Guvi ir nuolat besišypsanti buhaltere dirbanti klaipėdietė Jolanta Norkienė prieš metus dar neįsivaizdavo, kad rūpestis atgaivinti parką taip užvaldys jos mintis ir veiksmus, kad visa tai suteiks naują prasmę gyvenimui ir atves daugybę naujų draugų.

Prisiminimai – kaip gyvi

– Kaip jums kilo mintis domėtis kažkada miesto širdimi buvusiu Poilsio parku?

– Savišvietos paskaitų ciklo metu gavau užduotį parengti socialinį projektą. Tada šovė į galvą tam darbui objektu pasirinkti mūsų parką. Sausio pradžioje socialiniame tinklalapyje subūriau grupę. "Klaipėdieti, atgaivink savo miesto parką" – taip pavadinau projektą, pakviečiau žmones jungtis ir net neįtariau, kad per kelias dienas sulauksiu poros šimtų prisijungusiųjų, o dabar turime porą tūkstančių narių. Jau gyvuoja ir visuomeninis judėjimas tokiu pat pavadinimu.

– Kodėl būtent parko ėmėtės? Juk Klaipėdoje daugybė vietų, kurios šaukte šaukiasi klaipėdiečių dėmesio.

– Man pačiai parkas susijęs su pačiais gražiausiais vaikystės prisiminimais. Pasakų namelis, juoko kambarys, traukinukas, karuselės... Visa tai dar dabar stovi mano akyse. O apžvalgos ratas susijęs su pačiais ryškiausiais išgyvenimais. Kaip stebuklo laukdavau momento, kai parko darbuotojas paspausdavo mygtuką, ratas krustelėdavo ir pradėdavo suktis. Būdama maža bijojau plaukti keltu, bet ratas man buvo šventas dalykas. Su virpuliu laukdavau akimirkos, kai už pušų, tolumoje, išnirdavo jūra. Kai fotografas Liudas Dambrauskas atkūrė filmuką apie besisukantį apžvalgos ratą, jį parodė konferencijoje. Tada džiaugiausi, kad filmuką žiūrėjome tamsoje – man per veidą riedėjo ašaros. Atrodė, kad grįžau į vaikystę. Pamenu, kaip vyresnės seserys eidavo į šokius parke. Dar dabar akyse stovi vaizdas, kaip aš likdavau prie tvoros ir pamojuodavau joms pavymui. Svajojau apie laikus, kai tapsiu mergina ir pati eisiu ten linksmintis. Bet man nebeteko ten šokti.

Nori fontanų ir sūpuoklių

– Koks pagrindinis jūsų visuomeninio judėjimo tikslas?

– Parkas negali būti senų medžių kapinynas. Jį reikia nuolat prižiūrėti. Nenoriu ieškoti kaltų. Tiesiog svajoju apie jo atgaivinimą. Jis turi tapti vieta, į kurią galima būtų nuvežti turistus, užuot miesto svečiams rengus pasivaikščiojimą po prekybos centrus. Jau atlikome klaipėdiečių apklausą. Joje dalyvavo dvigubai daugiau miesto žmonių nei reikia, kad apklausa atspindėtų realią nuomonę. Buvo svarbu sužinoti, kokį parką žmonės norėtų matyti ateityje. Ruošiamės apibendrinti atsakymus ir pateikti savivaldybei.

– Gal galėtumėte pafantazuoti, kaip turėtų atrodyti naujai atgimęs parkas.

– Nekalbėsiu apie savo fantazijas. Pasiremsiu apklausos dalyvių svajonėmis. Daugelis minėjo, kad parke turėtų veikti bent viena kavinė. Žmonės minėjo skulptūras, fontanus, pasakų namelį, sūpuokles. Labai įdomus pasiūlymas įrengti labirintą iš augalų. Žmonės atskleidė svajojantys apie įdomius renginius. Mane sužavėjo pasiūlymas tam tikrą dieną vaikams skaityti pasakas. Be to, klaipėdiečiai pageidauja, kad parke gyvenimas virtų ir žiemą.

– O kokie artimiausi visuomeninio judėjimo planai?

– Tikimės, kad iki rugpjūčio pavyks sutvarkyti parką, o tada čia bus galima organizuoti Rugsėjo 1-osios šventę. Laukia dar vienas nelengvas, bet labai įdomus darbas – rengiame knygą apie miesto parką. Kai kilo ši mintis, baiminausi, kad nepavyks rasti nuotraukų, atspindinčių parko praeitį. Bet vos prabilusi apie tai socialiniame tinklalapyje, sulaukiau gausybės fotografijų. Jaučiu didelį klaipėdiečių palaikymą. Jau turime apie pusantro šimto nuotraukų. Daugelį jų atsiunčia klaipėdiečiai, radę savo albumuose. Tiesa, neretai supainiojamos datos, bet tikrąją tiesą mums padės atsekti istorikai.

Raupsuotųjų ligoninės pėdsakai

– Ar knygoje ketinate atspindėti ir parko istoriją?

