Būriai laukė įsakymo

Gatvėmis marširuoja maskuojamąja uniforma vilkintys jauni sportiški vyrai, rankose turi racijas, kai kurie jų ant veidų išsipaišę kūjį ir pjautuvą, atvirai demonstruoja jėgą.

Toks vaizdas prieš 30 metų Klaipėdoje buvo įprastas.

Tie vyrai – civiliai, ne kariškiai, jie – sovietinės "Jedinstvo" organizacijos, tada oponavusios Persitvarkymo sąjūdžiui ir nepriklausomos Lietuvos idėjai, savisaugos būrių savanoriai.

Profesionalų jie buvo treniruojami ir apmokomi uosto įmonių sporto salėse.

Jei būtų prireikę, jie turėjo "parodyti vietą nacionalistams išsišokėliams", griaunantiems imperiją.

Fanatizmas: Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje Klaipėdoje gyvavo priešiški atkurtai valstybei savisaugos būriai, pasirengę veiksmams prieš laisvės gynėjus. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Tačiau pasireikšti progos jie taip ir negavo. Klaipėdoje tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu patriotiškai nusiteikusių asmenų sumanumo ir išminties dėka pavyko suvaldyti verdantį tautų katilą.

O po 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje "Jedinstvo" smogikai tapo nebereikalingi, jie išsivaikščiojo kas kur.

Tie "Jedinstvos" veikėjai, rodos, tarsi ištirpo minioje, tačiau jie niekur nedingo.

"Kur jie dingo? Man regis, jie niekur nedingo. Galimas dalykas, jie kažkur dar laukia savo valandos", – liūdnai pastebėjo anuo metu jų veiklą aktyviai stebėjęs sąjūdietis, vėliau – Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus vadovas Algirdas Grublys.

Demokratijos "gynėjai"

Klaipėda po karo tapo daugiataute. Tokia ji buvo ir klibant sovietų imperijos pamatams, kai trečdalis miestiečių čia buvo rusakalbiai.

Todėl natūralu, kad sovietinėje Klaipėdoje prieš 30 metų mintis apie Lietuvos nepriklausomybę priimta labai kontroversiškai – vieni ją sveikino ir džiaugėsi, kiti piktinosi ir bijojo.

Galima tik įsivaizduoti, su kokiu nerimu kitataučiai sutiko Valstybinės kalbos įstatymo priėmimą.

Smogikai: iki pat Maskvos pučo, 1991 m. rugpjūčio, Lietuvai priešiški veikėjai marširuodavo Klaipėdoje gatvėse. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Kai tuomet Aukščiausioji Taryba paskelbė lietuvių kalbą valstybine, 1989 m. vasario 12 d. jedinstvininkai Vilniuje, prie Sporto rūmų, organizavo didelį rusakalbių mitingą, į kurį buvo suvežti rusai ir lenkai net iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities.

"Pertvarka ir demokratija pavojuje! Nė viena civilizuota pasaulio šalis neturi tiek diskriminuojančių įstatymų, taip šiurkščiai pažeidžiančių piliečių teises, kiek Tarybų Lietuva. Įstatymas "Dėl valstybinės kalbos" – tai naujas nacionalistinės lietuvių biurokratijos smūgis kitų tautų teisėms. Ji, norėdama išsaugoti savo pozicijas, siekia pavergti ir savo tautą. Ruse, lenke, baltarusi! Priėmus įstatymą "Dėl valstybinės kalbos vartojimo" tu ir tavo vaikai paverčiami antrarūšiais žmonėmis. Ir mūsų vaikai klausia mūsų, ką mes padarėme dėl jų ateities, kaip mes giname jų teises į mokslą, į darbą, į gyvenimą! Mes privalome apginti savo ir vaikų teises! Lietuvi! Nebeklysk, neabejok, būk drauge su mumis toje kovoje. Žiūrėk tiesai į akis!" – rašoma "Jedinstvo" atsišaukime į kitakalbius.

Eitynės: šioje fotografijoje užfiksuotas paskutinis Gegužės 1-osios sovietinių aktyvistų paradas Klaipėdoje 1990 m. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Vieną šio atsišaukimo ranka rašytą originalą, kaip anų laikų "suvenyrą", turi ir A.Grublys.

"Jedinstvo" rezoliucijose buvo reikalaujama, kad "būtų užtikrinta teisė visoms tautoms, gyvenančioms Lietuvoje, vartoti savo kalbą visose valstybinio, ūkinio ir visuomeninio bei politinio gyvenimo srityse".

