Klaipėdiečiai – puikūs žmonės

– Esate kilęs iš Moldovos, kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Mano kelias į Klaipėdą driekiasi per Vokietiją. Dar gyvendamas Moldovoje pradėjau studijuoti vokiečių ir anglų kalbas, tai buvo 2003–2005 metais. Tuo metu sudalyvavau konkurse stipendijai gauti kalbų studijoms Vokietijoje. Ten pabaigiau Rostoko universitetą, ten sutikau ir savo būsimą žmoną Aušrą. Ji studijas baigė metais anksčiau. Palaukė, kol aš baigsiu studijuoti, ir mes atvykome į Lietuvą. 2009 metais gavau oficialų leidimą nuolat gyventi. Dar po dešimties metų laikiau lietuvių kalbos bei Konstitucijos egzaminą ir gavau Lietuvos Respublikos pilietybę.

– Iš kur kilusi jūsų žmona?

– Ji iš Skuodo rajono, iš Apuolės. Tai viena pačių seniausių Lietuvos gyvenviečių. Ten yra legendinis piliakalnis, prie kurio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta istorinės šventės, kurių ir mes nepraleidžiame. Ten vyksta rekonstruotos riterių kautynės. Būna labai įdomu.

– O kaip jums Klaipėda, ar čia patinka?

– Aš čia labai komfortiškai jaučiuosi. Vienintelis dalykas, kuris kiek trikdo, tai atšiauresnis klimatas nei Moldovoje. Vasarą viskas gerai, o tamsiuoju periodu sunkiau. Kol jaunas, į tai nekreipi dėmesio, o dabar jau norisi daugiau saulės. Be to, man per mažai dienos šviesos, kuri reikalinga tapymui. Tapyti prie dirbtinės šviesos – sudėtingiau.

– O kaip patys klaipėdiečiai?

– Klaipėdiečiai – puikūs žmonės, prie jų taip pripratau, tad jau seniai nebelyginu jų su moldavais ar dar kuo nors. Iš esmės mažuose miesteliuose tiek Moldovoje, tiek ir čia žmonės yra paprastesni. O jau Kišiniove, kaip ir visuose didmiesčiuose, viskas kitaip. Šiaip lietuviai man patinka, jie kažkuo primena ukrainiečius. Toks buvo pats pirmas įspūdis, kai pirmąkart atvykau į Lietuvą, konkrečiai – į Klaipėdą.

Likimas: Aušra ir S. Ghetiu susipažino studijuodami kalbas Rostoko universitete Vokietijoje. / S. Ghetiu asmeninio archyvo nuotr.

Pavardė paliko mįslių

– Kaip lingvistas, kaip vertintumėte lietuvių kalbą, lyginant su kitomis kalbomis, pagal sudėtingumą?

– Lietuviškai kalbu laisvai, nuolat žiūriu žinias per televizorių, bet vis tiek kalbu su klaidomis. Svetimšaliui norint išmokti lietuvių kalbą, reikia mokytis vos ne universiteto lygiu, nes kalba yra labai sunki tiems, kurie nėra su ja susidūrę. Lietuvių kalboje kitataučius glumina dažna žodžių galūnių kaita ir, žinoma, kirčiavimas. Tiesiog reikia būti lietuviškoje aplinkoje, nuolat girdėti tą kalbą ir tada išmokti bus lengviau. Man tai pavyko, nors yra žmonių, kurie Klaipėdoje gyvena visą gyvenimą, bet lietuviškai taip ir neišmoko. Pavyzdžiui, latviai lietuviškai išmoksta kur kas greičiau, nei visi kiti, nes lietuvių ir latvių kalbos yra giminingos. Tarkime, moldavų ir rumunų, taip pat prancūzų, ispanų, lotynų kalbos priklauso romanų kalbų grupei. Jos yra artimos, jas mokytis lengviau. Bet moldavų kalbą lietuviams mokytis irgi būtų nelengva. Mes su žmona pagal profesiją – germanistai, tai buvome užsibrėžę išmokti ir norvegiškai. Ir per pusantrų metų mums tai labai gerai pavyko.

– Jūs pats pagal kilmę – moldavas?

– Mano tėtis – moldavas, mirė, kai man buvo 15 metų, mama yra ukrainietė. Ji dabar gyvena Ukrainoje, centrinėje jos dalyje, aišku ir ten kaukia oro pavojaus signalai, bet apskritai daugmaž saugu. Akivaizdu viena, kad jie (rusų kariauna – A. D.) nesustos. Kol tas padaras (Rusijos prezidentas – A. D.) bus gyvas, visa tai tęsis. Norėčiau tikėti, kad jam nusibaigus, tie šakalai susipeš dėl valdžios, ir mums visiems nuo to bus tik lengviau. Labai aktyviai seku įvykius Ukrainoje, nes be mamos ten dar gyvena ir sesuo, daugiau artimų giminaičių.

