Skatina patriotizmą

35-ąsias valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines švenčiantys klaipėdiečiai džiaugiasi, kai didesnieji miesto statiniai ar konstrukcijos papuošiamos mūsų trispalve.

Šiemet Vasario 16-osios proga bendrovės „Klaipėdos energija“ centrinės katilinės administracinio pastato langai visą savaitę švietė geltona, žalia ir raudona spalvomis, Lietuvos žmonėms simbolizuojančiomis šviesą, laisvę ir drąsą. Taip bendrovė kūrė šventinę atmosferą ir kvietė visus kartu švęsti.

Sveikindamas klaipėdiečius bendrovės tinklalapyje įmonės generalinis direktorius Rolandas Baltuonis vylėsi, kad šis simbolinis trispalvės akcentas įkvėps bendrystei, skatins patriotizmą ir kvies švęsti mūsų valstybės stiprybę.

O kažkada ant elektrine tada vadintos įmonės kamino daugiau nei prieš pusšimtį metų iškelta trispalvė tapo galvos skausmu ne tik darbininkams bei vadovams, bet ir būriui Klaipėdos sovietinio saugumo darbuotojų.

Šį įvykį vis dar gerai atsimena tuometis elektrinės vadovas Vytautas Petrulis.

„Galbūt tai buvo 1971-ieji ar 1972-ieji. Kokia tai buvo data ar bent jau koks metų laikas, nepamenu. Aišku, kad žinojau, bet praėjo daugybė metų ir dabar negaliu to pasakyti, atmintis šlubuoja, juk jau einu 95-uosius“, – pasakojo V. Petrulis.

Pamatė iš kitapus upės

Vieną rytą, kai miestas buvo apgaubtas rūko, niekas nepastebėjo, kad maždaug 100 metrų aukštyje iškabinta trispalvė, o ant nemenkos lentos ar plokštės ryškiais dažais buvo užrašyta „Šalin usai!“. Nežinia, kodėl žodis buvo parašytas su klaida, bet akivaizdu, kad turėta omenyje „rusai“.

Tą dieną direktorius V. Petrulis buvo išvykęs į komandiruotę Vilniuje, jam paskambino pavaduoti jį likęs vyriausiasis įmonės inžinierius Kostas Monstvilas.

V. Petrulio žiniomis, užrašas buvo nukreiptas ne į Danės gatvę, o į upę, todėl pirmiausia jį pamatė kažkoks „Trinyčių“ fabriko darbuotojas kitapus Dangės.

Oras buvo ramus, vėliava neplevėsavo, todėl gerai įžiūrėti, kas ten kabo, nebuvo lengva, bet užrašas buvo labai ryškus.

Kol V. Petrulis grįžo iš Vilniaus, ant kamino neliko nei plokštės su antirusišku užrašu, nei vėliavos.

Visi Klaipėdos saugumiečiai subildėjo į elektrinę.

Buvo akivaizdu, kad į tokį aukštį užlipti galėjo ne bet kas. Saugumo tyrimas truko ilgiau nei metus, įmonės darbuotojai gyveno didžiulėje įtampoje.

Tyrimas nedavė jokių rezultatų, kaltininko tarp įmonės darbininkų rasti nepavyko, įtarimai nekrito ir nė ant vieno kito klaipėdiečio, kuris dėl savo pažiūrų galėjo būti įtartas.

Po šio įvykio liepta nupjauti pakopas lipti ant kamino. Jų pradžia buvo keturių metrų aukštyje. Iki tokio aukščio tekdavo lipti pastatomomis kopėčiomis, kurios laikytos tam skirtoje patalpoje. Kas jomis naudojosi, būdavo žinoma administracijai.

Liudijimas: V. Petrulis Klaipėdos elektrinėje dirbo 56 metus ir iki šiol prisimena daugybę ypatingų įvykių (2003-iųjų nuotr.). / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pasipasakojo prie stalo

Tikroji tiesa galėjo likti paslaptyje iki šiol, jei žinios apie kaltininką nebūtų pasiekusios Kretingos saugumo darbuotojus.

„Bjauriausias dalykas, kad ne saugumiečiai išaiškino, kas tai padarė, o tas žmogus išsidavė pats“, – pasakojo V. Petrulis.

Pasirodo, maždaug tuo metu, kai vyko aprašomi įvykiai, Kauno „Energoremonto“ įmonės darbininkai profilaktiškai remontavo Klaipėdos elektrinės 120 metrų aukščio kaminą. Parūdijusios metalinės konstrukcijos buvo valomos.

Kauniečiai turėjo galimybę ant šio kamino užlipti, bet jie kažkodėl tada nebuvo įtarti.

V. Petrulis prisiminė, kad tik daugiau nei po metų tie patys darbininkai dirbo panašų darbą Kretingos katilinėje.

Baigus darbus buvo surengtos vaišės. Jų metu vienas kaunietis pasipasakojo, kad Klaipėdoje padarė pokštą – iškėlė antirusišką šūkį ir Lietuvos trispalvę. Jo pasakojimą girdėjo penki ar šeši žmonės. Kažkuris jų apie tai pranešė saugumui.

Vyras buvo suimtas, tolesnis jo likimas V. Petruliui nežinomas.