"Priešnuodis" Sąjūdžiui

Sovietinės propagandos iškreiptas vaizdas neleido daugeliui kitataučių susiorientuoti įvykiuose, tuo netruko pasinaudoti Kremlius, ėmęsis skubiai organizuoti priešingą Sąjūdžiui judėjimą.

1988 m. ėmė burtis priešiškos Sąjūdžiui organizacijos.

Lietuvoje tokio nacionalinio fronto atitikmuo buvo socialistinis judėjimas už pertvarką – "Vienybė–Jedinstvo–Jednosc".

Ši organizacija priešinosi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, reikalavo įvesti tiesioginį SSRS prezidento valdymą, atkurti SSRS ir LSSR konstitucijų veikimą, paleisti Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

Jų tikslas buvo priešiškai nuteikti Lietuvos rusakalbius, o jų buvo dešimtys ir šimtai tūkstančių.

Masalas: sovietų strategai organizavo galimybę "Jedinstvo" mitingo dalyviams prie Vasaros estrados įsigyti deficitinių maisto produktų. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Ne veltui baimintasi, kad, patraukus šią žmonių masę į savo pusę, "Jedinstvo" galėjo tapti galinga jėga, ypač Klaipėdoje.

"Jedinstvo" vienijo SSRS pavaldžių įmonių ir organizacijų darbuotojus, sovietų kariuomenės kariškius, dažniausiai rusakalbius kitų tautų prokomunistinių pažiūrų žmones.

Propagandai lėšų negailėjo

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius rodo gausius ano meto leidinius, tarp jų – antivalstybiniai, sovietinės propagandos spaudiniai.

"Jau tada buvau muziejininkas ir tuo metu rinkau viską – ir Sąjūdžio leidžiamus laikraščius, ir "Jedinstvos". Šituos pirkau to meto Karininkų namuose, dabartinėje Šaulių gatvėje, kur šiuo metu veikia Koncertų salė. Žinojo, kad esu sąjūdietis, ir stebėjosi, kodėl perku jų spaudą", – kalbėjo S.Karalius.

"Jedinstvo" spauda buvo labai gausi, šiam reikalui negailėta nieko. Ir labai stebėtasi, kaip Sąjūdžio aktyvistai sugeba leisti savo spaudą.

"Maskva tiria, iš kur Sąjūdis gauna popieriaus? Juk viskas taip labai centralizuota", – Kosto Kauko knygoje "Sąjūdis Klaipėdoje" cituojamas tuometis Klaipėdos miesto tarybos deputatas Vytautas Čepas.

Iniciatyva: po Kovo 11-osios akto paskelbimo Klaipėdoje "Jedinstvo" surengė referendumą dėl išstojimo iš Sovietų Sąjungos. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

"Jedinstvo" veikla Klaipėdoje buvo itin aktyvi. Po 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo jie surengė SSRS referendumą, kuriuo siekta atšaukti nepriklausomos Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos.

"Klaipėdoje buvo surengtas referendumas, kad neišstotume iš Sovietų Sąjungos. Vykdoma agitacija. Bet šaukštai jau buvo po pietų. Tiesa, mes vos suspėjome pasitraukti. Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas prieš vidurnaktį. O jau kitą dieną Sovietų Sąjungoje šaukiamas ekstra suvažiavimas, kad priimtų įstatymą, draudžiantį pasitraukti iš SSRS be sovietų leidimo. O mes dar spėjome išlįsti pro adatos skylutę", – teigė S.Karalius.

Mieste padvelkė paraku?

Istoriko S.Karaliaus teigimu, net po Kovo 11-osios "Jedinstvo" Klaipėdoje nenuleido rankų ir tikėjosi, kad jiems dar pavyks atkovoti pozicijas.

"Jedinstvo" veikla Klaipėdoje buvo koordinuojama per karines organizacijas.

Yra išlikusi "Klaipėdos" fotokorespondento Albino Stubros nuotrauka, kurioje matyti, kaip po kovo 11-osios tankų vamzdžiai dabartinio universiteto teritorijoje (tada ten buvo kareivinių miestelis) nukreipti į Miško rajono gyvenamuosius namus.

Paminėjimas: tai vienas paskutiniųjų Spalio revoliucijos minėjimų Klaipėdoje dabartinėje Atgimimo aikštėje, prie ten tebestovėjusio V.Lenino paminklo. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

"Po kovo 11-osios Klaipėdoje gatvėse ėmė marširuoti sovietų desantininkai. Po to jie užėmė Komunistų partijos komiteto pastatą Vilties gatvėje. Tada ant Marijos Taikos Karalienės bažnyčios fasado atsirado nacionalistiniai provokuojantys užrašai, nukreipti prieš lietuvius. Po Nepriklausomybės paskelbimo, kovo 15 d., Vasaros estradoje "Jedinstvo" surengė nesankcionuotą mitingą. Leidimo miesto valdžia nedavė, nes jo tikslai buvo nukreipti prieš Lietuvos valstybę", – pasakojo S.Karalius.

