Uostamiestyje Gintaras Martinkėnas – dar naujokas. Tačiau Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos viršininkas tikina jau spėjęs perimti vietos gyventojų būdą ir ramybę. Vilniuje šešiolika metų gaisrų gesinimui atidavęs vyras teigia, kad trys dienos be veiklos žmogui yra riba. Dėl šios priežasties G.Martinkėno gyvenime svarbią vietą užėmė vaidyba ir kultūrizmas.

Uošvė – „ledinė“

– Klaipėdoje esate dar tik dvejus metus. Kokie vėjai jus, visą gyvenimą praleidusį Vilniuje, atpūtė į uostamiestį?

– Amerikiečiai, kurdami kokį nors filmą, už mano istoriją turbūt sumokėtų nemenkus pinigus. Į uostamiestį mane atvedė meilė. Pirmiausia, sportuodamas ir užsiimdamas kultūrizmu, aš susipažinau su dabartine savo uošve. Ji turėjo dvi dukras. Viena iš jų taip pat propagavo šią sporto šaką ir dalyvaudavo varžybose. Keliauti į renginius tekdavo autobusu. Gyvenimas susiklostė taip, kad pažintį užmezgiau su kita jos dukra. Aš vilnietis, ji – iš Kauno. Mes susituokėme. Taigi, užgimusi meilė mus nubloškė į Klaipėdą.

– Kaip sutariate su žmonos mama?

– Pasakysiu paprastą dalyką. Kai manęs paklausia, kokia mano nuomonė apie uošvę ir kaip su ja sekasi bendrauti, atsakau taip: mano uošvė – „ledinė“. Pirmiausia aš susipažinau su ja ir tik vėliau su jos dukra. Galima sakyti, kad su žmona mane ir suvedė uošvė.

Jūros suviliotas

– Egzotiškai atrodo faktas, jog jūs, būdamas vilnietis, o jūsų žmona kaunietė, nepasirinkote savo gimtųjų miestų, o šaknis leisti pradėjote uostamiestyje. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

– Prieš porą metų uostamiestyje gaisrininkų bendruomenėje vyko kartų kaita. Daug profesionalų paliko savo darbo vietas ir liko laisvų etatų. Sostinėje tuo metu jau turėjau, ko gero, daugiau nei 16 metų stažą. Situacija susiklostė taip, jog atsirado galimybė važiuoti į Klaipėdą. Pagalvojau, jog darbas iš principo lieka toks pat, tik keičiasi antsiuvas. Jėgas išbandžiau organizuotoje atrankoje ir pakliuvau čia.

– Kodėl nepasirinkote kurio nors kito miesto?

– Jūra. Tik dėl jos. Tačiau pasakysiu paradoksalų dalyką. Tada, kai gyvenau sostinėje, jūrą mačiau dažniau nei nuolatos gyvendamas uostamiestyje. Žinau priežastį, kodėl dauguma klaipėdiečių bangų ošimą išgirsta retai. Pavyzdžiui, mano darbas trunka iki pusės penkių, vėliau keliauju į treniruotę sporto klube, namo grįžtu tik vėlai vakare. Tiesiog nebelieka laiko dar kažkur važiuoti. O vilniečiai į Klaipėdą atvyksta visam savaitgaliui ir savo laisvalaikį gali ramiai praleisti prie vandens.

Tempas lėtesnis

– Kokia jums, sostinėje gimusiam žmogui, atrodo Klaipėda?

– Jei atvirai, aš nesuprantu tų žmonių, kurie iš uostamiesčio nori pabėgti į sostinę. Vilniuje baisios spūstys, dideli atstumai ir išpūstos kainos. Klaipėdoje viskas atvirkščiai: beveik jokių grūsčių, nuvykti iki tam tikros vietos nereikia daug laiko, o dauguma dalykų, kartu ir nekilnojamasis turtas, kainuoja pigiau. Gyventi šioje Lietuvos pusėje man yra daug priimtiniau.

Kaunas prie širdies man niekada nebuvo. Ten studijavau Kūno kultūros akademijoje. Man labai nepatiko, jog dauguma žmonių laikinojoje sostinėje dėvi sportinę aprangą, o merginos susirišusios plaukus, sušukuotus į viršų. Visi vairuoja tas pačias dviejų rūšių mašinas. Kaune nėra pasirinkimo ir viskas labai vienoda. Klaipėdoje – visko daug.

– Ar klaipėdiečiai, jūsų akimis, labai skiriasi nuo sostinės gyventojų?

