Vienas iš kelių Klaipėdos krašto tarmę iš savo šeimos atsinešęs ir ja kalbėti tebemokantis Helmutas Lotužis yra tikra šio krašto praeities enciklopedija. Lietuvos šviesuolio vardą pelnęs vyras kuklinasi dėl tokios jam parodytos pagarbos.

Vadino netikru būru

– Esate vienas iš nedaugelio žmonių, kurio šaknys yra iš čia pat – Klaipėdos krašto. Bene patys Mažosios Lietuvos gyventojai save vadindavo būrais?

– Mama sakydavo: "Tu nesi tikras būras, tu tik būro lupena", nes mano tėtis buvo atvykėlis iš Didžiosios Lietuvos, nuo Varnių. Bet jis labai anksti atsikėlė čia ir nejučia įsiliejo į šio krašto kultūrą. Nors nebuvo oficialiai išsižadėjęs savo prigimtinės religijos – katalikybės, lankėsi liuteronų bažnyčioje ir tapo bendruomenės nariu. Panašiai atsitiko ir mano žmonai Aldonai. Ji irgi yra katalikė. Tėtis kalbėjo šio krašto, lietuvininkų tarme. Niekada nesakė "šviežias", o vartodavo žodį "brišas", sakydavo ne "cukrus, o "muškebots". Saldainį vadindavome cukerkančiu, bumbumu. Kalbininkas Jonas Bukantis paaiškino, kad tai ne vokiškos kilmės žodžiai. Panašių yra daug. Vienas mano pomėgių – rinkti šio krašto kalbai būdingus žodžius. Esu surinkęs apie pusę tūkstančio.

– Gal galite paminėti savo šeimos vardus ir pavardes?

– Mama buvo vardu Margarita Dora, o močiutė – Urtė Karolina. Giminėje buvo Dotai, Šniaukštų Karaliai. Kodėl mane pavadino Helmutu, nežinau, bet vaikystėje labai dėl to kentėjau. Gimiau niūriais 1955 metais, kai žmonės dar visko bijojo ir turėjo ko bijoti, manau, tėvai, duodami tokį vardą, parodė nemenką drąsą.

Ir dabar vadina kitokiu

– Ko gero, jus pravardžiavo vokiečiu?

– Pamenu, buvau pradinių klasių mokinukas, nešiojau iš Vokietijos giminaičių atsiųstą striukę ir ne kartą graudžiai raudojau parėjęs namo, nes vaikai man šaukdavo: "Heil Hitler!" Mamai sakydavau, kad daugiau nebesivilksiu to rūbo. Kartą būdamas 14-metis mamos pasiųstas dviračiu myniau patvarkyti Piktožių kapinaičių. Sutikau iš Šiūparių mokyklos pareinančius vaikus. Užpuolė mane bjauriausiais žodžiais, išvadino vokiečiu, buvo labai skaudu. Nors ir nebe mažas, parvažiavęs nesulaikiau ašarų. Dažnai užgauliojo, bet tai mane net užgrūdino.

– O dabar ar jaučiatės kitoks?

– Be abejo, to neleidžia pamiršti net gera linkintys žmonės. Neseniai iš vienos moters, kuri čia atsikėlė tuoj po karo, išgirdau sakant: "Jūsų tautos žmonės..." Akivaizdu, kad ir dabar dar mus skiria nuo visos kitos Lietuvos gyventojų. Neseniai Kisiniuose Dovilų etnokultūros centras surengė šventę "Užaugau Lietuvoj". Visus pakvietėme į kapinaites, o juodkrantiškės moterys giedojo giesmes. Stovėjau su anūke, priėjo Aušrai, Pociai – senieji mūsų krašto gyventojai, giedojome drauge. Man tada išsprūdo – mes parodėme, kad esame. Iki šiol širdyje jaučiu pasididžiavimą ir džiugesį.
Senelė tapo gyvenimo mokytoja

– Iš kur jūs pats turite tiek žinių apie senuosius krašto papročius, gyvenseną ir kalbinius dalykus? Juk pats sakote, kad esate šių laikų žmogus.

