Nuo paskutinio kurso universitete iki pat pensijos teisėju dirbęs Jozapas Surblys išėjęs užtarnauto poilsio neliko namie gulėti ant sofos. Teisėjo darbą jis vadina misija ir atvirauja apie nepaprastą atsakomybę bei moralines kančias.

Studentas tapo teisėju

– Kiek metų dirbote teisėju?

– Jei būtume visiškai tikslūs, tai 37 su puse. Nors buvusių teisėjų, dirbančių advokatais, nėra labai mažai, manau, mano atvejis – išskirtinis. Ne kiekvienas taip ilgai dirbęs teisėju tampa advokatu. Manau, taip tiesiog pratęsiau savo tarnystę pašaukimui. Teisėjo darbo niekada nevadinau tiesiog darbu, taip sakyti būtų primityvu. Tai yra misija, teisėjas vykdo teisingumą. Pamenu, atsisveikindamas su bendradarbiais teisme minėjau senovės romėnų senatorių žodžius, kuriuos vėliau perėmė Katalikų bažnyčia: „Ite, missa est“. Tai reiškia „Eikite, jau po mišių“. Šią frazę senatoriai sakydavo atsisveikindami po senato posėdžių. Taip pasakiau todėl, kad teisėju dirbau visą gyvenimą be jokios pertraukos, kiek leidžia įstatymas – iki 65 metų.

– Negi iki tampant teisėju neteko dirbti kokio kito teisinio darbo?

– Tebebuvau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dieninio skyriaus penktakursis, kai mane pakvietė į Teisingumo ministeriją ir pasiūlė važiuoti į Radviliškio rajoną dirbti teisėju. Pamenu, tada nustebau, juk dar neturėjau diplomo. Kaip ir daugelis, norėjau likti Vilniuje. Tada mane užliūliavo pažadais, kad progų grįžti į sostinę dar bus, be to, nebaigusiam mokslų tapti teisėju buvo svajonė. Todėl sutikau.

– Kodėl būtent jums pasiūlė?

– Gerai mokiausi, buvau 27-erių, jau atlikęs karinę tarnybą. Buvau ir fakulteto sienlaikraščio redaktorius. Mano sienlaikraštis laimėjo pirmą vietą universitete. Nurungiau net lituanistus bei žurnalistus. Taigi 1972 m. tapau teisėju.

Teismas – savotiškas teatras

– Ne vienas teisėjas išėjęs į pensiją tiesiog ilsėtųsi. Juk teisėjas yra tam tikrą socialinį statusą pasiekęs žmogus. Kodėl nusprendėte toliau dirbti?

– Sėdėti namie ar kapstytis darže – ne man. Pinigų taip pat nesigviešiau. Ir dabar uždirbu ne kažin ką, nes yra tikrų garsių advokatų, su kuriais negaliu konkuruoti. Apsisprendžiau tapti advokatu tiesiog norėdamas dirbti. Bet tai greičiau gyvenimo funkcijos tąsa. Norėjau dirbti tai, ką išmanau.

– Dabar jau galite lyginti abi šias profesijas. Kuo, jūsų manymu, jos skiriasi? Kuri yra lengvesnė?

– Teisėjas nemažai laiko yra savotiškoje scenoje. Tarybiniais metais net buvo teorija, kad teisėjas yra tam tikras aktorius, jis neturi teisės rodyti emocijų ar demonstruoti savo sveikatos problemų. O vienas autorius net teigė, kad teisėjas turi būti visada paniuręs. Sovietmečiu teisėjų etikai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio nei dabar, nors neketinu liaupsinti praėjusių laikų. Užtekdavo poros prasižengimų ir galėjai nebebūti teisėju. Ne paslaptis, kad vėliau ne vienas tų, kuris buvo už girtavimą išvaryti, bandydavo tai pateikti, tarytum taip buvo susidorota su nepalankiu sistemai žmogumi. Asmeniškai pažinojau šiemet šimtmečio sulaukusią garsią teisininkę šiaulietę Gražbylę Venslauskaitę. Ji dažnai kartodavo frazę, kuri man tapo pamoka: „Teisėjai, būkite orūs“. Tai reiškia ne pasipūtimą, puikybę, o visai kitus dalykus. Teisėjas turi žinoti, kad net laisvu laiku negali bendrauti su bet kuo. Jei po bylos jis su bylos dalyviu eina gerti degtinės ar net kavos, kažin, kiek čia orumo. Neabejodamas sakau: teisėjo darbas sunkesnis. Jau vien todėl, kad advokatai yra kur kas laisvesni. Advokatas neribojamas darbo apimties, klientų pasirinkimo, bendravimo su žmonėmis požiūriu.

