito miesto, kur norėčiau gyventi. Čia gimiau, augau, mokiausi, dirbu ir tikiuosi, kad čia būsiu iki savo gyvenimo pabaigos. Myliu Klaipėdą taip pat stipriai, kaip savo tėvelius, kaip savo šeimą. Man labai artima Klaipėdos krašto kultūra, žmonių būdas. Tai ypatinga vieta. Čia ir dabar gyvena išdidūs, bet labai nuoširdūs žmonės, kurie labai toli nuo nepamatuoto garbės troškimo. Klaipėdiečiai nėra karštakošiai, kalba tik labai gerai apgalvoję. Tuo mano tėvai labai panašūs į klaipėdiškius. Jie mus mokė ne kalbėti apie žmogų blogai, o ieškoti motyvų, kodėl jis netinkamai pasielgė, – sentimentus gimtajam miestui dėstė D.Žičkuvienė. – Kai važinėju po pasaulį ir pamatau ką nors gero ir gražaus, pirma man į galvą šovusi mintis būna – norėčiau, kad tokiu pavyzdžiu pasektų ir Klaipėda. Mano didžiausias troškimas – kad Klaipėda būtų graži ir patogi savo žmonėms."

Apie pomėgius

Didžiausias D.Žičkuvienės šeimos pomėgis – keliauti. Su vyru ji lankėsi tolimiausiuose kraštuose. Sutuoktiniai susitarė, kad, kai kojos nebebus tokios stiprios, važinės po Lietuvą.

Moteris džiaugiasi, kad kitas jos pomėgis – lankyti kultūrinius renginius – sutampa su darbu.

Gyvenimo credo

D.Žičkuvienė pasakojo, kad pagrindines gyvenimo nuostatas, kuriomis kasdien stengiasi vadovautis, gavo iš savo tėvų.

"Kas beatsitiktų, saulė patekės iš rytų", – toks pasakymas D.Žičkuvienei padeda nepalūžti, kai susiduria su sunkumais.

"Nėra padėties be išeities. Pas žmones reikia eiti ne tada, kai jie linksminasi, o kai jiems blogai, kai reikia pagalbos", – šie mamos pamokymai verčia D.Žičkuvienę teisingai apsispręsti gyvenimo vingiuose.

Apie Metų klaipėdietę

Pokalbis su klaipėdiečiams gerai pažįstama bei gerbiama D.Žičkuviene prasidėjo nuo kategoriško moters reikalavimo išbraukti ją iš konkurso finalininkių sąrašo.

"Visada stebiu Metų klaipėdietės rinkimus. Mano įsitikinimu, tokio garbingo titulo vertos tik tos moterys, kurių nuopelnai miestui nesusiję su jų tiesioginiu darbu. Todėl noriu suspenduoti savo dalyvavimą konkurse. Metų klaipėdiete vertos būti vaikus priglobusios moterys, tos, kurios po tiesioginio darbo rūpinasi miesto žmonių gerove", – kategoriškai išsakė savo nusistatymą D.Žičkuvienė.

Moteris teigė, kad dienraštis "Klaipėda" turėtų vien dėl šio konkurso gyvuoti dar tūkstantį metų, kad būtų tinkamai pagerbtos ir išgarsintos visos miestiečių pagarbos vertos moterys. D.Žičkuvienė vardijo, kad jos širdyje šį sąrašą pradėtų jos pačios mama, mokytojos, šokančių vaikų mamos, į klubus bei asociacijas susibūrusios ir vargstančiuosius, besimokančiuosius, ligonius ir paklydėlius remiančios moterys.