Daugeliui rūpi tas pats
– Kokį klausimą dažniausiai išgirstate bendraudamas su civiliais?
– Pirmiausia, ar bus karas, ar Rusija puls Lietuvą. Kitas: "Ką man tokiu atveju reikės daryti?" Kol šalia turime agresyvų kaimyną, turime kiekvienas sau žinoti atsakymus į šiuos klausimus. Turime gyventi savo gyvenimą, bet žinoti – grėsmė neatmestina. Ilgą laiką gyvenome pasaulyje, kuriame tikima amžina taika, ir nekeldavome sau tokių klausimų. Tiesiog tikėjome, kad Europoje daugiau nebus kariaujama. Nors 2014 m. Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad tokia galimybė – visiškai reali. Prisiminkime, juk žiniasklaida dažnai trimituodavo apie Baltijos šalių gynybos būtinybę ir galimybes.
– Kuo jus nustebina paskaitų klausytojai?
– Kelerius metus bendraudamas su civiliais supratau, kad jie neturi jokio supratimo ne tik kaip elgtis prasidėjus karui, bet ir įvykus didelei stichinei nelaimei. Mano supratimu, ir dabar žmonėms trūksta elementarių žinių, nors į visus aktualiausius, kiekvienam civiliui kylančius klausimus nesunku rasti atsakymus viešojoje erdvėje. Aktyvesni gali viso to išmokti įstoję į Šaulių sąjungą. Man atrodo, žmonėms labiausiai trūksta žingeidumo ir pastangų rasti atsakymus į kylančius klausimus. Juk internetas pilnas patarimų ir paaiškinimų. Nereikia laukti, kol kas blogo atsitiks, o tiesiog turėti bent minimalų veiksmų planą. Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis mūsų šalyje kilo ažiotažas dėl slėptuvių. Manau, čia ir vėl mūsų žinių stoka – tereikia žinoti, kad ir namo rūsys apsaugo.
Grasinimų nebijo
– Nuo karo pradžios Lietuvos žmonių baimės keitėsi. Pradžioje bijojome bombų. Vėliau, kai V.Putinas pradėjo grasinti branduoliniu ginklu, ėmėme galvoti apie atominę grėsmę. Kurios grėsmės turėtume labiausiai bijoti?
– Masinio naikinimo ginklai, kaip branduolinis ar cheminis, yra tokie, nuo kurių labai sudėtinga apsisaugoti, kad ir kiek valstybė besistengtų tai padaryti. Aš į tokią grėsmę ir kalbas žiūriu paprastai – Lietuva yra NATO narė, o tai reiškia, kad aljansas užtikrina apginamumą nuo visų galimų Rusijos antpuolių formų. Pirmiausia turėtume tai suprasti ir pasitikėti. Jei svarstytume teoriškai, atominio karo atveju jokiame bunkeryje ar slėptuvėje pusšimtį metų niekas neišgyvens. Todėl kalbos apie slėptuves nuo branduolinio ginklo labiau primena teoriją nei praktiką.
– Norite pasakyti, kad neturėtume baimintis V.Putino grasinimų?
– Aš Rusijos grasinimais netikiu ir jų nebijau. Esu tikras, kad tai tyčia mums brukamas naratyvas, kad bijotume ir šoktume pagal V.Putino dūdelę. Juk dar prieš dešimtmečius buvo skelbiama, kad branduolinį karą prieš Sovietų Sąjungą pradės JAV, kad tada visiems reikės lįsti į bunkerius. Dar kartą pasikartosiu – Rusijos tikslas – bauginti ir versti visus aplinkui daryti, ką ji liepia. Mano patarimas – pasitikėkime savais, o ne priešais. Kai leidžiama branduolinė bomba, turi būti viskas labai tiksliai apskaičiuota, pradedant jos galingumu, kokią žalą ginklo naudotojas nori sukelti, iš kur ir kokio stiprumo vėjas tuo metu pučia. Į technines smulkmenas nenoriu leistis.
Aš Rusijos grasinimais netikiu ir jų nebijau.
– Ar įmanoma apsisaugoti nuo tokio ginklo?