– Matyt, jūra daro savo. Nesupykite, bet žmonės čia lėtesni ir niekur neskuba. Pastebėjau, kad ir pats pradėjau gyventi lėčiau, labiau atsipalaidavęs. Vilniuje būdavau nuolatiniame judesyje – susitikimai, pastovus lėkimas. Prisipažinsiu, tik atsikrausčius į Klaipėdą, buvo sunku persiorientuoti. O dabar gyvenu ramų ir gražų gyvenimą.

Aistra – vaidyba

– Ko pasigendate čia?

– Klaipėdoje niekas nefilmuoja serialų. Tai – vienintelis dalykas, kurio man trūksta. Visa kita liko beveik taip pat. Kaip ir sostinėje, užsiimu sportu. Vilniuje buvau pamainos viršininkas, čia – vadovauju 2-ajai gaisrininkų komandai.

– Kaip į jūsų gyvenimą „atėjo“ televizija?

– Kameras į mano gyvenimą atnešė jaunimo kartos grandas Rolandas Kazlas. Su aktoriumi susitikome dar tais laikais, kai jis rinko masuotę laidai „Nekenčiu reklamos“. Mėginau pasakyti tekstą, suklydau, o netyčia išsprūdę netikslūs žodžiai man atnešė sėkmę. Pamenu, buvo filmuojama prieš rinkimus scena Sporto rūmų tualete. R.Kazlas išėjo iš vienos būdelės, aš – iš kitos. Tada neraiškiai pasakiau „broliai ir seseriai“ ir to užteko. R.Kazlas pakomentavo – juk mes esame lenkų krašte, o tai yra, ko mums reikia.

– Epizodinius vaidmenis sukūrėte ne viename lietuviškame seriale. Kokius personažus teko įkūnyti?

– Vienas ir tas pats – nusikaltėlis. Gerbiamo Raimundo Banionio prašiau, kad pabandytume ką nors naujo, vis dėlto gaisrininko profesija įpareigoja ir teigiamiems vaidmenims. Režisierius atsakė – pasižiūrėk į veidrodį ir viską suprasi. Tiesa, mėginau suvaidinti sceną, kurioje turėjau būti policininkas. R.Banionis pasakė, kad man tiesiog netinka toks personažas, nes įkūnydamas blogiukus kalbu natūraliai, o vaidindamas pareigūną tekstą skaičiau iš lapelio, priklijuoto prie lango.

– Ar vaidindavote tik serialuose?

– Buvau ir kiek kitokiame amplua. Vienas draugas man padovanojo Kalėdų senelio kostiumą ir paprašė padaryti šventę jo vaikui. Tiesa, pažįstamas neperspėjo, kad jo atžala neįgalus. Kai atėjau į specializuotą mokyklą, supratau, kad gyvenime yra daugybė dalykų, kuriuos dar noriu išbandyti ir patirti. Pradžioje galvojau, kas gi čia tokio sunkaus, tačiau po žiburėlio išėjau šlapia nugara. Ir dabar kartais švenčių metu persirengiu šiuo personažu.

Dirbo su žvaigždėmis

– Filmavotės ir daugybėje lietuviškų serialų. Kaip patekote į juos?

– 2000 m. buvau visiškai plika galva, nes Amerikoje atstovaudamas gaisrininkams dalyvavau kultūrizmo varžybose. Ne paslaptis, jog kuo ant galvos daugiau plaukų, tuo pečiai vizualiai atrodo siauresni. Po renginio anapus Atlanto, plikas, kaip biliardo kamuoliukas, ėjau Gedimino prospektu, kai mane užkalbino moteris ir pasiūlė filmuotis. Nusifotografavau, užpildžiau anketą ir po kelių savaičių jau sulaukiau kvietimo pabandyti. Pasiūlymo neatsisakiau. Suvaidinęs epizodinį vaidmenį, pasirodžiau turbūt garsiausiame lietuviškame seriale „Prokurorai“. Pačioje pirmoje serijoje, kepinant saulei, su juodu kostiumu stovėjau prie kapo. Po to televizoriaus ekranuose pasirodžiau dar ne kartą.

– Kokie susitikimai su žymiais aktoriais ar režisieriais jums įsiminė labiausiai?

– Neįkainojama patirtis buvo darbas su amžinatilsį Vytautu Šapranausku. „Šapro šou“ laidų metu kiekvieną pavasarį Florijono dienos proga filmuodavausi su juo. Vėliau seriale „Moterys meluoja geriau“ drauge įsiamžinome vienoje scenoje. Manau, kad vienas įspūdingiausių mano vaidmenų buvo sukurtas kartu su teatro ir televizijos metru Adolfu Večerskiu. Po to aktorius, sutikęs mane gatvėje, visada maloniai bendrauja ir prisimena, jog esu gaisrininkas. Didelį įspūdį paliko ir R.Banionis su žmona.