Savo knygoje "Sąjūdis Klaipėdoje" K.Kaukas prisiminė pokalbį, vykusį prieš pat "Jedinstvo" mitingą, su karinio dalinio vado pavaduotoju politiniams reikalams papulkininkiu Vitalijumi Jegorovu.

"Turime faktų, kad kareivinėse treniruojasi civiliai pertvarkos priešai ir kad jie rengiasi provokacijoms Vasaros estradoje. Jei kas, kils pasaulinis triukšmas, turės darbo karinė prokuratūra, bus nuplėšti ne vieni antpečiai. Papulkininkis užtikrino, kad kariniame dalinyje savigynos ir kitų kovos menų mokosi tik kariai ir kai kurie laisvai samdomi", – rašė K.Kaukas.

Po Maskvos pučo V.Jegorovas Lietuvoje buvo ieškomas ir jis spėjo pasprukti į Kaliningradą – Lietuvos saugumiečių duomenimis, per valstybinę sieną buvo išvežtas tarnybinės "Volgos" bagažinėje.

Mitingas: praėjus kelioms dienoms po Kovo 11-osios Klaipėdoje laisvos Lietuvos priešininkai Vasaros estradoje surengė gausų savo bendraminčių mitingą. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Desantininkų pastiprinimas

"Po kovo 11-osios mus pasiekė informacija, kad Klaipėdoje formuojami smogikų būriai, kurie treniruojasi kariniuose daliniuose. Jiems skyrė ir uniformas, davė racijas. Iki pat Maskvos pučo situacija buvo labai įtempta", – prisiminė A.Grublys.

1990 m. kovo 22-ąją paryčiais Klaipėdos gatvėmis pradėjo važinėti sovietų armijos šarvuočiai, gatvėse vaikščiojo kovai pasirengę ginkluoti desantininkai.

K.Kaukas užrašė buvusio Vidaus reikalų valdybos viršininko Vaclovo Narmonto prisiminimus: "Šios akcijos išvakarėse mieste dislokuoto karinio dalinio vadai kreipėsi į mus prašydami, kad kartu su desantininkais budėtų ir milicijos pareigūnai. Aš griežtai atsisakiau tokios bendros veiklos. Viešąja tvarka rūpinosi ir rūpinsis milicija, o kariuomenė tegul saugo valstybės sienas. Labai prašiau, kad kariuomenė nesikištų į mūsų vidaus reikalus. Deja, divizijos vadai nepaklausė. Jie netgi gavo desantininkų "pastiprinimui", kurių Klaipėdoje lig tol nebuvo."

Tarp Scilės ir Charibdės

Tad Klaipėdoje situacija po Nepriklausomybės paskelbimo buvo labai sudėtinga, rusakalbiai nerimavo dėl savo ateities.

Sąjūdžio aktyvistai suprato situacijos rimtumą ir kitataučius siekė patraukti į savo pusę.

"A.Grublys praneša, kad sekmadienį įvyko susitikimas su kitakalbiais. Įkurta internacionalinė Sąjūdžio rėmimo grupė. Jos atstovas – A.Gazarianas. Reikia suteikti jam teisę dalyvauti tarybos posėdžiuose", – rašė K.Kaukas.

A.Gazarianas tada pabrėžęs, kad "atstovaus tiems, kurie lieka už borto, nes nemoka lietuvių kalbos" ir teigė, jog "labai gaila, kad daugelis tų geros valios žmonių prarandami".

"Pats pagrindinis "Jedinstvo" centras koncentravosi "Baltijos" laivų statykloje. Ir jos vadovybė juos palaikė. Juos politiškai angažavo, kad Klaipėda yra Kaliningrado dalis, kuri po Antrojo pasaulinio karo sovietams atiteko kaip trofėjus. Jie buvo įsitikinę, kad, jei Lietuva ir atsiskirtų, Klaipėda liks jų", – kalbėjo A.Grublys.

Grasinimai: po vienos nakties ant Marijos Taikos Karalienės bažnyčios fasado buvo rastas užrašas: "Naš čas pridiot, bej litovca" (liet. "Mūsų valanda ateis, mušk lietuvį"). (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Problema buvo ne tik daugybė Lietuvai nepalankių rusakalbių darbininkų, tuo laikmečiu ir milicijoje dirbo daug nelietuvių.

