Klaipėdietis Antanas Rupkus visą gyvenimą dirbo legendinėje uostamiesčio įmonėje – medvilnės verpimo fabrike „Trinyčiai“. Nepaisant to, tarybiniais metais jam teko patirti tai, ką dabar išgyvena daugelis emigrantų – užsienio šalių žavesį, o sykiu ir begalinį namuose paliktų vaikų ilgesį.

„Trinyčiuose“ – visą gyvenimą

– Ar Klaipėda – gimtasis jūsų miestas?

– Ne, gimiau kaime, kuris vėliau tapo Akmenės dalimi, vos už kelių dešimčių metrų nuo Latvijos sienos. Kaip ir daugybė žmonių, tada Klaipėdoje atsidūrėme bėgdami nuo tremties grėsmės. Pirma išvažiavo tėvas, o po kelerių metų – ir mes su broliu. Atvažiavau į Klaipėdą būdamas paauglys ir iškart patekau į „Trinyčius“. Tuomet už tvoros buvo tik dvaras. Esu nusikaltęs, kartą peršokau per tvorą ir prisiskyniau pomidorų. Ši įmonė tapo mano mokykla ir kone vienintele darbo vieta. „Trinyčiai“ buvo daugybės Klaipėdos moterų darbovietė. Juk tradicinė klaipėdiečių šeima buvo tokia – žmona dirbo šioje įmonėje, o vyrai plaukė į jūrą. Bangų gatvė, vedanti į didžiausią tekstilės fabriką Lietuvoje, vakarais būdavo labai judri. Maždaug nuo 22 val. iki vidurnakčio čia vaikštinėdavo daugybė jūreivių. Vieni lydėjo, kiti ėjo pasitikti iš darbo savo moterų.

– Ką jums pačiam teko šioje įmonėje dirbti?

– Kaip jau sakiau, pradėjau mokinuku. Paskui išmokau remontuoti įrenginius. Buvau pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, o grįžęs po ketverių metų buvau pasiryžęs tapti jūreiviu. Pamenu, ėjau į fabriką pasiimti dokumentų ir sutikau viršininką. Paklausė manęs apie ateities planus, o kai sužinojo, pagriebė už pakarpos ir nuvedė atgal. Pažadėjo, kad gausiu 3 tūkstančius rublių. Prisiminkime, kad tai buvo iki pinigų reformos, vėliau teko nubraukti vieną nulį, bet vis tiek tai buvo didelis atlyginimas. Taip ir likau „Trinyčiuose“. Mokiausi vakarinėje, tapau meistru, vėliau – cecho viršininku. Buvau visuomenininkas, dalyvavau dramos studijoje, suvaidinau daugybę vaidmenų. Mūsų pažiūrėti susirinkdavo ne mažiau žmonių nei į dramos teatrą. Vienu metu net vadovavau klubui. Tai buvo antraeilės mano pareigos.

Apstulbino kvapai ir spalvos

– Kaip tais laikais, kai išvažiuoti net į socialistines šalis buvo sudėtinga, jūs buvote pasiųstas į tolimąją Afriką?

– 1977 metais buvau komandiruotas į Ugandą. Lyros mieste jugoslavai pastatė panašią į mūsų verpimo gamyklą, o Tarybų Sąjunga pasirūpino įrenginiais ir siuntė savo specialistus mokyti vietos žmones ten dirbti. Kadangi šalies lengvosios pramonės viceministras tuo metu buvo lietuvis, nemažai tokių komandiruočių tekdavo tautiečiams. Tada nemokėjau anglų kalbos. Nebuvo viskas paprasta, bet jau po pusmečio visai neblogai susikalbėjau.

– Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai?

