Mūšiai, sužeidimas, nelaisvė

Tą galima pasakyti apie garsų prancūzų marinistą Ambroise Louisą Garneray. Jo tėvas Jeanas-Francois Garneray buvo dailininkas, tad suteikė jaunuoliui puikių tapytojo įgūdžių. Pats juos buvo įgijęs iš garsaus Prancūzijos peizažisto Jacqueso Luiso Davido.

Tėvas negalėjo sulaikyti sūnaus nuo potraukio jūrai. Būdamas trylikos metų jis 1796 m. sugebėjo įkalbėti tėvą, kad išleistų į jūros žygius su Prancūzijos kariuomenės laivais. Pakliuvo į fregatą „Forte“, kurios vadu buvo pusbrolis Boljė Lelupas.

Fregatų divizija iš Rošforo išplaukė į Indijos vandenyną, kur dažnai susidurdavo su Didžiosios Britanijos laivais. Prancūzai Indijos vandenyne veikė kaip korsarai – piratai, puldinėjantys britų laivus.

Scena: jūrų mūšis imant laivą abordažu (1836 m. tapytas paveikslas).

Ir šioje fregatoje, ir vėliau kituose laivuose A.L.Garneray nepraleisdavo progos ką nors tapyti. Tuo pat metu jis augo kaip jūrininkas. Žinomas atvejis, kai 20-metis po vieno susidūrimo su britais savo laive pakeitė sužeistą kapitoną.

1806 m. kovą jo laivą „Belle Poule“ po susidūrimo užėmė britai. Sužeistas A.L.Garneray pakliuvo į nelaisvę. Jis buvo atgabentas į Portsmutą, kur 8 metus praleido kalėjimo laive. Išgyventi jam padėjo jūriniai paveikslai, kuriuos iš jo pirkdavo anglai.

Prancūzijos laivyno dailininkas

Iš nelaisvės A.L.Garneray buvo išvaduotas 1814 m. gegužę. Norėjo vėl į laivyną, bet darbo negavo. Grįžo į Paryžių. Čia jis buvo labiau įvertintas kaip dailininkas, bet ne kaip jūrininkas.

Tuomet Prancūzijos hercogas ir laivyno admirolas Louisas Antoine Angouleme 1817 m. paskyrė jį Prancūzijos laivyno dailininku. Iki tol tokios pareigybės Prancūzijos laivyne netgi nebuvo.

Sąsaja: paveikslas apie banginio medžioklę susijęs su garsiuoju H. Melville,io romanu „Mobi Dikas“.

A.L.Garneraui tai atvėrė naujas galimybes. Iki 1830 m., kol buvo laivyno dailininku, lankėsi įvairiuose Prancūzijos uostuose, laivuose, padarė daugybę būsimų paveikslų eskizų. Tai buvo jo kaip dailininko karjeros viršūnė. Tais laikais Prancūzijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, susiję su Napoleono valdymu.

Po tarnybos vyriausiuoju dailininku Prancūzijos kariuomenėje dėl politinių pažinčių A.L.Garneray 1833 m. buvo paskirtas Ruano muziejaus direktoriumi. Jis ne tik vadovavo muziejui, bet ir tapė, tapo žinomu Prancūzijos graviūrininku.

Vėliau dėl politinių pokyčių Prancūzijoje jis prarado užtarėjus. Nuo 1840 metų buvo laikotarpis, kai sunkiai uždirbdavo netgi duonos kąsnį. Šlovė sugrįžo 1852 m., kai jį prisiminė Prancūzijos admiralitetas ir įteikė legiono garbės ordiną.

Tuo metu liga jau trukdė jam tapyti, 1857-aisiais, būdamas 74 metų, mirė Paryžiuje. Palaidotas Monmartro kapinėse. Artimas draugas, taip pat dailininkas, pasirūpino, kad žinomo Paryžiaus marinisto antkapį puoštų vaizdas su laivo stiebu ir garbės legiono simbolika.

Vaizdas: ekspresyvus senovinės žvejybos paveikslas.

Paveikslai ir neįvertintos knygos

A.L.Garneray palikimą sudaro 141 tapytas paveikslas, 22 akvarele piešti paveikslai ir 176 graviūros.

Dauguma jų yra jūrinės tematikos. Peizažuose dominuoja įvairios įlankos, uostai. Iš viso įamžintos 64 Prancūzijos pakrantės ar uostų vietos ir 40 iš kitų šalių. Tai jo, kaip Prancūzijos kariuomenės dailininko, kelionių rezultatas.

Kitą jo paveikslų dalį sudaro patys įvairiausi, didesni ar mažesni buriniai laivai – kariniai, civiliniai, žvejybiniai. Tai galėjo būti ir jo jaunystės plaukiojimo po Indijos vandenyną rezultatas, ir nelaisvės Portsmute darbai, ir prisiminimai ar matyti vaizdai esant Prancūzijos karinio jūrų laivyno dailininku. Tarp jūrinių paveikslų yra keletas, kur vaizduojama banginių medžioklė. Įdomu tai, kad šie paveikslai paminėti ir 1851 m. pirmą kartą išleistoje Hermano Melville,io knygoje „Mobi Dikas“. Galima manyti, kad tie paveikslai galėjo padaryti įtaką ar iš dalies įkvėpti šį rašytoją.

A.L.Garneray rašė ir prisiminimus, nuotykius apie keliones. Bet jie didesnio susidomėjimo nesulaukė. 1847 m. Prancūzijos valdžios institucijose buvo atsisakyta remti jų leidybą. Dalis jo memuarų, pavadintų „Voyages, adventures and battle“ („Kelionės, nuotykiai ir mūšiai“), išleisti jau po mirties. Vėliau pasirodė ir „Penkiolikmetis korsaras“, „Korsaras ir kalėjimas“. Manoma, kad juos iš dalies perrašė profesionalūs rašytojai, greičiausiai nemažai ką pridėdami ir savo, kad patraukliau būtų skaitoma, todėl šios knygos nevertinamos kaip a