– Už visa tai esu dėkingas savo senelei. Dažnai rudenį arba pavasarį ji pasakydavo: "Išeinu į gentį". Kelioms dienoms iškeliaudavo aplankyti savų. Dažną kartą vesdavosi ir mane. Tas laikas man buvo auksinis. Mus priimdavo su didžiausiu džiaugsmu, vaišindavo, kuo galėdami, net jei tai tebuvo ropikėmis mūsų vadinamos bulvės su "rūgštu pienu". Tada išmokau taisyklės: jei kviečia ir vaišina, net kai nenori, turi sėsti prie stalo ir pabendrauti. Žmonės labai vertino, kad juos prisimena, aplanko, domisi jų gyvenimu. Va, tokių pasisvečiavimų metu sužinojau daugybę dalykų.

– Turbūt žinote ne vieną ypatingą istoriją?

– Žinau, bet dažną kartą reikia labai pagalvoti, kad prisiminčiau. Kartą mano geras prietelius Egidijus Kazlauskis užklausė apie vieną šeimą, pas kurią karo metu dirbo prancūzų belaisvis. Neužmigau, kol prisiminiau Tautrimų iš Gelžinių kaimo šeimos narių vardus. Tada pas šiuos ūkininkus gyveno rusas, lenkas ir prancūzas. Vieną naktį rusas juos visus išžudė. Mano močiutė vos netapo tos tragedijos dalyve, nes išvakarėse pas Tautrimus svečiavosi ir buvo labai raginama likti nakčiai. Rytą juos visus rado negyvus. Šiemet Prancūzijos nepriklausomybės dieną su Egidijumi aplankėme to prancūzo kapą, įsmeigėme šios šalies vėliavėlę, padėjome gėlių, žvakutę, juk niekas kitas jo kapo neaplanko.

– Turbūt gerai žinote ir savo giminės istoriją?

– Mano prosenelė nutekėjo į Didžiąją Lietuvą, bet anksti mirė jos vyras – mano prosenelis. Jo giminė buvo priešiškai nusiteikusi kuršės, kaip jie vadino, marčios atžvilgiu, todėl ji su vaikais grįžo į tėviškę. Bet savo namų neturėjo, nuomojosi. Mano tėvai tarpukariu taip pat "liuosininkavo" – nuomojosi namą ir dirbo samdiniais Margių, Piktožių, Gelžinių, Kisinių kaimuose. Vėliau pasitaupė ir nusipirko sodybą, kurioje mes dabar gyvename.

Kapinėse – paslaptingas asmuo

– Prieš porą metų buvote paskelbtas Lietuvos šviesuoliu. Už kokius darbus buvote nominuotas?

– Mano "oma", taip vadinu senelę, sakydavo: "Geri darbai lydi antrą ir trečią kartą, blogi darbai lydės iki septintos kartos". Juk Kisinių kapinaites tvarkyti pradėjo būtent ji. Neklausė, kas jai iš to. Darau tą patį. Didysis džiaugsmas dėl nuveikto darbo būna per kapinių šventę, kurią minime artimiausią Joninėms sekmadienį. Žmonės susirenka, atvažiuoja kunigas, paskaitome Šventąjį Raštą, pagiedame, po to pareiname pas mus. Nežinojau, kad mus su žmona nominavo "Kaimo spindulio" nominacijai. Už ilgalaikį ir neatlygintiną darbą tvarkant vietos kapines – kažkaip panašiai buvo suformuluota konkurso rengėjų. Man tai sukėlė nerimo, nes dar labiau įpareigoja, jaučiausi nejaukiai.

– Kisinių kapinaitėse palaidota ne tik plati jūsų šeimos giminė, bet ir ne vienas žymus žmogus. Gal galite truputį apie juos papasakoti?

– Čia atgulė lietuviškos periodikos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis, 1832 metais išleidęs laikraštį "Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių". Čia yra ir 1831 metų sukilimo pagrindinio vado Antano Gelgaudo kapas. Kapinėse palaidota ir viena mįslinga asmenybė – Kaizerlingų giminės palikuonis, kurio vardas nežinomas. Ši giminė yra susijusi su anglišku karališkuoju sostu. Esama žinių, kad šis asmuo mirė nuo baisios ligos. Kokia tai liga? Kodėl jį čia atvežė? Kas tas asmuo? Į šiuos klausimus kol kas neatsakyta.

– Be tiesioginio darbo bendrovėje "Klaipėdos duona" dirbate ir Dovilų etnokultūros centre. Koks tai darbas?

