E.Legeckui baisiausias gyvūnas – žmogus

Minint Tarptautinę gyvūnų dieną daugybė žmonių viešai pareiškia turintys augintinių ir juos nuoširdžiai mylintys. Tačiau nedaug tėra tokių, kurie visą savo gyvenimą susieja su gyvūnais. Vienas jų – klaipėdietis Edvardas Legeckas, daugiau nei prieš dešimtmetį įkūręs zoologijos sodą.

Kambaryje augino angis

– Kada įsigijote pirmuosius gyvūnus?

– Kiek save pamenu, domėjausi gyvūnais. Šeštadieniais visada pabėgdavau iš paskutinių pamokų, nes tuo metu per televiziją rodydavo laidą "Gyvūnijos pasaulyje". Patys pirmieji mano augintiniai buvo papūgėlės, jūrų kiaulytės, vėliau prasidėjo didesnė įvairovė. Kambaryje auginau porą angių, vonioje plaukiojo auksiniai karpiai, buvau prisijaukinęs šarką, laukinius balandžius, globojau visokiausius sužeistus gyvūnėlius. Buvau gal septintoje klasėje, kai susižinojau, kad iš Maskvos galima atsivežti liūtą. Jis kainavo gal porą tūkstančių rublių. Tai buvo nepaprastai dideli pinigai, bet aš užsimaniau jį atsigabenti. Reikalas baigėsi, kai pardavėjai sužinojo, jog mano tėvas dirba milicijoje. Tai byloja, kad jau tais tarybiniais laikais iš zoologijos sodo buvo galima įsigyti viską.

– Kaip su nuodingomis gyvatėmis įmanoma gyventi tame pačiame kambaryje.

– Angis gavau iš tokio bendramokslio Petro. Gyvatės nėra piktybinės, kai gyvena kambaryje. Jos pripranta prie žmogaus, jo kvapo. Man jos neįkando nė karto. Miegodavo mano lovoje. Naktį, kai sukdavausi, pabėgdavo iš po šono, taip nepriguldavau jų. Užtat į šlepetę koją tekdavo kišti atsargiai, nes tai buvo mėgstama angių vieta. O kadangi jos neturėjo kaip pasprukti iš tokios slėptuvės, reikėjo labai saugotis, kad nesugeltų. Buvau vienturtis, tėvai atidavė man kambarį ir užsimerkė prieš gausybę mano augintinių.

Žmona iškentė 25 metus

– Iš kur tokia begalinė meilė gyvūnams?

– Nežinau. Tėvas buvo milicininkas, o mama dirbo buitinių paslaugų įmonėje. Nei vienas, nei kitas neturėjo nieko bendro su gyvūnais. Jie nedraudė man jų tempti į namus, bet taip pat žinojo, kad parsineštą šuniuką po mėnesio teks vedžioti jiems. Vaikystėje labiausiai norėdavau važiuoti pas tėvo brolį į kaimą. Jo dovanotą gaidį auginau namuose.

– Panašu, kad visas jūsų gyvenimas sukasi tik apie gyvūnus. Kaip į tokį jūsų gyvenimo būdą reaguoja šeima?

– Buvau vedęs vieną moterį 25 metus. Būtų teisingiau pasakyti, kad ji kentė mane. Turbūt su tokiais žmonėmis, kaip aš, sunku būti, nes tenka gyventi ne tik su manimi, bet ir su visais mano gyvūnais. Negaliu skųstis, žmoną gavau puikią, teisingai augino mūsų mergaites, namai buvo tvarkingi, pats buvau prižiūrėtas ir gyvūnus prižiūrėti padėdavo. Dukros buvo mano variklis didinti gyvūnų skaičių. Susėsdavome vakare, lepteliu – gal perkam tokį ar anokį, jos entuziastingai pritaria. Paskui prasidėjo mokslai, šokiai, bernai, ir mergaitės paliko mane vieną su žvėrimis. Kai truputį susitvarkėme, persikėlėme į kaimą, žmona norėjo miesto. Todėl jau šešeri metai nebesame šeima, bet susiskambiname, vaikų problemas sprendžiame drauge.

Mažylius augino namuose

– O kaip gimė šis klaipėdiečių pamėgtas zoologijos sodas?