– Pirmiausia apsaugoma valstybės oro erdvė. Todėl vėl pasikartosiu – būdama NATO narė Lietuva turi skydą. Rusija yra stebima, matomas kiekvienas jos žingsnis, turima visa informacija, kaip juda pajėgos, koks yra parengties lygis. Taip nebūna, kad per tris sekundes kažkas kažką sugalvojo ir dar po trijų sekundžių raketa pakyla ir smogia į bet kurį Europos tašką. Kiekvienas toks žingsnis turėtų atoveiksmį. Kalbėjimas apie galimą atominio ginklo panaudojimą turi vienintelį tikslą – išgąsdinti neturint tam net tinkamų pajėgų.
– Kad ir kaip tuo tikėtume, bet vis tiek norisi žinoti, ar NATO pajėgi atominę bombą sunaikinti pakeliui, dar nepasiekusią šalies, į kurią nusitaikyta, teritorijos?
– Būtų ilga diskusija, jei įsileistume į kalbėjimą tema "Kas būtų, jeigu būtų". Mes kalbame apie Lietuvą. Turime suprasti, kad bet kokia branduolinė ataka prieš mūsų šalį turėtų pasekmių pačiai Rusijai. Juk tai paveiktų ir Kaliningrado sritį, gautų ir Baltarusija, kuri yra Rusijos kišenėje, net jei į mūsų šalį būtų paleista mažesnio galingumo atominė bomba. Kiekvienas branduolinį ginklą nešančio įrenginio judėjimas (povandeninio laivo ar lėktuvo) yra stebimas. Visi jie yra suskaičiuoti, apie juos viskas žinoma. Kai apie tai nesusimąstome, matome, kad bandymas mus išgąsdinti neblogai sekasi.
Nerimas: nors nuo karo Ukrainoje praėjo trys mėnesiai, kai kurie lietuviai vis dar nežino, ką darytų, jei būtų užpulta mūsų šalis. M. Vorobjovaitės nuotr.
Svarbiausia turėti planą
– Ar galėtume konkrečiai kalbėti, ką apie savo pačių saugumą karo atveju turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos žmogus? Kas mums dabar aktualiausia?
– Jei būčiau civilis, susikurčiau sau planą. Pasakysiu dar kartą – Lietuvos žmonės turėtų jaustis saugūs dėl tos pačios jau ne kartą minėtos priežasties – esame NATO šalis, žinome, kas yra aljansas ir kaip veikia jo pajėgos. Antra – nepakenks žinios, ką daryti man pačiam karo ir stichinės nelaimės atveju. Todėl mano plane turėtų būti sprendimas, kur galėčiau pasislėpti (rūsyje, požeminėje automobilių aikštelėje). Turėčiau turėti maisto produktų, kad galėčiau išgyventi apie penkias dienas. Verta susivokti, ar turiu įrenginių tam maistui pasigaminti ar pasišildyti. Turiu savęs paklausti, ar sugebėčiau suteikti pats sau ir artimajam pagalbą patyrus lengvus ir apysunkius sužalojimus. Ar turiu priemonių tokiai pagalbai suteikti. Labai svarbu susivokti, ką aš galiu padaryti, kad man būtų ramiau, kuo ir kam galėčiau padėti.
– O ką galvojate apie ginklo įsigijimą civiliams?
– Jeigu žmogui nuo to bus ramiau, jis gali tai padaryti. Labai matoma, kaip civiliai reaguoja į grėsmes. 2014 m., kai Rusija užpuolė Ukrainą, labai pasipildė Šaulių sąjungos gretos, daug žmonių įstojo į savanorių pajėgas, buvo didelis susidomėjimas tarnyba kariuomenėje. Daugeliui tapo svarbu, kad Tėvynė būtų tinkamai apginta. Dalyvavimas įvairiuose būreliuose, kurie susiję su valstybės gynyba ar išgyvenimo kursais, padeda žmonėms apsiraminti, pasitikėti savimi. Nes žinantis yra ramus, o kai nežino, žmogus ima nerimauti, spėlioti ir jam ne visada pasiseka išlaikyti šaltą protą.
– Bet dalyvavimas tokiose organizacijose – ne vyresnio amžiaus žmonių reikalas.
