J. Žulkus: savo pamoką išmokau labai rimtai

Dažnai palaiko mokiniu

Susitikti pokalbiui Justas pakviečia į jam itin svarbią vietą – šeimos dirbtuves Palangoje, kuriose akys kliūva už galybės rakandų ir įrankių, meno kūrinių ir jų fragmentų, o jaukiam pokalbiui nuteikia maloni krosnelės šiluma bei smilkalų dvelksmas.

J.Žulkus kilęs iš meniškos palangiškių šeimos, kuria, akivaizdu, labai didžiuojasi: jo šviesaus atminimo senelis Albertas Žulkus – garsus šalies skulptorius, medžio drožėjas, močiutė Teresė Žulkienė – tautodailininkė, audėja, tėtis – taip pat drožėjas bei restauratorius, o mama – muzikologė.

"Gal ir nesu iš tų, kurie vaikystėje nepaleisdavo iš rankų teptuko, tačiau aplinka, kurioje užaugau, be abejo, darė įtaką", – prisipažino pašnekovas, pats bent jau kol kas pasukęs kiek kitu keliu.

Anglų filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete baigęs Justas dirba pagal įgytą specialybę – jau šeštus metus mokytojauja Palangos senojoje gimnazijoje.

"Kai baigiau mokyklą, nebuvau tiksliai apsisprendęs, ką studijuoti, pamaniau, kad anglų kalba bet kokiu atveju bus reikalinga. Tikrai nemaniau, kad dirbsiu pagal specialybę, nes pakeliui buvo ir kitokių minčių. Gal dar ir nesu savęs iki galo suradęs, tačiau šiuo metu labai džiaugiuosi šiuo darbu. Man patinka, kad galiu su kažkuo pasidalyti savo žiniomis ir kad tas kažko išmokęs žmogus tampa geresnis, nei buvo prieš tai", – samprotavo pašnekovas.

Bene vienintelis nepatogumas palangiškį užklumpa įvairiuose profesiniuose mokymuose, seminaruose – kaip prisipažino Justas, jo jau nebestebina, kad dėl itin jaunatviškos išvaizdos dažniau yra palaikomas ne mokytoju, o mokiniu.

Svarbu ne tik vyšnia

Pašnekovas neneigė, jog moksleivių pasiekimai pedagogui neabejotinai suteikia didžiulę satisfakciją. Vis dėlto praėjusiais metais brandos egzaminams net tris šimtukininkus parengęs mokytojas ragina to nesuabsoliutinti.

Tie šimtukai – tarsi vyšnia ant torto.

"Tie šimtukai – tarsi vyšnia ant torto. Manau, nėra gerai, kai mes susikoncentruojame vien į tai, pamiršdami tuos, kurie padarė galbūt vieną klaidą ir gavo 99 balus. Aš kalbu ir apie kitus, vidutinio lygio vaikus, kurie taip pat stengiasi", – teigė pašnekovas.

Justo žodžiais, du iš praėjusių metų jo parengtų šimtukininkų – tokie nuostabūs vaikai, kad net sunku suvokti, iš kur jie turi tokį talentą.

"Ir man ne gėda pripažinti, kad kai kuriose srityse jie mane lenkia, – šyptelėjo pašnekovas. – Visgi trečiuoju mokiniu aš ypač džiaugiuosi. Devintoje dešimtoje klasėje jis nebuvo tarp geriausiųjų, tačiau įdėjo labai daug pastangų, darbo paskutiniaisiais metais ir per egzaminą gavo 100 balų. Galima sakyti, kad tai buvo ir principinė mano paties kova bei laimėjimas. Man labai svarbu, kad mokinys manimi patikėjo. Net ir po šiai dienai mes esame labai geri draugai."

Ar aktyviam, smalsiam ir ambicingam jaunuoliui, Vilniuje praleidusiame smagius studijų metus, nekilo pagundų pasilikti daugiau galimybių siūlančioje sostinėje?

"Neneigsiu, tokių minčių buvo. Tuo metu Vilniuje buvau atradęs mėgstamą veiklą – aikido, per ją man teko laimė susipažinti ir bendrauti su žmogumi, kuris padėjo suprasti labai daug gražių dalykų apie gyvenimą. Labai ilgiuosi to meto, bet dabar turiu gyventi savo gyvenimą", – kalbėjo pašnekovas.

Ligoninė – ne namai

Justas neneigė, jog į namus, šeimos glėbį jį sugrąžino netikėtai užklupusi klastinga liga – leukemija. Tačiau ir ją įveikęs bei pamažu sustiprėjęs, nebesiskubino kelti sparnų.

"Mano namai yra ten, kur mano tėvai. Tai man yra vertybė. Palangoje turime dirbtuves, tad ir aš prisidedu prie šios veiklos. Žinoma, visada gali viską mesti ir važiuoti kažkur kažką kurti nuo nulio. Bet kam kurti nuo nulio, kai čia jau yra padarytas didžiulis įdirbis. Ir aš matau, ką būtų galima pakeisti, patobulinti. Matyt, kiekviena karta turi įnešti savų naujovių", – šyptelėjo pašnekovas.