– Labai gerai pamenu, kad Nairobio oro uoste mūsų lėktuvas nusileido vasario 23-iąją. Pirmas dalykas, kas nustebino, buvo žydinčių gėlių kvapas. Po mūsų rūsčios žiemos ir pilkumos ta kvapų ir spalvų gausa tiesiog pribloškė. Tada, ko gero, ir dabar, mes labai mažai žinojome apie afrikiečius. Manėme, kad jie visi neraštingi ir amžinai alkani. Kai oro uoste pamačiau juodaodę ponią ilgais lakuotais nagais, gausiai pasipuošusią aukso papuošalais, supratau, kad klydau. Ugandoje yra 22 gentys, kurios skiriasi ne tik kalba, bet ir išoriškai. Mūsų kaimynai buvo labai gražūs, aukšti, beveik dviejų metrų ūgio, liekni, dailių veido bruožų ir labai draugiški. Kitų genčių žmonės buvo kur kas žemesnio ūgio, plačiomis nosimis ir storomis lūpomis. Matėme ir mažiukų pigmėjų.

– Kas šioje šalyje jus labiausiai nustebino?

– Nepaisant to, kad žmonės ten labai geranoriški ir malonūs, tuo metu tebebuvo išlikusios kastos. Dalis žmonių gyveno nieko neveikdami. Gamta ten leidžia išgyventi net nedirbant. Dalis yra išrinktieji. Jie turi apsaugininkus, kurie bet kada gali pradėti mušti prasikaltusį žmogų. Pamenu, kartą su viršininku ir jo palydovu nuėjome į fabriko požemį. Radome darbuotoją miegantį. Pašiurpau, kai viršininko apsaugininkas puolė tą vargšą talžyti, o jiems tai buvo norma. Keisti ir santykiai šeimoje. Nepaisant to, kad tai katalikiška šalis, moteris šeimoje yra tik darbinis arklys. Jeigu kelių kibirų talpos indą, kupiną vandens, sutuoktinis padeda moteriai užsikelti ant galvos, tai yra didžiulė malonė jai, nes dažniausiai moterys tai daro pačios. Dar dabar prisimenu tą keistą vaizdą, kai nuo šaltinio palei visą gatvę nusidriekia eilė grakščių moterų su didžiuliais nešuliais ant galvų. Ne kartą esame svečiavęsi pas vietos gyventojus. Patiekusi maistą ant stalo šeimininko žmona lankstydamasi atbula išeidavo iš kambario.

Džiaugėsi pabėgę nuo karo

– Ar sunkiai pripratote prie šios šalies klimato?

– Uganda vadinama Afrikos perlu pagrįstai. Mat valstybė yra ties ekvatoriumi, apie 150 metrų aukščiau jūros lygio ant Abisinijos plokščiakalnio. Klimatas čia drėgnas ir pakankamai švelnus. Sunkiau buvo priprasti prie 12 valandų trunkančios dienos ir tiek pat – nakties. Ryto bei vakaro ten nėra. Ten yra ne vienas ežeras, teka Nilas.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis grįžote namo?

– Iš Ugandos turėjome pabėgti, nes šalis įsivėlė į karą su kaimynine Tanzanija. Visos valstybės pasirūpino išgabenti savo piliečius iš karo apimtos šalies. Tik Tarybų Sąjungos atstovai aiškino, kad karas greitai baigsis, ir liepė laukti atstovybėje. Žmoną su pusantrų metų sūneliu išsiunčiau namo, o po poros dienų tą oro uostą susprogdino. Pats išvažiavau tada, kai vos už kelių metrų pradėjo sproginėti bombos. Pabėgome per Keniją. Gailėtis, kad teko išvykti, neteko, džiaugėmės likę gyvi.

Kuba – pasakų šalis

– Uganda buvo ne vienintelė šalis, kurioje jums teko gyventi. Gal galite palyginti šią patirtį?