– Būtinai. Čia būta tiek įdomių dalykų. Labai daug ką sužinojau iš buvusių parko direktorių ir miesto praeities žinovų. Vargu, ar daug kas žino, kad parkas savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1834 metų, kai čia buvo pastatytas akmuo ir prasidėjo šio miesto pakraščio apželdinimas. Tada augalai turėjo Klaipėdą apsaugoti nuo smėlio. Želdinimas baigtas 1920 metais. Tik nedaugelis žino, kad iki karo parke buvo raupsuotųjų ligoninė. Dar karo metais čia būdavo vežami ligoniai ne tik iš Klaipėdos apylinkių, bet ir susirgę kariai net iš Latvijos. Žinau, kad šioje ligoninėje dirbusi moteris gyvena Vokietijoje. Dėl didžiulio pavojaus užsikrėsti, į šią gydymo įstaigą lankytojai nebuvo įleidžiami. Artimieji lauktuvių galėdavo perduoti tik per vienintelį langelį duryse. Karo metais ligoninė buvo subombarduota.

– Ar dabar būtų įmanoma rasti tą vietą?

– Iki 1962 metų greta buvo raudonų plytų siena tankams sustabdyti. Vėliau ji išardyta. Tikiu, kad tų plytų galima būtų aptikti gretimai pastatytų nuosavų namų sienose. Senieji klaipėdiečiai pamena, kad ligoninės vietoje tarybiniais metais buvo įrengta čiuožykla. Dabar asfaltas iškilnotas medžių šaknų, o ta vieta apaugusi didokomis eglėmis.

– Gal sužinojote ir daugiau įdomių faktų?

– Tarpukariu parke buvo takai dviračiams, važinėjo tramvajus, kuriuo klaipėdiečiai keliavo iki Melnragės ir Girulių. Tokie įdomūs faktai užkabina. Kad ir daugelio atmintyje išlikęs pasakų namelis. Juk dabar nedaugelis pamena, kad pirmiausiai jame buvo žaislų nuoma. Tada užstatu būdavo paliekami pasai. Kadangi kitą pasą gauti tarybiniais laikais nebuvo sunku, daug žaislų žmonės negrąžindavo. Vėliau pasakų namelyje būdavo pardavinėjami saldainiai. O dar vėliau jis tapo kasa, kur būdavo parduodami bilietai į atrakcionus.

Policija chuliganų nemato

– Suplanavote didelius darbus. Ar daug turite talkininkų?

– Sunku net pasakyti. Vieną kartą talkina vieni žmonės, kitą kartą – kiti. Į talkas renkasi šimtai. Apklausoje dalyvavo per tūkstantį. Vadinasi, talkininkų yra.

– Iš ko valgote duoną? Ar turite mėgstamų laisvalaikio leidimo būdų?

– Vilniaus universitete esu baigusi prekybos ekonomikos studijas. Jau daug metų dirbu vienoje įmonėje buhaltere. Labai mėgstu gamtą. Esu prisiekusi pirtininkė. Geriausiai pailsiu vaikščiodama Smiltynės takais ir maudydamasi jūroje išsikaitinusi pirtyje. Lankiau jogą, įvairiais būdais mokiausi nepykti, o mylėti.

– O pasivaikščiojimas poilsio parku ar nežavi?

– Tai kad ne kartą jaunos mamos ir pagyvenę žmonės yra mane sustabdę, kai sukau į atokesnius parko takus. Žmonės tikino, kad toliau siautėja iškrypėliai ir chuliganai, o sutemus į parką geriau kojos nekelti. Kreipiausi į apylinkės inspektorių, bet jis tvirtino, kad skundų dėl chuliganų parke nesulaukia.

Veikla dildo ilgesį

– Prašau papasakoti apie savo šeimą.

– Esu išsituokusi. Turiu jau suaugusią dukrą. Po studijų Londone ji išvyko į Pietų Ameriką. Iš dalies aktyvios visuomeninės veiklos griebiausi bandydama numaldyti išsiskyrimo su dukra skausmą. Čia pat Klaipėdoje gyvena vyresnės mano seserys. Mėgstu lankyti įvairias paskaitas, tobulinti save. Tai leidžia siekti užsibrėžto tikslo be pykčio.

– Kas verčia tikėti visuomeninės veiklos jėga? Juk buvo kalbų, kad parke iškils kotedžai.

– Čia pat, Klaipėdoje, turime sektiną pavyzdį. Daug kas pamena Taravos Anikės skulptūros pastatymo istoriją. Toje vietoje, kur ji dabar stovi, buvo numatyta pastatyti paminklą Martynui Mažvydui. Mieste atsirado žmonių ir prie jų prisidėjo dienraštis "Klaipėda". Jie atstatė istorinę tiesą, ir Anikė grįžo į senąją vietą. Prisiminusi šią istoriją tikiu, kad kartu siekdami tikslo esame jėga. Valdžia turi klausyti visuomenės nuomonės. Tai ji tarnauja mums. Tikiu, kad klaipėdiečiai neleistų parko užstatyti kotedžais.