Nusikaltėlių klausdavo apie knygas

– Kas teisėjui yra sunkiausia?

– Ko gero, atsakomybės jausmas, kuris dažnai ribojasi su dideliu stresu. Kai paskelbi nuosprendį, emocijos nuslūgsta, o iki tol jautiesi tartum tvinkstantis pūlinys. Stengdavausi vengti abejonių dėl sprendimo. Tik kartą bene prieš dešimtmetį suabejojau. Byla buvo jau sėkmingai išnagrinėta. Liko paskelbti nuosprendį. Už žmogžudystę teisiamas žmogus įvykio metu buvo girtas ir neprisiminė aplinkybių, tačiau nuoširdžiai sakė, kad jis nedūrė. Išėjau į pasitarimų kambarį, o grįžau nepriėmęs nuosprendžio. Matyt, yra Dievas, kuris nušviečia protą. Nors byla atrodė visiškai aiški, nekilo ranka pradėti rašyti nuosprendį. Nurodžiau prokurorams papildyti tyrimą. Kai visi vakaro dalyviai dar kartą turėjo paaiškinti, ką žmogžudystės metu veikė, vienas vyras prapliupo raudoti ir prisipažino priėjęs prie besimušančių vyrų, smeigęs peiliu vienam jų ir nuėjęs nieko nepasakęs. Dabar manau, jei tada nebūčiau paklausęs vidinio balso, būčiau padaręs tikrą teisminę klaidą ir nubaudęs nekaltą žmogų. Žinau, kad po to, kai paskelbiau išteisinamąjį nuosprendį, jo sesuo užpirko už mane mišias.

– Kiekvienas teisėjas yra kitoks. Jūs teisdamas nusikaltėlį klausdavote ne tik su bylos aplinkybėmis susijusių dalykų. Teko girdėti, kaip klausėte, kokią paskutinę knygą skaitė teisiamasis. Kodėl?

– Ir ne tik tokių dalykų teiraudavausi. Klausdavau, kada lankėsi teatre, apie tėvus bei senelius. Mano supratimu, tai labai svarbu, nors ne visi kolegos mane suprasdavo, sakydavo, kad tai nėra bylos esmė. O man atrodo, jei analizuosi vien tik tai, ką žmogus padarė, ir neatskleisi jo dvasios, teisingo sprendimo nepriimsi. Beje, kartais žmonės labai mėgsta išsipasakoti, tekdavo išgirsti net tai, ko neklausei. Per ilgus darbo metus daug ko yra tekę išgirsti, pamatyti visokių žmonių, bet aukšto intelekto žmonės teisiamųjų suole buvo išimtys.

– O jums pačiam ką reiškia teatras, knygos?

– Teatras man – gyvenimas. Žiūrėti spektaklio važiuodavau į Vilnių ar Kauną. Kai lankiausi Maskvoje, buvusiame Leningrade, būtinai stengdavausi patekti į tuo metu kultiniais vadintus spektaklius. Jei kalbėsime apie knygas, prisipažinsiu, neskaitau detektyvų, fantastikos. Mieliau kelintą kartą perskaitau patikusią knygą. Dabar bandau namie atrasti ir trečią kartą įnikti į Axelio Munthe's „Knygą apie San Mikelę“.

Paties teistus ginti atsisako

– Ar tapdamas advokatu nepasijutote perėjęs į kitą barikadų pusę?

– Bet tai nėra skirtingos barikadų pusės. Teisėjas nėra budelis, jis turi būti intelektualas, suvokiantis gyvenimą, ne tik teisę.

– Tačiau, daugelio žmonių supratimu, advokatas yra tas, kuris geba pakreipti reikalą jį nusamdžiusio bylos dalyvio naudai, o tai reiškia – prieiti prie teisėjo.