– Ten dirbu ne visu etatu. Renku medžiagą apie aplinkinius kaimus, kalbinu žmones. Man tai lengviau sekasi, nes esu savas, žmonės mane pažįsta ir lengviau atsiveria. Neseniai rengėme šventę "Užaugau Lietuvoj". Turėjau užduotį paruošti medžiagą apie sodybą, kurioje vyko renginys. Ieškant senųjų jos nuotraukų man niekur daug ir eiti nereikėjo. Apsisukau savo namuose, žinojau žmones, kurie gali kažką žinoti. Vienas didžiausių darbų buvo surinkti visą įmanomą medžiagą apie Kisinius.

Kavą gėrė net sunkmečiu

– Jūs esate vienas iš bene keturių jaunesnių žmonių, mokančių šio krašto tarmę.

– Kalbininkas J.Bukantis yra suskaičiavęs, kad ja dar kalba bene 105 žmonės, tačiau didžiajai jų daliai yra gerokai daugiau nei 70 metų. Pasak J.Bukančio, tik penki yra nuo 40 iki 60 metų. Kalbininkas mane tiesiog įspyrė į kampą, norėdamas nufilmuoti, kaip tarmiškai kalbama. Naktį nemigau, labai jaudinausi. Pasikviečiau vyresnes moterėles. Viena 90 metų moteris pasirašė keturis lapus kalbos, o kai pradėjo filmuoti, be sukliuvimo viską išpyškino.

– Dabar yra kelios folkloro ansamblių narės, kurios demonstruoja šišioniškių tarmę. Ar jūsų ausies nerėžia jų kalbėjimas?

– Jos yra išmokusios tą tarmę, todėl kalba versdamos iš literatūrinės. Galiu pasakyti, kad sintaksė ne ta. Be to, man šiek tiek rėžia ausį pernelyg dažnas tokių žodelių kaip "gor", "nai" vartojimas. Mūsiškiai taip sakydavo, bet ne taip dažnai. Gal joms reikėtų daugiau vartoti senesnių žodžių. Tą patį "feinei" galima būtų keisti lietuvininkų mėgtu "puikus". Bet iš esmės labai gerai, kad tarmė gaivinama, rodoma.

– Dažnai kalbama apie tai, kad Mažosios Lietuvos lietuviai buvo kitokie, tvarkingesni, jų buitis buvo aukštesnio lygio. Ar galėtumėte tai patvirtinti?

– Gal kiek idealizuojamas lietuvininko įvaizdis, bet tvarka tikrai buvo. Daržą kasęs būtinai turėdavai nuplauti kastuvą, kad nerūdytų. Mano "oma" pasakojo apie savo senelę, mano promočiutę. Mirties patale ji tarė: "Kur mano kafėbonės, aš noriu prieš smertį paskutinį sykį atsigerti kafės". Jie buvo neturtingi ūkininkai, bet gerdavo kavą. Iš patirties galiu pasakyti, kad niekada suaugusiųjų nesantaikos vaikai nepajusdavo. Pamenu, kai septintajame dešimtmetyje daugelis mūsų krašto žmonių išvažiavo į Vokietiją, ir mano tėvai buvo pakėlę sparnus. Tėtis buvo griežtai nusiteikęs važiuoti. Močiutė pasakė: "Buvo ciesorius, buvo kaizeris, buvo Lietuva, Hitleris, Stalinas, o man nė vieno jų į užpakalį neįkišo ir niekas neįkiš. Jūs važiuokite, vežkite vaikus, o aš liksiu. Nesisielokite, aš išgyvensiu". Paskui mama nusprendė irgi likti. Tėtis taip supyko, kad kelias naktis namo neparėjo.

– O kodėl nevažiavote į Vokietiją?

– Tėvai laiškais prašė išvykusiųjų patarimo. Daugelis rašė, kad patarti sunku. Bet po šios frazės buvo kita: "Jeigu galite, likite". Tėvynės ilgesys žmones labai kamavo. Vienas žmogus pasakojo trejus metus kasnakt sapnuose vaikščiojęs po gimtinės pievas. Čia irgi nebuvo rožėmis klota, bet mes gyvenome savo namuose. Senųjų gyventojų liko labai mažai. Kas liko, jautėsi dar artimesni.

Vizitinė kortelė

1955 m. gimė Kisiniuose.
1973 m. baigė Priekulės vidurinę mokyklą.
1978 m. pradėjo dirbti Klaipėdos duonos kombinate, bendrovėje "Klaipėdos duona" dirba ir dabar.
2011 m. paskelbtas Lietuvos šviesuoliu.
2013 m. apdovanotas Šaulių sąjungos medaliu.