Bylą laimėjo

Ginčas kilo dėl daugiau nei 7 ha ploto žemės sklypo, priklausančio vienai gyventojai.

Moteris su sutuoktiniu norėtų statyti namą vaizdingoje vietovėje, tačiau valstybės saugomose teritorijose galima tik atstatyti buvusias sodybas.

Šioje teritorijoje sodybų būta ir net nemažai, tačiau konkrečiame sklype įrodymų apie buvusią sodybą kartografiniuose žemėlapiuose nepavyko rasti.

Sklypo savininkai pagal įstatymais jiems numatytą teisę kreipėsi į teismą dėl tokio juridinio fakto nustatymo, ir teismas tenkino gyventojų prašymą.

"Sprendimą būtinai skųsime, tačiau verta atkreipti dėmesį, jog susidaro keista situacija. Kol teisėsauga narplioja net du ikiteisminius tyrimus, kur suabejota archeologiniais įrodymais, kurių pagrindu buvo mėginta įtvirtinti sodybų egzistavimo faktą, kiti teismai tokius faktus patvirtina", – pastebėjo Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovas Darius Nicius.

Kreipėsi į STT

Tačiau teisme sodybos egzistavimą įrodinėję gyventojai teismą tikino, jog, norint nustatyti tokius duomenis, jie turi teisę kreiptis į archeologus, kurie atliko du tyrinėjimus šiame sklype.

Tyrimų metu šiame sklype rastas geležinis raktas, pavieniai plytų fragmentai.

Antrą kartą tyrimus atliko tas pats archeologas Donatas Zubrickas, kurio archeologiniais tyrinėjimais užsiimanti įmonė "Statybų archeologija" yra minima kituose skandalą sukėlusiuose tyrinėjimuose.

Jų metu kitame sklype esą buvo rasta molinių šukių, riedulių, kurie, archeologų manymu, turėtų patvirtinti, jog čia turėjo stovėti sodyba.

Pajūrio regioninio parko direkcija tą kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Mokslinę archeologijos komisiją (MAK), paprašydama įvertinti archeologų veiklą Šaipių draustinio teritorijoje.

Komisijos specialistus tyrimai pašiurpino – konstatuota, jog pagrindinė archeologų išvada dėl vieno Šaipių draustinyje jau iškilusio namo gali būti, kaip įtarta, sąmoningas kartografinių duomenų falsifikavimas siekiant įteisinti sodybų atstatymą ten, kur jų niekada nebuvo.

"Paaiškėjus tokiems faktams, mes kreipėmės į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir prokuratūrą. Tačiau tarnyboms užteko to, kad archeologai pareikštų suklydę, esa neklastojo duomenų, o padarė klaidą", – stebėjosi D.Nicius.

Pakvietė ir antstolę

Aiškėja, jog (turint omenyje šią konkrečią situaciją) sklypo savininkų pasamdytas archeologas D.Zubrickas, kurio 2017 metais rastais daiktais buvo remtasi teismo posėdyje, nebuvo teikęs Kultūros paveldo departamentui prašymo leidimui atlikti tokius tyrimus.

Pats archeologas teisme aiškino, jog jokių leidimų tokiems tyrinėjimams nereikia.

Sklypo savininkai, be minimo archeologo, pasisamdė dar vieną specialistą – architektą restauratorių, turintį licenciją atlikti natūros tyrimus.

Šis ir parašė išvadą pagal radinius.

Iš bylos medžiagos matyti, jog sklypo savininkai  kaip įrodymus teismui teikė šio archeologo  radinius – esą kasinėjimų metu sklype rasta ne tik molinių plytų, anglių, kurios turėtų įtikinti, jog šioje vietoje esą stovėjo gyvenamasis namas su krosnimi.

Archeologas teikia įrodymus, jog čia jam pavyko aptikti pastato pamatų fragmentus ir net gyvenamojo namo molinę aslą.

Šių tyrinėjimų autentiškumą patvirtina antstolės, kuri buvo pakviesta dalyvauti kasinėjimuose, raštas faktinėms aplinkybėms patvirtinti.

Leidimo nebuvo?

Tačiau Kultūros paveldo departamentas tvirtina, jog pagal nustatytą tvarką archeologas nebuvo teikęs departamentui prašymo išduoti leidimą tokiems tyrinėjimams.

"Yra tvarka, kuria remiantis leidimai tam tikriems archeologams gali būti neišduoti. Jei archeologas nėra atsiskaitęs už vykdytus tyrimus, jam toliau dirbti neleidžiama. Licencija gali būti atimta tik tuomet, jei padaroma žala, tačiau šiuo atveju už tyrimus nebuvo atsiskaityta, todėl ir leidimas nebuvo duotas", – situaciją prisiminė žinomas archeologas, Mokslinės archeologijos komisijos pirmininkas Gintautas Zabiela.