– Man į šį klausimą atsakyti sudėtinga, man tų dalykų niekas nesako. Galbūt daug ką matome, bet dažniausiai tik spėliojame, kaip yra, lygiai, kaip tai daroma visuomenėje. Būtų neetiška kalbėti konkrečiai nežinant. Jei tokie dalykai vyksta, tai yra ne teisėjai ir ne advokatai.

– Ar jums yra tekę ginti asmenis, kuriuos anksčiau buvote teisęs?

– Gyvenimas suvedė su ne vienu tokiu žmogumi, bet laikausi nuostatos, kad ginti jų negaliu ir tokių klientų atsisakau.

– Ne vienas kolega jus laiko kategorišku. Ar sutinkate su tokia nuostata?

– Žmonės taip mano todėl, kad kartais labai kategoriškai reikšdavau savo nuomonę. Niekada nemėgau automatiškai pritarti. Jokiu būdu nesijaučiu neklystantis. Patikėkite, kartais pernelyg abejoju savimi, būtent todėl atsisakiau ne vieno man siūlyto aukšto posto. Tiesiog nepriėmiau pasiūlymo manydamas, kad nesugebėsiu. Dabar dėkoju Dievui, kad tarybiniais laikais nenuėjau dirbti į ministeriją, Aukščiausiąjį Teismą.

Patarnavo mišioms

– Ne pirmą kartą paminite Dievą. Kada jis atsirado jūs gyvenime?

– Tėvai vaikystėje įdiegė. Be to, vaikystėje patarnaudavau mišioms. Mūsų bažnyčioje buvo puikus klebonas. Tada buvo pirmi filosofiniai pokalbiai. Bendravimas visada buvo korektiškas. Iki šiol labai gerbiu kunigus, žaviuosi jų išmintimi ir smerkiu tuos, kurie juos šmeižia. Žaviuosi kunigu Mariumi Venckumi. Kai būnu Vilniuje, sekmadieniais einu pasiklausyti Ričardo Doveikos pamokslų.

– Išgyvenote sunkią, piktą ligą? Kas jums suteikė jėgų ją įveikti?

– Be abejo, padėjo tikėjimas. Labai pasitikėjau medikais. Jie yra aukščiausio lygio profesionalai. Kai po sunkaus gydymo man pagaliau pasakė, kad pasveikau, pirmiausia nuvažiavau į savo gimtąją Grūšlaukę ir užpirkau mišias, dėkodamas, kad Dievas man padėjo likti gyvam. Esu labai dėkingas ir bendradarbiams, nes paprašyti mano dukros daugelis davė kraujo. Mano artimieji labai stebėjosi tokiu geranoriškumu.

– Jeigu nebūtumėte tapęs teisininku, kokia kita profesija būtų jums artima?

– Mokykloje maniau, kad tapsiu literatu. Būdamas vienuoliktokas tapau literatų sąskrydžio Telšiuose laureatu. Tada Juozas Baltušis man paplojo per petį ir patarė geriau rašyti prozą, o ne poeziją. Man įsiminė jo žodžiai: „Kai rašysi, kartais pažiūrėk į “liustrą„, ar nepriartėjo“. Vėliau, kai per naktį tekdavo parašyti nuosprendį, ta „liustra“ ne kartą buvo priartėjusi iš nuovargio. Po mokyklos tarnavau sovietinės armijos raketiniuose daliniuose. Ten buvo daug geriausių to meto aukštųjų mokyklų studentų. Laisvu laiku skaitėme politinės ekonomijos, filosofijos veikalus. Tai lėmė, kad nutolau nuo literatūros ir nusprendžiau pasirinkti teisę. Bet dėl to likimo nekeikiu.

Vizitinė kortelė

1945 m. gimė Grūšlaukės kaime, Kretingos raj.

1964 m. baigė Salantų vidurinę mokyklą.

1964–1967 m. tarnavo kariuomenėje.

1968–1973 m. mokėsi Vilniaus universitete.

1972 m. pradėjo dirbti Radviliškio rajono teismo teisėju, dirbo šio teismo pirmininku.

1987–1992 m. m. Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkas.

1993–1994 m. dirbo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

1995–2010 m. dirbo Klaipėdos apygardos teismo teisėju.

2010 m. išėjo į pensiją ir tapo advokatu.