Klaipėdietis rašytojas, skulptorius, bibliofilas, Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis perkopęs 60 metų slenkstį gyvenimu nesiskundžia – džiaugiasi gimęs du kartus ir tuo, ką prigyveno darydamas tik tai, kas patinka.

Puokštės varo iš proto

– Teko girdėti, kad gimėte net tris kartus – kaip tai įmanoma?

– Tai formalūs dalykai – įrašai dokumentuose bei žodiniai liudininkų parodymai – pase figūruoja kovo 1-oji, tėvo teigimu – vasario 9-oji, o pirmos klasės dienyne – gegužės 4-oji. Kartais tokia painiava padeda, kartais įkyri. O gimiau du kartus. Pirmą kartą pirmojoje gimtinėje, Švendubrėje, gimiau vaiku, o vėliau, antrojoje gimtinėje, Klaipėdoje – gimiau žmogumi.

– O kuriądien pats švenčiate savo gimtadienį? Vėlgi atsigirdo, kad ignoruojate gėles?..

– Būtų mano valia, gimimo dienos nešvęsčiau, nes anokia tai šventė. Gimimas yra nuogas vienkartinis faktas, o tapimas – ilgalaikis procesas. Gėles mėgstu, tik nepakenčiu skintų jų dovanojimo. Net gėlės prie karsto man nepatinka. Juolab nenormalu gyvam, ypač vyrui, dovanoti gėles. Nežinau, ką vietoj jų, bet gėlių puokštės mane varo iš proto. Ypač per knygų pristatymus: susirenka nešini brangiausiomis puokštėmis, o išeina nenusipirkę knygos, brangu, sako. O gėlėms, kurias rašytojas jau kitą dieną turi išmesti, pinigų užteko. Negražu, sako, ateiti tuščiomis. Nežinau, pas mane visi gali ateiti tuščiomis, nes gaila gėlių, o ypač savęs tarp jų vystančių.

– Jūs beveik nesišypsote, bet kodėl atrodo, kad visąlaik juokaujate?

– Pats savo rimtos minos nematau, bet nemėgstu pernelyg rimtų žmonių, kurie kalba arba daro niekus, o vaidina šikančius katinus. Papjauna be peilio. Todėl stengiuosi traukti per dantį. Pirmiausia save, bet kartais kliūva ir kitiems. Gal savisaugos instinktas suveikia, kad kiti nepradėtų traukti per dantį. Nesišypsau, nes vaikystėje viena ponia pabarė: "Ko čia rodai savo arkliškus dantis". Nuo to laiko slepiu, bet kai pasižiūriu į juos veidrodyje, visai nieko, svarbiausia – natūralūs, tik keisti savo niūruolio įvaizdį jau vėlu. Ne veltui sakoma – išvaizda apgaulinga, todėl pasinaudodamas proga sakau visiems, kurie mano, kad esu piktas, – netikėkite tuo, ką matote, esu švelnus.

Rašymas – apsėdimas

– O ką manote apie savo amžių? Ar laikas privertė permąstyti, keisti vertybes?

– Tiek metų yra lemtinga riba tol, kol į ją artėji, beje, visu greičiu, o suskambėjus 60-ajam varpo dūžiui, jeigu naktimis nekankina, o ypatingais atvejais nenuvilia prostata, jeigu uždirbtą duoną kramtai nuosavais dantimis, naštos nejunti. Pasikeitimai irgi minimalūs. Kaip antai: tapau taupus, bet ne pinigams, o žodžiams, pažadams ir priesaikoms. Tausoju žodžius paskutiniajam teismui, kada be užuolankų būsiu paklaustas, kodėl neinu takais dorybės paskui arklą, knygą ir lyrą. Tapau dar pastovesnis net už Lietuvą bei vienmetę biblioteką. Nepakeičiau nei lyties, nei tautybės, gyvenu ta pačia pavarde ir vardu, net su ta pačia žmona. Tuo metu Lietuva du kartus keitė santvarkas ir daugybę kartų – valdžią, o biblioteka – penkis kartus pavadinimą bei tris kartus steigėjus. Tapau tolerantiškesnis tautinėms bei kitokiomis mažumomis, bet gėjų parado bibliotekos kieme dar neleisčiau organizuoti.

– Vyras bibliotekininkas – retenybė. Mėgote skaityti knygas?