Kaip ir nemažai kitų žmonių, išgyvenusiųjų panašią patirtį, Justas patyrė, jog akistata su mirtimi priverčia ne tik beatodairiškai kabintis į gyvenimą, bet ir perrevizuoti daugelį dalykų.

"Turbūt svarbiausia tokioje situacijoje – tikėti, kad viskas bus gerai, nors tuo metu būti optimistu ne kiekvienais gali. Aš turėjau savą išgyvenimo filosofiją. Pavyzdžiui, gulint ligoninėje mano batai būtinai turėdavo būti po lova, nes kai tik man pasakys, kad galiu eiti, pasiimu batus ir einu. Į spinteles taip pat beveik nieko nedėdavau, nes ligoninė nėra namo namai, aš čia neatėjau gyventi. Gal todėl joje gulėdamas taip pat negalėdavau nei skaityti, nei sėdėti prie kompiuterio, – savitą jauseną prisiminė pašnekovas. – Gal man tiesiog labai pasisekė, kad šiandien tebesu? Tačiau tai yra klausimas, į kurį niekas negali atsakyti."

Švęsti gyvenimą

Anot Justo, tuo metu, kai jis gulėjo reanimacijoje ir iš tiesų buvo "ties slenksčiu", pagavo save mąstant apie tai, kiek dar daug dalykų nespėjo padaryti – kad ir pasivažinėti motociklu, panardyti...

"Kai viskas gerai, žmogus nevertina savo galimybių ar daug ką atideda rytojui. Tačiau tavo gyvenimas bet kada gali apsiversti aukštyn kojomis. Aš labai aiškiai supratau, kad turiu vertinti tai, ką turiu, ir vertinti nuoširdžiai. Supratau, kad daug kas priklauso nuo paties tavęs. Ir galbūt tos tiesos, kurias sau atskleidžiau, kažkam skamba lėkštai, banaliai, bet išties tai yra esmė, – kalbėjo pašnekovas. – Aš savo pamoką išmokau labai rimtai. Ir turbūt kiekvieną dieną susimąstau apie tai, kokia yra mano misija šiame gyvenime. Jei esu čia, matyt, dar turiu kažką nuveikti."

Šiandien Justas ne tik važinėja motociklu (jį įsigijo ir išsilaikė teises, taip simboliškai atšvęsdamas savo gyvenimo pergalę), nardo, bet ir godžiai imasi kitų veiklų.

Antai nuo praėjusio rudens palangiškis ėmė studijuoti interjero dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

"Menas mane lydi visą gyvenimą, pradedant nuo senelio pamokų. Tačiau, žinoma, visiškai kitas dalykas to mokytis akademiniu lygiu. Nereali programa ir dėstytojai – mane labai žavi žmonės, kurie yra ne tik savo amato meistrai, bet ir tiki, gyvena tuo, ką jie daro, – naujomis patirtimis džiaugėsi pašnekovas. – Neturiu tikslo pakeisti darbą – tai, ką šiuo metu studijuoju, man tiesiog yra be galo įdomu ir artima."

Asmeninis malonumas

Vis dėlto bene didžiausia palangiškio aistra, apie kurią jis turbūt galėtų kalbėti valandų valandas, – riedlenčių sportas.

Nuo 12 metų šia "liga" užsikrėtęs ir nemažų pasiekimų pelnęs Justas, net ir į šalį padėjęs riedlentę, jaučiasi neatsiejama šio pasaulio dalimi.

"Nebevažinėju, nes yra darbas, tam tikri kiti prioritetai, galiausiai pati skeitbordingo scena, mano akimis, yra pasikeitusi. Tačiau tos giliai į mane įaugusios šaknys vis dar motyvuoja tuo gyventi, apie tai mąstyti. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Nes būti riedlentininku reiškia ne tik būti geru atletu – tai yra ir mada, stilius, ir muzika, ir daug nuostabių žmonių, ir kelionės. Tai yra atskiras pasaulis, tam tikra subkultūra, netgi menas. Ir mano asmeninis malonumas. Tik gaila, kad Lietuvoje nėra sąlygų tuo rimčiau užsiiminėti", – teigė pašnekovas.

Anot Justo, jei šiandien jam reikėtų sudaryti sąrašą, ką artimiausiu metu norėtų išbandyti, nuveikti, turbūt būtų nelengva.

"Man keista, kai žmonės sėdi namie, nes neturi fantazijos, ką nuveikti. Galbūt tam tikrais atvejais nėra finansinių galimybių daryti tai, kas patinka. Tačiau vis tiek galima surasti kažkokią išeitį, alternatyvą, – svarstė pašnekovas. – Man pačiam labai daug kas patinka. Turbūt lengviau pasakyti, kas nepatinka. Tikrai žinau, kad nebūsiu šokėjas, koks nors šaudytojas iš lanko ar jojikas. Ta veikla, kuri mane traukia, į mano gyvenimą pritraukia ir svarbius man žmones. Nuostabu, kai gali kažko vertingo išmokti iš to žmogaus, kuris žino daugiau nei tu. Tai man suteikia begalinį pažinimo džiaugsmą."