– Turėjau šunų veislyną, vėliau užsiveisiau fazanų, mandarininių antyčių, visokių kitokių paukščių. 2000-aisiais toje vietoje, kur veikia mūsų zoologijos sodas, buvo medžioklės ūkio fazanynas. Medžiotojai nusprendė jį parduoti man, nes žinojo mano aistrą. Pirmieji buvo asilai, poniai, fazanai, povai. Plėšrūnai atsirado netyčia. Pirmiausia rinkausi tokius gyvūnus, kuriems tinka mūsų klimatas ir kurie yra nereiklūs priežiūrai: meškėnus, mangustus. Iš Talino parsivežiau ir kupranugarių. Jaguarai atkeliavo iš Varšuvos. Juos man parduoti pažadėjo zoologijos sodo direktorius, o po metų, kai atėjo laikas žvėris paimti, dirbo jau kitas žmogus. Bet lenkai žodžio laikėsi.

– Gal buvo tokių augintinių, kuriuos išgelbėjote nuo žūties?

– Pirmasis tigras atkeliavo iš Talino. Ten tigrė atsivedė tris mažylius. Motina du suėdė, o vienam tik uodegą nukando. Parsivežiau ją keturių mėnesių ir pavadinau Banga. Ji buvo tokia maža, kad maitinau iš buteliuko ir auginau namuose. Kai liūtė atsisakė mažylių, juos irgi auginome namuose. Panašiai atsitiko su pumiukais. Kai po didžiulių liūčių lankytojai apskundė mus, kad greta voljerų gyvenantys šunys braido po vandenį, buvo pareikalauta, kad juos perkeltume. Argumentai nepaveikė tikrintojų. Kai tik mažylių atsivedusi puma pasigedo lojančio kaimyno, paliko vaikus. Teko juos gelbėti nuo žūties. Mūsų zoologijos sode nuo ankstyvos paauglystės žvėris prižiūrinčios mergaitės augina tokius mažylius. Taip joms ir sakau: eina dekretinių atostogų. Auginti žvėrių mažylius nėra paprasta, reikia kaip mamai kas dvi valandas keltis ir juos girdyti pienu. Dabar jau būdamos suaugusios jos be jokio vargo susitvarko su savo vaikais ir sėkmingai dirba darželiuose.

Voljeruose – sofos ir foteliai

– Kokie gyvūnai labiausia patinka lankytojams?

– Žmonėms labai patinka stebėti beždžiones. Pirmiausia todėl, kad jos primena žmones, be to, visą laiką juda. Vaikai labai mėgsta naminius gyvūnus: paršiukus, ožiukus, asilus, arkliukus, triušius. Manau, todėl, kad jų nereikia bijoti ir galima paglostyti. Plėšrūnai patinka solidesniems, 30-metį perkopusiems  žmonėms. Labai nedaug kas džiaugiasi zoologijos sodu kaip visuma. Pažįstu kelias ištikimiausių lankytojų poras, kurios mėgsta praleisti čia visą dieną ir sušeria žvėrims po dešimt kibirėlių maisto. Pabūna prie vieno voljero pusvalandį, paskui eina prie kito. Matydavau, kokie patenkinti jie išeina.

– Jūsų zoologijos sode, didžiųjų kačių voljeruose, stovi sofos, foteliai, žodžiu, žmonių baldai. Kodėl?

– Žvėrims tie baldai įdomūs. Jie labai skirtingai elgiasi. Jeigu buvusių šeimininkų kvapas nepatinka, baldus sudrasko. Kai išplėšia minkštąją dalį ir lieka tik spyruoklės, labiausiai mėgsta ant jų gulėti. Ant savo gultų jie nedergia, tai švarūs gyvūnai. Bet sofos greitai išsitepa, nes pelkėse išsivolioję žvėrys lipa ant jų ir išpurvina. Kuo purvinesnis guolis, tuo labiau jį mėgsta.

Būstas baisiausiam gyvūnui

– Ar galite apibūdinti blogiausius lankytojus?