Pasirodo, jog dėl pamatų ieškotojų užmačių Karklės kaime žūtbūt surasti buvusių sodybų liekanas itin griežtai pasisakė visa Kultūros paveldo departamento Mokslinė archeologijos komisija.

Pernai spalį vykusio išvažiuojamojo posėdžio metu buvo nagrinėti archeologinių tyrimų projektai.

Dėl ketinimų konkrečiame sklype Karklės kaime surasti pastato liekanas komisija nutarė neaprobuoti ir nepritarti numatomiems tyrimams.

Archeologiniai tyrimai neturi būti priemonė legalizuoti naujų pastatų statybą saugomose teritorijose, kur tokia statyba yra negalima.

"Komisijos manymu, tokio pobūdžio projektai, pamatų paieškos draustiniuose prieštarauja viešajam interesui. Archeologiniai tyrimai neturi būti priemonė legalizuoti naujų pastatų statybą saugomose teritorijose, kur tokia statyba yra negalima", – komisijos išvadas pasirašė G.Zabiela.

Tramdys pamatų ieškotojus

"Ne teismo reikalas aiškintis, buvo ar nebuvo pamatai. Mes seniai keliame klausimą, kad ši ydinga tvarka būtų pakeista. Apie tai prabilta dar prieš keliolika metų. Šiuo metu tai, kas vyksta Karklėje, yra antroji pamatų legalizavimo užmačių banga. Pirmoji banga vyko rytų Lietuvoje, buvo daug bylų. Teismų slenksčius mynė sodybų ieškotojai saugomose teritorijose. Buvo remiamasi falsifikuotais įrodymais ir netikrais liudininkas. Šis reikalas – senas, bet, kaip įprasta Lietuvoje, jis vis yra nesprendžiamas", – tikino G.Zabiela.

Jis pastebėjo, jog šios problemos sprendimui pakaktų Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtinti vieną apribojimą.

"Tereikia nustatyti apribojimus, kad nebūtų bandoma ieškoti akmens amžiaus pastatų, tikrų ar tariamų. Visi supranta, kad tai yra kuriozas. Surandami neva devynioliktojo amžiaus pamatai ir tuoj pat leidžiama statyti naujus pastatus. Šie dalykai turi būti atriboti ir apibrėžti. Pavyzdžiui, būtų pasakyta, jog galima atstatinėti namus, jei yra įrodymų, kad pastatai stovėjo po 1945 metų, o ne iki. Tokiu atveju būtų galima remtis gyvų liudininkų parodymais, kartografiniais žemėlapiais ar panašiais įrodymais", – pabrėžė G.Zabiela.

Grėsmė draustiniams

Pajūrio regioninio parko direkcijos direktorius D.Nicius pastebėjo, jog šiuo konkrečiu atveju sodybos buvimo faktą buvo bandoma įrodyti liudytojo, kuriam tuo metu galėjo būti ketveri metai, parodymais.

Šukių ar plytų visur galima surasti.

"Esą žmogus prisiminė kaimynystėje buvus sodybą. Iš pradžių teisme kalba sukosi apie pokarį. Bet pateikus Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės archyvo Lietuvai perduotas aeronuotraukas, matyti, jog 1945 metais jokios sodybos čia nebuvo. Tuomet jau imta aiškinti, jog gal esą sodyba galėjo būti iki karo. O vėliau jau prabilta, esą sodyba buvo devynioliktame amžiuje. Tai kaip čia išeina? Ką mėginama įrodinėti tokiais liudijimais? O šukių ar plytų visur galima surasti", – pažymėjo D.Nicius.

Aplinkosaugininkams ypač kelia nerimą tai, jog laikantis tokios praktikos sodybų buvimo faktą galima būtų įrodyti net ir draustiniuose.

Saugomų teritorijų darbuotojai pamena ir daugiau atvejų, kai iš vienos rastos plytos buvo mėginimų daryti išvadas, jog pastatas buvo.

"Kai sodybos buvimo faktą įrodinėja paveldėtojai, yra kitas dalykas. O dažniausiai pamatų paieškoms archeologų pagalbos griebiasi pelno siekiantieji. Aš matyčiau tokį sprendimo būdą – norint atlikti tokius tyrimus, galėtų būti tvarka, kurioje dalyvautų ne privatūs asmenys, kokie yra archeologai, o galbūt Kultūros paveldo departamento konkurso būdu parinkti archeologai. Gal tuomet būtų savireguliacija", – pridūrė D.Nicius.