– Ar domitės įvykiais Moldovoje?

– Žinoma, labai. Bėda ta, kad Moldova sustojo pusiaukelėje, viena jos dalis nori sukti į Europą, o kita gyvena atsiminimais apie Sovietų Sąjungą. Kažkada Moldovoje klestėjo žemės ūkis, nes klimatas labai švelnus, buvo gausiai auginamos daržovės, bet visa tai jau praeityje, ir žmonės, daugiausiai vyresni, to nesupranta. O jaunimas nori jungtis prie Europos. Jie visi palaikė dabartinę Moldovos prezidentę Maia Sando ir už ją balsavo.

– Jūsų pavardė Ghetiu – labai sudėtinga, ar domėjotės jos kilme?

– Keista, bet nežinau, ką ji reiškia, domėjausi, ieškojau, tik jokios informacijos neradau. Tai labai reta pavardė net Moldovoje. Parlamente buvo vienas deputatas tokia pavarde, bet ne giminaitis, daugiau nė su vienu Ghetiu Moldovoje nesusidūriau.

Nuo tapybos nepabėgo

– Kaip į jūsų gyvenimą įsiliejo tapyba?

– Po vidurinės mokyklos Kišiniove pradėjau mokytis dailės. Bet tai truko neilgai. Reikėjo galvoti apie rimtesnę, labiau praktišką profesiją. Buvo toks metas, kai niekas net nenutuokė, kad iš kūrybos kada nors bus įmanoma pragyventi. Matematika man ne prie širdies, o kalbos kur kas artimesnės. Tai ėmiausi kalbų. Vėliau jau pabaigiau klasikinės tapybos mokyklą Florencijoje.

– Pasirinkote būtent klasikinį tapybos stilių, kodėl?

– Man patinka, ką aš darau. Dirbu lėtai, nesiversdamas per galvą, viskas tiesiog slenka savo eiga. Yra skirtumas tarp tų dailininkų, kurie tapo, kad parduotų, ir tų, kurie kuria savo malonumui. Dailininkas, kuris niekur neskuba, gali prie vieno paveikslo dirbti mėnesį ar du ir ištobulinti paveikslą iki šedevro. O jei žmogus kuria pardavimui, dirbti jis turi greitai. Aš pats bendradarbiauju su devyniomis galerijomis – su ACI, „Artfinder“, „1stDips“ ir kitomis. Tai solidžios galerijos, į kurias patekti ne taip lengva. Ypač kai aplink tiek daug šiuolaikinio meno kūrinių, klasikinių darbų yra nedaug. Mano darbai niekuo nėra ypatingi, bet tai – klasika. Man patinka ir kokybiški abstrakčios tapybos darbai, bet šiuo metu man patinka tapyti klasikiniu stiliumi. Tačiau, kas man patiks po kelerių metų, aš nežinau. O pradėjau nuo peizažų. Man patiko pleneruose piešti gamtos vaizdus. Bet visada stengiuosi ne šiaip nutapyti paveikslą, bet padaryti tai kokybiškai, meniškai. Kaip bebūtų, kiekvienas kūrėjas trokšta ir pripažinimo, siekia, kad į jo darbus atkreiptų dėmesį. Todėl dailininkas turi nuolat tobulėti, tačiau pasitaiko nuopolio etapų, kai žmogus tiesiog emociškai perdega.

Lietuviai man patinka, jie kažkuo primena ukrainiečius.

– Ką jūs pats darote, kai pajuntate, kad įkvėpimo nebėra?

– Tada reikia sustoti, pailsėti, galbūt išvykti atostogų. Ir prie darbų grįžti su naujomis jėgomis. Pats pastebėjau, kai tik pakeičiu aplinką, išvykstu į kitą šalį, iškart naujų idėjų atsiranda. Prieš porą metų išvykome su šeima į Graikiją, išsinuomojome labai gražų namą netoli jūros ir man kilo noras nutapyti paveikslą bibline tema „Marija su ąsočiu“. Buvau atsivežęs drobės skiautę 60x90 cm. Užtempiau ant porėmio. Kiek daugiau nei per savaitę, kol ten ilsėjomės, aš tą darbą pabaigiau. Nufotografavau telefonu, išstačiau pardavimui ir jau kitą dieną jį nupirko. Didžioji mano tapytų paveikslų yra JAV, ten labai didelė meno rinka. Amerikiečiai mėgsta namų sienas puošti paveikslais. Gerai paveikslus perka ir Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje.

– O pačioje Klaipėdoje, ar kas nors perka jūsų paveikslus?

– Nemažai paveikslų įsigijo Klaipėdos baleto mokykla, pirko ir privatūs asmenys. Pamenu, vienas klaipėdietis nupirko penkis paveikslus. Pandemijos laikotarpiu daug paveikslų pirko ir kituose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune.

Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.