– Ne visi mėgstantys skaityti būtinai dirba bibliotekininkais. Kurse iš berods 15-os vyrų mokslus baigė keturi, du iki šiol dirba bibliotekose – aš ir Lietuvos technikos bibliotekos direktorius Kazys Mackevičius. Norėjau archyvaru tapti, bet reikėjo važiuoti į tuometinį Leningradą, pabijojau, pasirinkau bibliotekininkystę ir kad nors menką akimirką būčiau pasigailėjęs. Knyga – tobuliausias žmogaus išradimas. Joje slypi paslaptis, tiesa, melas, atsakymai į klausimus, vienu žodžiu, ESMĖ. Gyvenimo esmė.

– Darbo metu direktoriui turbūt nėra kada nei skaityti, nei rašyti knygas? O gal įsigudrinote per tiek metų?

– Dirbant direktoriumi ar eiliniu, laiko rašyti bei kitką daryti nelabai yra. Galbūt mano privalumas prieš kitus vadovus būtų tik toks – bibliotekoje pilna knygų, kuriose slypi atsakymai į visus klausimus. Kai rašau ką nors konkretaus, rašau prieš darbą ankstyvais rytais ir po darbo vakarais. Lyg automatas. Rašymas yra apsėdimas. Jei randi savyje jėgų, gali jį nugalėti. Bet būna, kad net egzorcistai negali padėti. Man rašant neegzistuoja poilsis, pramogos ir kita. Esu negailestingas sau ir aplinkiniams. Dažniausiai kliūva žmonai Teresei, bet pažadėjau jai pastatyti paminklą, todėl tikisi, rūpinasi ir atleidžia.

Nieko – prieš savo valią

– Jumyse telpa tiek daug – ir rašytojas, ir skulptorius, ir bibliofilas... Kaip visa tai tarpusavyje sutaria, kas dominuoja?

– Tai, kuo užsiimu, telpa manyje ir dar lieka vietos. Spėju pasikrapštyti ir ten, ir ten... Esu pastebėjęs, kad kolegos, niekada nedirbę valdiško darbo, visur ir visada vėluoja, nespėja, neturi laiko ir panašiai. Kadangi esu disciplinuotas, moku susikaupti, planuoti savo laiką, griežtai laikausi terminų, todėl be vargo viską spėju ir sutalpinu. Kiekvienai veiklos sričiai galvoje tikriausiai skirta tam tikra smegenų dalis, todėl tai tarpusavyje nekonkuruoja, o atvirkščiai, padeda. Darbe, tarkime, kasdien tenka susitikti šimtus žmonių, kurių charakterio ar išvaizdos detales panaudoju kurdamas rašytinius ar drožtinis personažus. Ne ištisai kopijuoju, o dėlioju iš atraižų, gabaliukų, fragmentų. Iš dešimties sutiktųjų nulipdau vieną personažą. O manyje dominuoja pavyzdingas pilietis, kuris skrupulingai laikosi įstatymų ir per kiekvienus rinkimus balsuoja.

– Gal vaikystėje buvote seklys Morka, o gal svajojote būti privačiu detektyvu ar policininku, kad taip susiklostė, jog rašote detektyvus?

– Ginkdie, nesvajojau apie tai, bet mėgau skaityti detektyvus. O mano rašymo maniera nesiskiria nuo skaitymo. Tai yra rašau tarsi skaitydamas – niekada nežinau, kas bus toliau, viskas gimsta spontaniškai. Sukuriu intrigą nesirūpindamas pasekmėmis, pats sau paspendžiu siužetinius spąstus, kankinuosi, ieškau pagrindimo, išeities. Ir tai man patinka. Iki šiol jaučiuosi patogiai, nes gyvenime darau tik tai, kas man patinka. Nieko – prieš savo valią.

– Tai savo gyvenimu esate patenkintas? Ar jam ko stinga?

– Jeigu kas klaustų, ar turėdamas galimybę bandyčiau išvengti klaidų, kurių per savo gyvenimėlį pridariau devynias galybes, atsakyčiau, kad ne. Gyvenčiau, klupčiau, klysčiau, gal mažiau gailėčiausi. Kiekvienas gyvas padaras yra pasmerktas klysti. Man gyvenime absoliučiai nieko nestinga. Nebent pilnatvės ir laimės. O pilnatvei stinga dviejų dalykų: pažinti laimę ir mirtį. Bet puikiai žinau, kad pajutęs pilnatvę ir laimę pažinęs – išeisiu. Ne savo noru. Likimo pašauktas. Priartėjus tiesos momentui, kada pasijunti esąs išmintingas, suvoki dar vieną dalyką – kad viską sužinojai per vėlai. Viską supranti tada, kai nebėra ko suprasti.

