Jaunieji uostamiesčio skaitovai – tautos lobynų saugotojai

Prisilietimai prie žodžio kelio

"Jei Seimo nariai verkė, reikia manyti, pasiekėme rezultatą", – po Lietuvių valstybinės kalbos įteisinimo Konstitucijoje šimtmečio iškilmių Seimo rūmų salėje reziumavo Klaipėdos karalienės Luizos jaunimo centro pedagogė Audra Lenkauskienė, ruošusi šiai šventei skaitovus.

Į išskirtinį renginį praeitą savaitę parlamente, Konstitucijos salėje, kur prieš 100 metų ir buvo įtvirtintas lietuvių kalbos valstybinis statusas, paminėti šio jubiliejaus pakviesti išskirtinai klaipėdiečiai, vyresniųjų klasių moksleiviai – Dominykas Adomaitis, Amelija Benderavičiūtė, Barbora Dubickaitė ir Anetė Simonavičiūtė.

Jie skaitė S.Daukanto, Vaižganto, A.Kaziliūnaitės ir R.Granausko kūrinius, sukurtus nuo 1845 iki 2021 m.

Mokytojos A.Lenkauskienės parengta maždaug pusvalandžio trukmės kompozicija "su teatro prieskoniu" taip ir vadinosi – "Žodžio kelias".

"Po pasirodymo apėmė euforija. Vaikai pranoko save, bet mes iki to labai daug dirbome. Pradžioje, kai gavome kūrinius, neįsivaizdavau, nuo ko pradėti, nes, pavyzdžiui, 1845 metų kūrinys buvo labai sunkus, reikėjo ypač daug gilintis, nes žodžiai buvo senoviniai, reikėjo išlaikyti senovinį kirčiavimą. Prisilietėme prie tekstų, kurių sakinio konstrukcija absoliučiai skiriasi nuo dabartinės, tad pradžioje buvo reikalų", – neslėpė A.Lenkauskienė.

Vaikai pranoko save, bet mes iki to labai daug dirbome.

Pasirodymas prilygo

Šventės vaizdo įraše matyti, jog sudėtingus tekstus jaunieji skaitovai mintinai kalbėjo be jokio suklydimo ar stabtelėjimo.

Mokytojos teigimu, šie moksleiviai yra beveik profesionalai, ne pirmą sykį dalyvavę skaitovų konkursuose ar renginiuose, tačiau pasirodymas Seime ir dar tokia svarbia proga buvo pirmas ir bene pats atsakingiausias.

"S.Daukanto kalba senovinė, reikėjo priprasti kirčiuoti senoviškai, reikėjo įgusti. Ar jaudinausi? Man kelis nevalingai drebėjo viso kalbėjimo metu. Mums režisierė yra pasakiusi, ką tokiu atveju reikia daryti, bet tą akimirką aš tai užmiršau", – šypsojosi Amelija.

A.Lenkauskienės teigimu, pasirinktas S.Daukanto tekstas buvo gana pragmatiškas ir teko pasukti galvą, kaip jį perskaityti įdomiai, nuoširdžiai, nepompastiškai, o laiko buvo tam mažiau nei mėnuo.

"Mūsų tikslas ir buvo, kad Amelija tekstą skaitytų nuoširdžiai, kad pati suvoktų, jog tai – ne svetimas tekstas, o ji išsako savo pačios pilietinę poziciją. Ir taip, kaip ji pasirodė Seime, man pačiai prilygo stebuklui", – džiaugėsi mokytoja.

Apie talentus ir darbą

Ne ką lengvesnė užduotis Lietuvių kalbos šimtmečio paminėjime teko ir Vytauto Didžiojo gimnazijos devintokui D.Adomaičiui, tiesa, jis – jau beveik profesionalas, meninio skaitymo konkursuose dalyvauja nuo pirmos klasės ir turi ne vieną aukštą įvertinimą.

Po Vaižganto kūrinio "Ilgas atsakymas į trumpą paklausimą" skaitymo Seime Dominykas ten iškart pelnė Vaižganto pravardę, esą ir pats autorius nebūtų perskaitęs geriau.

"Vietos toje salėje buvo mažai, vaikai buvo įsprausti į kampą, judėti skaitovai negalėjo, visą tai reikėjo kompensuoti atlikimu. Jų klausytis man pačiai buvo žavu, bet visa tai buvo pasiekta juodu darbu. O šis viešas skaitymas ateityje jiems duos labai didelius dividendus, jie išmoks ne tik viešai kalbėti, reikšti mintis, bet ir susidoroti su stresu", – neslėpė mokytoja.

"Buvau labai laiminga, kad viskas puikiai pavyko. Ir kai po renginio žmonės pradėjo eiti prie mūsų, dėkoti, supratau, kad jiems iš tiesų patiko, ką mes padarėme, buvo labai šilta sieloje, malonu", – prisiminė Vydūno gimnazijos dešimtokė Barbora.

"Jie taip valdė klausytojus, kad nė vienas per tą pusvalandį nepažvelgė į savo telefoną. Jie išmokyti pirmiausia jausti tekstą ir kalbėti iš širdies, o ne vaidinti. Tik tokiu būdu galima prisibelsti į klausytoją, kad jis išgirstų. Labai jais didžiuojuosi", – kalbėjo tautos turtą – lietuvių kalbos saugotojus ugdanti A.Lenkauskienė.

Valstybinės kalbos šimtmečio paminėjimas (jaunųjų skaitovų pasirodymas nuo 1.24 val.):