Gydydavo ir istorijomis

"Mama, žiūrėk, čia ta daktarė, kuriai katinas su uodega arbatą maišo", – tokiais buvusių pacientų šūksniais gatvėje kartais palydima beveik 20 metų Klaipėdos vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriui vadovavusi gydytoja Danguolė Loreta Kairienė.

Jos pacientai girdėjo daug įvairių istorijų, populiariausios iš jų – apie augintinį Reksą.

"Po teisybei, vyriausiasis gydytojas tam mano Reksui turėjo paskirti kad ir kokią kuklią algelę. Apie jį žinojo visas mūsų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus personalas, pacientai. Jeigu koks vaikas į skyrių pakliūdavo pakartotinai, klausdavo, kaip gyvena Reksas, ką jis vėl blogo padarė", – šypsodamasi prisimena 43 metus vaikų pediatrijai atidavusi gydytoja.

Ar pasakojamos istorijos buvo tikros? "Melagėlė aš esu. Sukurtos tos istorijos. Teisybės jose būdavo labai maža dalis, – neslėpė D.L.Kairienė, patikinusi, jog neplanuoja rašyti knygos vaikams. – Išdalinau visas tas istorijas. Smagiausia, kad vaikai paskui ir slaugytojų klausinėdavo, kur dabar yra Reksas, kur jis gyvena ir ką daro. Taip, ilgametis pasakų veikėjas – dar gyvas ir dabar laiką leidžia kartu su manimi."

Gydytoja džiaugiasi, kad dabar turi laisvo laiko, kurį gali leisti su senu šunimi apleistame sode ir žiūrėti į dangų.

Gydytoja džiaugiasi, kad dabar turi laisvo laiko, kurį gali leisti su senu šunimi apleistame sode ir žiūrėti į dangų.

Kaip sumažinti įtampą

"Sergantys vaikai ir taip būna įsitempę, o kai pradedi pasakoti istorijas, atsipalaiduoja ir kitą dieną jau laukia istorijos tęsinio, ką naujo papasakosiu apie gyvūną. Visada, kiek dirbau kokiose pareigose, stengiausi, kad pacientai ir jų tėvai greičiau atsipalaiduotų ir nepajaustų mūsų įtampos", – apie gimusių istorijų naudą pasakojo pašnekovė.

Pasak pediatrės, dirbdamas su vaikais turi būti ir aktorius. Visos skyriaus slaugytojos dažnai "apžaisdavo" vaikus įvairiausiais būdais: statant kateterį sakydavo vaikui, kad jis dabar – lėktuvas arba lenktyninė mašina, kuriai reikia įpilti kuro. Tada vaikas ir ranką kitaip ištiesia.

"Nebūtina bendraujant su vaiku nusileisti iki jo lygio. Kiekvienas randa savo metodą. Aš stengdavausi tapti ligonio drauge. Norėjau, kad vaikas suprastų, kad noriu jam padėti, kad atsipalaiduotų ir galėčiau ramiai jį apžiūrėti. Būtent todėl tas mano senas šuo turėjo tokias garbingas pareigas. Mūsų skyriuje beveik visi darbuotojai turėjo gyvūnų, apie kuriuos pasakodavome savo pacientams", – prisiminė pašnekovė.

Stresą malšindavo vandeniu

Gydytojų darbas – nuolatinis stresas, net kai palyginti būna rami diena. D.L.Kairienė nustebino savo streso malšinimo metodu: vienumoje ji atsidarydavo kabineto langą ir gerdavo šaltą vandenį. Toks metodas ypač veiksmingas būdavo žiemą. Pediatrė prisipažino, kad per savo darbo praktiką išgėrė daug vandens.

"Su sergančiu vaiku ne visada gali susikalbėti. Kartais jis šaukia iš skausmo. Stengiesi jam padėti, nustatyti tikrąją negalavimų priežastį, kad iš ligoninės išeitų geresnės savijautos. Skubios pagalbos skyriuje, kur dažniausiai guli vaikai su neaiškiais pilvo skausmais, viduriuojantys, skausmo priežastys gali būti labai įvairios: nuo chirurginės patologijos iki uždegimo", – pasakojo gydytoja.

Pakelti nuotaiką sau ir mažiesiems pacientams pediatrė stengdavosi ir kitais būdais. Viename iš darbo kabinetų langas išeidavo į vidinį ligoninės kiemą, kur prieš žiemos šventes buvo papuošiama eglė.

Gydytoja prašydavo administracijos papuošti eglutę gerokai anksčiau, kad ne tik ji, bet ir pacientai galėtų kuo ilgiau pasidžiaugti. Ji labai mėgdavo daryti šventes, su slaugytojomis uoliai joms ruošdavosi. Daug metų D.L.Kairienės vadovaujamo skyriaus eglutė buvo išrenkama stilingiausia.

Gydytoja prašydavo administracijos papuošti eglutę gerokai anksčiau, kad ne tik ji, bet ir pacientai galėtų kuo ilgiau pasidžiaugti.

Prieš šventes pintinėje atsirasdavo saldainių, kuriais pasivaišindavo iš procedūrų kabineto išeinantys vaikai. Tik kartais gydytoja nustebdavo, kad ir tėvai prisiimdavo saujomis saldainių.

Supainiodavo su viešbučiu

Ar per 43 darbo metus vaikai labai pasikeitė? D.L.Kairienė pastebi, kad vaikai išliko tokie patys, tačiau jų tėvų neaplenkė pokyčiai, ir ne visada malonūs.

Kai kurie tėvai ligoninėje esą tikisi vos ne viešbučio paslaugų. Slaugytojų net prašydavę atnešti kavos, nors kavos automatų galima rasti visoje ligoninėje. Pasitaikydavo, kad tėvų netenkindavo vaizdas per palatos langą.

"Kaip reaguodavau? Klausdavau: ponia, ar jūs ruošiatės pirkti šią palatą?" – nemaloniose situacijose gydytoja gindavosi humoro doze.

Pašnekovė atvira: ne visada pokalbiai su tėvais būdavę malonūs. "Kartais manęs klausdavo, kodėl aš susiraukusi. Ne iš piktumo, o iš rūpesčio. Kai vadovauji skyriui, esi atsakingas ne tik už save.

Prisimenu, kaip kartą prieš vidurnaktį atvažiavo moteris su vaiku. Pildau dokumentus, o ji: "Jūs turite mus su šypsena pasitikti." Įsivaizduojate, aš dirbu beveik parą, esu tam tikro amžiaus. Jei teikčiau SPA procedūras, gal ir turėčiau šypsotis. Žinoma, maloniau, kai pasitinka su šypsena. Bet jei nori padėti, turi būti susikaupęs", – paaiškino ji.

Ligoninė kaip avilys

Nemažai po pasaulį keliaujanti gydytoja apgailestauja, kad mūsų žmonės neįvertina, kiek daug medicinos paslaugų jie gauna. Kitose šalyse esą net elementaraus tyrimo tenka gerokai palaukti.

Pasak gydytojos, per tuos kelis jos darbo dešimtmečius stresas medikų darbe išliko toks pat, tačiau diagnostikos galimybės – gerokai pažengusios, ir Lietuva gali didžiuotis labai aukšto lygio medicina.

"Didžiuojuosi, kad dirbau vaikų ligoninėje. Ji kaip avilys, kur kiekvienas įneša savo indėlį, net atlikdamas mažus darbus", – pokalbį baigė D.L.Kairienė.