Nesvajoja apie rojų

– Iš kur imate istorijas savo knygoms?

– Nieko neimu iš gyvenimo ir viską imu iš gyvenimo. Kažkada esu teigęs: viskas šioje knygoje yra tiesa, bet nuo pirmo iki paskutinio ženklo – melas. Aprašyti gyvenimą tokį, kokį matome, jaučiame, gyvename, yra paprasta ir pernelyg sudėtinga, nes jame daug pilkumos, nereikšmingų detalių, monotonijos. Kūryba ne kopijavimas, o išgalvojimas. Matydamas žmogų imu fantazuoti: kas jis, ko siekia, ką galvoja, ką ir kaip myli, ką veiks išnykęs iš mano matymo lauko. Kuriu situacijas, siužetą. Gyvenimas – tik medžiaga, kūrybos pamatas – nuosava fantazija. Lietuvos kriminalinė realybė prisodrinta įvykių, o kiek dar apie juos rašoma, rodoma, kalbama... Kad ir apie pastarųjų mėnesių sensaciją Nr.1 – "kedopedofiliją". Ar iš to galima parašyti detektyvą? Be abejonės. Tik tam reikia pakilti virš žiniasklaidininkų išvedžiojimų, versijų, prielaidų ir kitokių nesąmonių. Nes tai koktu, neskoninga, vulgaru ir šlykštu.

– Kas sunkiau – rašyti ar tašyti?

– Sunkiausia yra gyventi. Nei tašyti, nei rašyti nėra sunku. Juk niekas, išskyrus vidinį žandarą, neverčia. Kadangi duoną užsidirbu visai kitais būdais, tai rašymas ir tašymas yra tie gyvenimo saldainiukai, atokvėpis nuo kasdienybės, tiesiog šventė. Kaip gali šventė būti sunki? Paprastai sunku būna po švenčių, persivalgius, persiilsėjus, persi...

– Kodėl ėmėte drožti iš medžio ir skaptuoti iš akmens? Rašant pristigo erdvės saviraiškai?

– Noras drožti ir kalti kilo spontaniškai. Ne visai kaip kitiems – trenkus žaibui, nukritus ant galvos ir panašiai. Neišgyvenau jokio sukrėtimo, tik vieną dieną atsibudau ir pasakiau garsiai – aš drošiu. Visi juokėsi, o ėmiau ir padariau. Paprasčiausias paaiškinimas glūdi psichoanalizėje: tai buvo bandymas nugalėti likimo pokštą, kuris lėmė luošumą. Gal dar vienas: nevengiu fizinio darbo ir nesibaidau sunkumų. Nemėgstu dykinėjimo ir dykinėtojų, nesuprantu žmonių, kurie veltui lyg smiltis tarp pirštų leidžia jiems skirtą laiką. Tokį brangų laiką! Aš išnaudoju kiekvieną akimirką. Bent stengiuosi.

– Neatrodo, kad turtus susikrovėte dirbdamas bibliotekoje, taip pat iš rašymo ir drožimo. Bet niekada nesiskundžiate, kad sunku pragyventi. Išduokite paslaptį, kaip pavyksta neprarasti optimizmo?

– Išties bibliotekininko darbas priklauso mažiausiai apmokamų kategorijai. Dirbu jį 37 metus, o sakau, kad neturiu pinigų, tik tokiais atvejais, kai jų bando pasiskolinti tie, kurie niekada negrąžina. Rašymas ar drožimas turtų irgi neatnešė. Bet norint neprarasti optimizmo reikia blaiviai vertinti situaciją. Kiek žmonių svajoja apie rojų, tingėdami pajudinti pirštą. Aš ne svajoju apie rojų, bet lieju prakaitą kurdamas jį ir pasitenkindamas tuo, ką turiu. Nerypuodamas, kad mažai. Juk žmogui niekada neužtenka. O turiu išties daug. Dvi gimtines – Klaipėdoje ir Švendubrėje, dvi šeimas – namuose ir darbe, dvi anūkes, vieną žmoną, vieną ranką, vieną galvą ir vieną norą – kad po 60-ojo gimtadienio nebūtų blogiau, nei buvo iki jo, nebūtų pernelyg gerai, bet kad BŪTŲ...