Nekeista, jog motociklu skriejančią moterį išvydę studentai nė kiek nenustemba, mat gyventi ji juos moko "čia ir dabar". G.Kalvaitienė pretenduoja į Metų klaipėdietės titulą.

Apie darbą

Esu dėkinga gyvenimui už tai, jog dovanojo galimybę atsidurti laiku ir vietoje. Dirbau darbus, kuriuose galėjau save realizuoti.

Visada jaučiau pašaukimą medicinai. Būdama 16-os jau dirbau ligoninėje, savarankiškai išmokau lotynų kalbą. Vėliau baigiau medicinos mokyklą. Darbas medicinoje suteikė galimybę dalyvauti Sausio 13-osios įvykių sūkuryje, mat tądien ruošėme tvarsčius, Molotovo kokteilius ir drebančia širdimi laukėme savo likimo.

Su Lietuvos aukštosios jūreivystės studentais dirbu jau 20 metų. Nuoširdžiai tikiu, jog ši veikla prasminga, kadangi darbas grįstas santykiais su žmonėmis, bendravimu. Širdis džiaugiasi, kai patirtimi su manimi atvyksta pasidalyti iš praktikos grįžę studentai ir jau į gyvenimą išėję absolventai. Per visus šiuos metus atmintyje įsirėžė ne vienas gražus prisiminimas.

Savo ruožtu atidaviau duoklę Jūreivystės mokyklai, jūrinei kultūrai. Turėjau galimybę prisidėti prie kitų autorių rašant jūreivystės istorijos monografiją "Jūrininkų rengimas Lietuvoje. Jūreivystės istorijos retrospektyvoje".

Drauge su autorių komanda išleidome knygą apie mokyklos įkūrimą, veiklą. Sėdėdama archyvuose ir rinkdama informaciją jaučiau tam tikrą dvasinį ryšį su šiuo istorijos periodu.

Taip pat tapau Savelijaus Golubevo – žinomo jūrininko, fotomenininko fotoalbumo krikštamote. Autoriaus, deja, tarp mūsų jau nebėra. S.Golubevo žmona išsaugojo fotomenininko darbus, tad pajutau pašaukimą iš vidaus, kad šie darbai būtų matomi visuomenei.

Apie šeimą

Esu kilusi iš Skuodo rajono. Šeimoje buvau 8-asis vaikas. Augome, kaip šiais laikais madinga sakyti – ekologiškame darželyje.

Šeima man yra labai svarbi vertybė. Užauginau du vaikus – sūnų Beną ir dukrą Gretą. Dukra turi kūrybišką ir neramią sielą. Šiuo metu studijuoja menų mokykloje fotografiją ir kino meną. Galbūt netrukus surengs savo darbų parodą ir Klaipėdoje. Ji yra mano sielos bendrininkė.

Su sūnumi Benu taip pat esame labi artimi. Sūnus savo ateitį sieja su jūrine profesija. Jūreivystės mokykloje jis mokosi mechaniko specialybės. Man dirbant šioje mokykloje, vaikas užaugo tarp inkarų ir įvairių treniruoklių. Manau, kad santykiai tarp šeimos narių nėra duotybė. Jie nuolat kinta. Kol vaikai maži, mes formuojame santykius su jais. Jiems užaugus, turime keisti šį modelį ir atrasti naują santykį.

Apie pomėgius

Kadangi augau vienkiemyje, vienas mano pomėgių – aktyvus poilsis gamtoje. Gamtos man reikia it gaivaus oro gurkšnio.

Dabar išgyvenu savo aukso amžių. Mėgaujuosi gyvenimo tarpsniu kai vaikai jau užauginti, studijos baigtos, moksliniai darbai parašyti.

Pradėjau intensyviai domėtis viskuo, kas skirta kūno, psichologinei ir dvasinei sveikatai palaikyti. Jau daug metų sportuoju, prieš kurį laiką gavau motociklo vairuotojo pažymėjimą. Tai buvo tikras iššūkis. Patyriau tikrą mokymosi malonumą.

Jau ne už kalnų trečias sezonas, kai, atšilus orams, sėsiu ant savo motociklo ir leisiuosi aplankyti gražiausių Žemaitijos apylinkių, kaimynės Latvijos. Galvoje kirba idėja motociklu nuvažiuoti į Indiją. Jeigu likimas bus palankus, šią svajonė tikrai įgyvendinsiu. Nepaprastai mėgstu ir keliones. Jos plečia žmogaus suvokimo ribas, leidžia mėgautis gyvenimo įvairove.

Apie Klaipėdą

Klaipėda yra mano jaunystės miestas, mano namai.

Niekada neturėjau noro išvažiuoti gyventi kitur.

Čia gyvenu nuo 7-erių, kai vyriausiasis brolis, kuris buvo jūreivis, ant Danės upės skardžio nusižiūrėjo namelį ir parodė jį mamai. Ji šią vietą tiesiog įsimylėjo. Netrukus atsikraustėme visa šeima. Iki šiol manau, kad tai buvo teisingas mamos žingsnis. Niekada neturėjau noro išvažiuoti gyventi kitur.

Esu dėkinga gyvenimui ir likimui, jog Klaipėdoje galėjau dirbti įdomius darbus. Kai darai tai, kas tau atrodo prasminga, nekyla abejonių, jog esi kažkur ne ten, kur turėtum būti. Nė karto dėl sprendimo likti šiame mieste širdis nesudvejojo.

Gyvenimo kredo

Mano gyvenimo kredo – gyvenimas yra čia ir dabar. Anksčiau planus atidėliodavau ateičiai, tačiau bėgant metams suvokiau, kad gyventi reikia šią akimirką.

Apie Metų klaipėdietę

Ši nominacija man buvo labai netikėta. Manau, kad simboliškai pavasarį vyksiantis renginys kviečia mus akimirkai stabtelėti, pasidžiaugti. Sąraše matau daug iškilių moterų, asmenybių, kurios dalį gyvenimo paskyrė Klaipėdos miestui ir kultūrai puoselėti.