– Jau seniai turiu tokią mintį pagaminti spintelę su durelėmis, ant kurių būtų parašyta: "Pats baisiausias žvėris". Viduje būtų veidrodis. Kai į zoologijos sodą užklysta sportininkai, žvėrys tartum nuščiūva. Tarytum stebisi, kad tokie dideli vyrai taip šūkauja, laksto, gestikuliuoja lyg kokie primatai. Stebinančiai neatsakingai elgiasi vaikus atsivedę suaugusieji. Kartą mačiau, kaip paskui gandrą žingsniavo mažas berniukas ir vis plakė jį vytele. Paukštis spūdino susitraukęs, bet berniukui iš paskos ėjusi mama jam nieko nesakė. Neištvėriau ir paklausiau, ko, jos manymu, siekia vaikas: kad gandras nuskristų ar jį užmušti. Tik tada mamytė susigriebė. Keisčiausia, kad tėvai ne tik leidžia skriausti gyvūnus, bet ir savo atžalų nesaugo. Pats stebėjau, kaip tėvas jėga statė verkiantį vaiką prie meškos voljero ir liepė nejudėti, nes fotoaparate liko paskutinis kadras. Mūsų meška judrus ir didelis žvėris, vaikas bijo, o tėvui – nė motais. Darau išvadą, jog žmogus yra vienintelis iš gyvūnijos, kuris nesaugo savęs. Kad ir kaip atitveriame gyvūnus, žmonės vis tiek sugeba įkišti pirštą, o kai žvėris įkanda, labai nustemba ir bėga skųstis.
Bėrį išgelbėjo klizma

– Išlaikyti tokį gyvūnų ūkį, ko gero, nėra lengva. Kas jums padeda?

– Atvirai pasakysiu, didelė problema rasti darbininkų. Atrodytų, žmogui, kuris neturi darbo, čia būtų pats paprasčiausias būdas dirbti ir išgyventi. Bet kad atlygį dažnas skaičiuoja žaliais buteliais ir cigarečių pakeliais. Visgi džiaugiuosi, kad turime puikių draugų. Yra žmonių, kurie mums skiria 2 procentus pajamų mokesčio. Kai kurios įmonės padeda ne pinigais, o maisto produktais ar medžiagomis, iš kurių gaminame voljerus, tvoras. Esu be galo dėkingas jiems už tai. Jei rasčiau bendraminčių, būtų galima tikrai daug padaryti. Laukiame ir tokių, kurie tiesiog nori pasidarbuoti, ir tokių, kurie norėtų vystyti bendrą sodo idėją.

– Ar pats gydote sunegalavusius augintinius?

– Visada norėjau tapti veterinaru. Tapau juo, ir tai man padėjo labiau suprasti gyvūnus. Anksčiau visiškai nemėgau kačių, labiau prie širdies buvo šunys. O kai susidūriau su didžiosiomis katėmis, supratau, kur jų žavesys. Gydyti augintinius dažniausiai kviečiuosi praktikuojantį veterinarą. Nuoširdžiausias pagalbininkas yra Linas Varanauskas.

– Ar visada paprasta gydyti gyvūnus?

– Tikrai ne. Sunkiausia prižiūrėti paukščius. Sunku nuspėti, ar jiems ką nors skauda. Tupi susigūžę, žiūri, o paskui, žiūrėk, jau ir negyvas. Buvo įsimintinas atvejis, kai mes gelbėjome iš mėsos kombinato pirktą arklį. Bėris buvo įmonės inventorius, traukdavo į sanitarinį skerdimą nebegalinčius paeiti gyvūnus. Visą amžių šertas tik šienu jis pagaliau paragavo žalios žolės ir jam sutriko virškinimas. Tikra bėda – arklys ėda, bet nesituština. Taip praėjo gal savaitė, bet kaip nieko, taip nieko. Bandžiau jį vaikyti – nepadėjo. Kviečiau Liną, tas sako: "Bijau arklių". Bet atvažiavo. Sukome galvą, ką daryti, pasui nusprendėme iš 10 litrų aliejaus padaryti klizmą. Po to Bėris gal mėnesį "blynus kepė", bet jau patenkintas buvo kaip jaunas kumeliukas.

Vizitinė kortelė

1961 m. rugsėjo 26 d. gimė Kaune.
1982 m. baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą.
1982 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą, tapo medicinos felčeriu ir išvažiavo dirbti į Pasvalio rajoną, Krinčino kolūkį.
1984–1990 m. dirbo Klaipėdos mėsos kombinate, vėliau – valstybės sienos apsaugos tarnyboje veterinarijos specialistu bei policijoje kinologu.
2000-aisiais tapo ūkininku ir netoli Klaipėdos, Jonušų kaime, pradėjo kurti zoologijos sodą.