– Du kartus po porą metų su tokia pačia misija teko pabuvoti Kuboje. Pirmą kartą ten išvažiavome 1982-aisiais, bet po dvejų metų buvome priversti grįžti, mat vyresnieji mūsų vaikai sumanė tuoktis, teko rengti vestuves. Antrą kartą išvykome į Kubą 1988-aisiais. Iki šiol mano atmintyje Kuba yra rojus žemėje. Be galo graži gamta, vandenynas, nuostabūs paplūdimiai. Kubiečiai – nepaprastai malonūs žmonės. Jeigu Ugandoje egzistuoja kastos, tai Kuboje – visi lygūs. Tie žmonės yra tokie atviri, tokie imlūs, tokie patriotai, kad neįmanoma jais nesižavėti. „Trinyčiuose“ ne vieną dešimtmetį kabinetu dalijausi su kolega, kuris kiekvieną rytą sumurmėdavo: „Zdravstvuite“. Kai į Havaną grįžau po penkerių metų, vėl dirbau tame pat fabrike. Einu per cechą ir girdžiu šaukiant pažįstamą balsą: „Antonio! Eisim pietų?“ Įsivaizduojate, jis ne tik išmoko, bet ir įsiminė ne vieną frazę lietuvių kalba. Kubiečiai be galo myli savo tėvynę. Dažnai kartojamas šūkis „Tėvynė arba mirtis!“ jiems visiškai realus. Jeigu galėčiau rinktis, kur norėčiau gyventi, tai, ko gero, būtų Kuba.

Išgyveno vaikų ilgesį

– Užsienio šalyse gyvenote su žmona. Ar kamavo namų ilgesys?

– Ko gero, mes tada išgyvenome tai, ką dabar patiria emigrantai. Klaipėdoje palikome savo vyresniuosius vaikus. Kai išvykome į Ugandą, dukrai Vilijai buvo 14, sūnui Ričardui – 15 metų. Jie jau buvo pakankamai dideli ir suprato, kad ten nebus kur mokytis. Be to, žinojo, kad grįšime ir turėsime volgą. Puikūs vaikai. Sūnus ir dukra gyveno su žmonos tėvais. Mes be galo jų ilgėjomės. Rašydavome ilgus laiškus. Žinau, kad vaikai juos susiūdavo į knygą ir daug kartų skaitydavo. Ir patys mums rašydavo. Žmona be galo sunkiai išgyveno atsiskyrimą nuo vaikų. Gal todėl Lyroje susilaukėme mažėlio Edmundo.

– Kai grįžote į Lietuvą iš šiltų kraštų, ar teko vėl išgyventi kultūrinį šoką?

– Be abejo. Mūsų žmonės – niūrūs, uždari. Gal šaltoje Lietuvoje nebūdami santūrūs ir kantrūs negalėtume išgyventi. Ilgėjausi pasisveikinimų gatvėje, tiesiog susimojavimo, lengvo bendravimo. Pamenu, gyvenome Alksnynės gatvėje ir kiekvieną dieną tuo pačiu metu į autobusų stotelę susirinkdavo tie patys žmonės. Sugalvojau užkrėsti juos kubietiška dvasia, atėjęs garsiai pasisveikindavau ir nusišypsodavau. Žmonės ne tik neatsakydavo, pastebėjau, kad pasitraukdavo nuo manęs. Labai ilgiuosi tokių nuoširdžių, atvirų santykių, kokius patyriau Kuboje.

– Kaip trumpai apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimą?

– Dabar esu trijų vaikų tėvas, penkių anūkų senelis, dviejų proanūkių prosenelis. Su žmona Regina nugyvenau 52 metus, manau, jog esame laimingi. Apmaudu, kad Lietuvoje žmonės vargsta, sunkiai pragyvena, kad trūksta patriotizmo, dėmesio sportui, kultūrai. Vadovaujuosi principu – svarbu nenusiminti.

Vizitinė kortelė

1935 m. gimė Suginčių kaime.

1944 m. pradėjo lankyti ir per metus baigė pradinę Klykolių mokyklą.

1949 m. atvažiavo į Klaipėdą ir pradėjo dirbti „Trinyčiuose“, kur darbavosi iki 1997 m.

1954–1958 m. atliko karinę tarnybą.

1967–1970 m. mokėsi Klaipėdos politechnikume.

1999 m. išėjo į pensiją.