Komentatoriaus gyslelė

– Kultūrizmas dar senesnė jūsų aistra nei vaidyba. Kada susidomėjote šiuo sportu?

– Niekaip negaliu prisiminti aplinkybių, kodėl pradėjau kilnoti svorius, tačiau pati pradžia buvo maždaug 1998 m. Karjeros startas buvo vėlyvas, tačiau sėkmingas. Pasaulio ugniagesių ir policijos čempionate Indianapolyje laimėjau trečią vietą savo svorio kategorijoje, esu tapęs Lietuvos fitneso čempionu, buvau trečias ir Europoje.

– Ar dabar dar dalyvaujate konkursuose?

– Ne, sportuoju tik sau. Tačiau kultūrizmo srityje save atradau kaip komentatorių. Važiuoju į federacijų varžybas ir vedu renginius – komentuoju, užpildau pauzes konkursų metu. Su nekantrumu laukiu kiekvieno naujo sezono. Tiesa, sau esu pažadėjęs, jog tada, kai sueis 50 metų, dar vieną kartą užkopsiu į sceną kaip sportininkas.

– Kultūrizmas jums yra sportas?

– Pasakysiu paprastą dalyką – kultūrizme geriausiai pasiruošęs sportininkas yra silpniausias žmogus. Numetęs svorio, išryškinęs raumenis, tampi pačiu pažeidžiamiausiu. Aktyvus sportavimas vyksta prieš varžybas, o būnant scenoje jau nereikia siekti maksimalių rezultatų ir kelti didelių svorių. Kultūrizmo varžybos labiau primena grožio konkursus.

Nematė tik gimdymo

– Esate labai įvairiapusis žmogus ir tai rodo jūsų pomėgiai. O kaip pasirinkote gaisrininko profesiją?

– Pasirinkti šį darbą mane paskatino dėdė. Kartą jis pasakė, kad šiai tarnybai reikia tokių žmonių kaip aš, – baigusių technikumą, tarnavusių kariuomenėje ir viskuo besidominčių. Būdamas 25 metų perėjau atrankas ir pradėjau dirbti Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos eiliniu. Vėliau tapau grandiniu, pamainos vadu, dirbau Operatyvaus valdymo skyriuje, buvau Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos viršininko pavaduotoju, o dabar esu 2-osios komandos viršininkas. Paragavau visko ir niekada nepatyriau staigių karjeros šuolių. O prieš gaisrininko karjeros pradžią, baigęs statybos technikumą, dirbau statybose, tačiau ši veikla visiškai netiko mano būdui.

– Per ilgą gaisrininko karjerą turbūt esate matęs visko. Kas įsiminė labiausiai?

– Esu patyręs daug. Neteko tik priimti gimdymo. Paklausite, kas yra viskas? Esu susidūręs su daugybe eismo įvykių, gesinau gaisrus tiek pramoniniuose, tiek gyvenamuosiuose pastatuose, Klaipėdoje jau susidūriau su degančiu laivu, gaudžiau bites ir net papūgą, įvairiomis aplinkybėmis gelbėjau šunis ir kates. Kartą padėjau net pelėdai. Niekada nepamiršiu šios istorijos. Močiutė su anūke kanalizacijos šulinyje pastebėjo pelėdą ir iškvietė gaisrininkus. Paukštį teko vaduoti. Paklausta, kodėl iškvietė pagalbą, moteris atsakė, kad jai tiesiog buvo smalsu. Ar esate matę tarakonų avilius bute? Man teko. Keistos ir ekstremalios situacijos – mano gyvenimo kasdienybė, todėl sunku išskirti vieną istoriją.

Vizitinė kortelė

Gimė 1968 m. gegužės 20 d. Vilniaus raj. Kalvelių kaime.

1983 m. baigė tuometę Vilniaus 24-ąją vidurinę mokyklą Naujojoje Vilnioje.

1987 m. baigė Vilniaus statybos technikumą.

Dvejus metus tarnavo kariuomenėje.

2008 m. Lietuvos kūno kultūros akademijoje baigė Turizmo ir sporto vadybą.

2003 m. pradėjo dirbti Vilniaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Vedęs. Turi žmoną Dianą ir sūnų Aleksandrą.