Apie įtariamąjį nepranešė

„Kiekviena svarbesnė miesto įmonė turėjo vadinamąjį angelą sargą. Mūsų kagėbistas buvo lietuvis. Apie kiekvieną net menką įvykį buvo privaloma jam pranešti. Apie minėtą atvejį jam pasakė mane pavadavęs K. Monstvilas. Jis paskambino pirmiausia man, o tada aš paaiškinau, kam jis turi pranešti. Jei būtų kokių įrodymų, kad nesiėmėme priemonių, jog tokie dalykai nevyktų, galėjome abu darbo netekti, – kalbėjo V. Petrulis. – Mums nepranešė apie tolesnę šios bylos eigą. Nežinau, ar tą žmogų pasodino, ar jis buvo išvežtas bausmės atlikti kažkur toli į Rusiją. Oficialiai nebuvo skelbiama apie pasibaigusį tyrimą. To žmogaus pavardė buvo paslaptis. Gilintis į šį tyrimą man nebuvo nei noro, nei reikalo. Pernelyg didelis smalsumas irgi galėjo būti suprastas neteisingai. Tai buvo laikai, kai daugelis dalykų buvo sunkiai suvokiami.“

Apie tokią bylą nepavyko rasti duomenų nė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skelbiamuose Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose.

Tiesa, vėliau istorikė dr. Kristina Burinskaitė paaiškino, kad skelbiami ne visi turimi dokumentai, o tik būdingiausi to regiono KGB veiklos įrodymai.

Be abejo, Klaipėdoje žinia apie tai pasklido, bet žmonės pasakojo apie tai tik paslapčia.

Kiekvienas bijojo dėl savo likimo, nes net už kalbas galėjo turėti problemų.

Tokie atvejai užsienio žiniasklaidos nepasiekdavo. Tik žinia apie lietuvio jūreivio Simo Kudirkos šuolį į amerikiečių laivą plačiai pasklido, nes šis drąsus vyras buvo išduotas sovietams, o didelio jo giminaičių atkaklumo dėka išvaduotas iš sovietinio gulago.

Žmonės apie mūsų trispalvių vėliavų iškėlimą girdėdavo, bet daug detalių nežinojo.

Bjauriausias dalykas, kad ne saugumiečiai išaiškino, kas tai padarė, o tas žmogus išsidavė pats.

Sulaukė ir provokacijos

V. Petrulis iki šiol nežino, kas ir kokiu tikslu kartą jam atsiuntė keistą laišką.

„Tai atsitiko keleri metai iki atgimimo, galbūt 1985-aisiais ar 1986 metais. Vis dar svarstau, koks tikslas buvo parašyti asmeniškai man keistą raštą, kurį gavau sėdėdamas savo kabinete. Jame buvo rašoma, kad įmonėje dirba pernelyg daug rusų, kad juos reikia vyti lauk. Tame pačiame rašte buvo prierašas, reikalaujantis niekam nesakyti apie šį laišką. Pasirašė „Lietuvos patriotas“. Manau, taip buvo siekiama sužinoti, kaip įmonės direktorius reaguos į tokį parašymą: praneš, kam reikia, ar nutylės. Juk kiekvienas įmonės vadovas buvo informuotas, kad privalo apie kiekvieną antitarybinę apraišką pranešti įmonę kuruojančiam saugumiečiui. Tai galėjo būti provokacija“, – prisiminimais dalijosi buvęs įmonės vadovas.

Istorikai veikiausiai patvirtintų V. Petrulio spėjimą, juk net pačiame nepriklausomybės priešaušryje, kai gatvėse nekliudomai plevėsavo Lietuvos trispalvės, KGB agentai aktyviai veikė ir teikė detalias ataskaitas savo valdžiai.

Nuteisė tris vaikinus

Uostamiestyje buvo ne vienas atvejis, kai klaipėdiečiai netikėtai pamatydavo Lietuvos trispalvę ant kokio nors didesnio objekto.

Anksčiau ji buvo iškelta ant Celiuliozės ir popieriaus fabriko kamino.

Tik atgavus nepriklausomybę plačiai pasklido žinia apie Jono Šilinsko, Stasio Balkaičio ir Alekso Pašilio žygius 1969 m., kai tada dar itin jauno amžiaus vaikinai pasiuvo ir iškėlė trispalves ant statybinio krano, stačiusio daugiabutį namą priešais „Vėtrungės“ viešbutį Taikos prospekte, kitą – miesto centre ant Herkaus Manto gatvės 1-ojo namo stogo.

Tų pačių metų rudenį vaikinai išplatino 400 antitarybinių atsišaukimų, vėliau dar antra tiek jų išmėtė į pašto dėžutes ir užkišo už automobilių valytuvų.

O prieš 1970-ųjų vasario 16-ąją trispalvę iškėlė virš tuometinio Celiuliozės ir kartono fabriko kamino.

J. Šilinskui uždarame teismo posėdyje tada atseikėta penkeri, A. Pašiliui – ketveri, o S. Balkaičiui – treji metai nelaisvės.

Zita Genienė / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Tai prilygo stebuklui

Zita Genienė

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja

Kiekviena iškelta Nepriklausomos Lietuvos trispalvė, kiekvienas išplatintas antitarybinis lapelis nebuvo beprasmis. Plito žinia apie šiuos veiksmus, o matomose vietose paliekami lapeliai buvo pamatomi ir skaitomi daugybės žmonių. Tai prilygo stebuklui. Paskaičiusieji pajusdavo lengvą šoką, ir suprasdavo, kad yra drąsių žmonių, kurie nebijo ką nors daryti prieš sovietiją. Juk ne visa visuomenė buvo sovietizuota. Prisiminimai apie Nepriklausomą Lietuvą buvo susiję su šeimų istorija. Jeigu ji nebūtų buvusi gyva, ir Kovo 11-osios nebūtų buvę. Klaipėdoje tai daryti buvo ypač sudėtinga, o žmonės, pasižymėję tokiais žygiais, buvo be galo drąsūs, nes Klaipėda, kaip uostamiestis, buvo ypač stebimas miestas. Tai buvo labai svarbu.