K.Kauko knygoje "Sąjūdis Klaipėdoje" V.Narmontas pasakojo, jog sklindančius gandus, kad ateityje milicijoje galės dirbti tik lietuviai, kad rusai turės važiuoti "namo", sklaidė aiškinamuoju darbu.

"Esu įsitikinęs, kad geri įvairių tautybių pareigūnų tarpusavio santykiai, bendravimas su Sąjūdžiu ir kilnių jo tikslų žinojimas padėjo mūsų kriminalistams išlikti vieningiems, nesuskilti į atskiras grupuotes", – knygoje užrašytas V.Narmonto liudijimas.

Vyko nuolatinis Klaipėdos valdžios dialogas su kariškiais, kad nebūtų peržengta riba.

Maža to, kai kurie aukščiausi sovietų jėgos struktūrų pareigūnai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.

"Iš Klaipėdos KGB į laisvos Lietuvos pusę perėjo 6–7 žmonės, pradedant pačiu pirmininku Vaclovu Stropumi. Tiek, kiek jis padarė valstybės labui, niekas dar nedrįsta vertinti. Bet V.Stropaus nuopelnas yra labai didelis, kad čia neįvyko kraujo praliejimo. Jis buvo labai doras žmogus, tikras Lietuvos patriotas", – pabrėžė A.Grublys.

A.Grublio įsitikinimu, pagrindinis dalykas, nulėmęs, kad to meto jėgos struktūros ir gausybė Klaipėdoje rezidavusių sovietinių kariškių nenukreipė ginklų prieš žmones, buvo tai, kad Lietuvos valstybė sovietų kariškiams skyrė talonus, leido jiems privatizuoti turimus butus, kas norėjo – galėjo likti čia, kas nenorėjo – išvyko iš Lietuvos.

"Lietuvą išgelbėjo tai, kad buvo išspręstos sovietų kariškių šeimų socialinės problemos. Jie nebuvo palikti likimo valiai, buvo suteiktos vienodos teisės su visais", – teigė A.Grublys.

Sulindo į pogrindį?

"Jedinstvo" prisidėjo prie SSRS agresijos prieš Lietuvos valdžią, prie nesėkmingo 1991 m. sausio 13-osios bandymo įvykdyti valstybės perversmą Lietuvoje.

Praėjus kelioms savaitėms po kruvinų sausio įvykių, į rusiškai kalbančius Lietuvos gyventojus kreipėsi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Criszostomas, archimandritai – Nikita, Predislavas, Nikodimas, vienuoliai šventikai Mikonas, Avgustinas, Nestoras, diakonas Sergijus bei vienuolis diakonas Metelijus.

Jie pareiškė atsiribojantys nuo ekstremizmo kurstymo ir aklos neapykantos.

"Mūsų kreipimasis į rusiškai kalbančius gyventojus – tai raginimas siekti taikos ir vienybės. Mūsų laimė, mūsų ateitis – mūsų rankose. Partijos ateina ir nueina, o tautos pasilieka. Reikia galvoti ne apie partijų vadų ambicijų rėmimą, o apie tai, kaip taikoje gyventi su tais, kurie šalia mūsų", – savo kreipimesi rašė stačiatikių dvasininkai.

"Jedinstvo" žlugo Maskvoje 1991 m. pralaimėjus komunistinių jėgų antidemokratiniam rugpjūčio pučui ir komunistams praradus realią sovietų valdžios atkūrimo perspektyvą.

Vis dėlto šios struktūros šaknys liko, jos gyvos iki šiol.

Ir net praėjus 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, Klaipėdoje priešiška valstybei forma iškyla nuolat.

"Tie "Jedinstvos" veikėjai, rodos, tarsi ištirpo minioje, tačiau jie niekur nedingo. Ir esant palankesnėms sąlygoms, vis išlenda. Įvairių pažiūrų gausa demokratinėje valstybėje yra normalu, bet dalis jų veikia tyčia, klastoja istoriją ir daro tai piktybiškai. Jų smegenys užkrėstos šovinizmu, tiesos monopoliu, kritiško mąstymo nėra. Jie nebegali iš to kiauto išlįsti ir jiems atrodo, kad aplink visi priešai. Juk tų jedinstvininkų nedaug išvažiavo. Dabar jie ES piliečiai. Bet į Rusiją jie nevažiuoja ir kenkia čia. Tačiau gal ir gerai, kad jie yra. Jie mums tarsi skiepas, kad žinotume, ko turėtume saugotis", – įsitikinęs V.Čepas.