– Mano tėvai pasakė trumpai ir aiškiai: "Niekur nevažiuotume, viską žinome ir nieko nebijome." Kiekvienas skirtingai suprantame grėsmę, skirtingai jai ruošiamės. Net ligotų, pagyvenusių žmonių išvykimas iš šalies būtų savotiška pagalba, nes tinkamos medikų pagalbos karo metu jie negalėtų tikėtis.
– Neseniai kalbėdamas su Drevernos bendruomenės žmonėmis minėjote, kad karo atveju moterys, senoliai ir vaikai pirmiausia turėtų evakuotis iš šalies.
– Tai yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Į karą žiūriu iš kario pozicijos. Jeigu mano šeima – nesaugi, mano mintys bus apie ją ir negalėsiu savo pareigos atlikti taip, kaip norėčiau. Kita vertus, karo metu visoms institucijoms (ligoninėms, priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, policijai) bus daugiau darbo ir rūpesčių, jei ši visuomenės dalis liks šalyje. Juk pirmiausia gelbstimi vaikai, neįgalūs žmonės, moterys. Tai labai veikia jėgos struktūras. Jei pažeidžiamiausios visuomenės grupės nebūtų, daugiau dėmesio ir pagalbos būtų skiriama kariams. Ukrainos patirtis rodo, kad daugelis civilių nenori palikti savo namų, kol bombos nesunaikina kaimynų būsto. Jei jau žmonės apsisprendžia likti savo šalyje, jie turėtų veikti ta schema, kurią jau aptarėme.
Į karą žiūriu iš kario pozicijos.
Vien parašo – maža
– Kaip atsitiko, kad tarsi užsiliūliavome ir netekome savisaugos instinkto?
– Aš esu trečiosios taikoje gyvenančios savo šeimos kartos atstovas. Apie karą ir trėmimus girdėjau tik iš savo senelių lūpų. Šeimos istorija man dar vaikystėje parodė Rusijos keliamas grėsmes. Bet metai eina, ir supratimas, kad reikia pasiruošti nenumatytiems atvejams, ir baimės jausmas kasmet mažėja. Kad ir kaip skaudu tai būtų sakyti, bet karas Ukrainoje išjudino mūsų sąmonę, teigiamas aspektas – kad civilinė sauga vis labiau darosi ne formalumas, o realus pasiruošimas nelaimėms. Grįžtant prie kalbos apie slėptuves, esu įsitikinęs, kad jos nepakenks, bet tai labai daug resursų reikalaujantys įrenginiai. Suomiai ir švedai per ilgą laiką jais apsirūpino. Bet turime nepamiršti, kad šios tautos nebuvo okupuotos, išlaikė tas patalpas ir nuolat prižiūrėjo. Mūsų šalyje sovietai darė pseudoapsaugos statinius, daugelis jų nebėra geros būklės. Saugumo klausimai tampa aktualūs, kai jauti grėsmę ar kada tiesiog nori gauti žinių. Turime žinoti, kaip elgtis kilus gaisrui, todėl žinios apie apsisaugojimą yra labai reikalingos.
– Ar galime įžvelgti karo sukelto streso gerųjų pusių?
– Sakyčiau, karas privertė mus pasitikrinti. Mes tiesiog labiau sužinojome, ką reikėtų daryti nelaimės atveju. Akivaizdu, kad piliečiai susivienytų, sustiprėtų civilių žmonių gynyba. Pagaliau valstybės lygiu pasakyta, kad turime kaimynystėje teroristinę valstybę. Mes tapome solidarūs ir atjaučiantys ne tik karo krečiamos šalies žmonėms, bet ir saviems sergantiems ar nelaimės ištiktiesiems ir net gyvūnams.
– Kaip vertinate civilinės saugos reikalus mūsų šalyje?
– Mano galva, civilinė sauga ir gynyba turėtų būti visuotinė. Jeigu įmonės rengia treniruotes, tai ir mieste jos galėtų būti vykdomos tam tikrų kvartalų gyventojams. Kitas klausimas – kuris gyventojų procentas dalyvautų jose? Geriausia, kai tokie mokymai vyksta darbovietėse. Tam nereikia daug laiko. Dėl pusvalandį trunkančių mokymų įmonės milijonų nepraras. Į žmonėms rūpimus klausimus galėtų atsakyti ne tik kariškiai, bet ir policininkai, ugniagesiai, medikai. Svarbu, kad civilinės saugos mokymai nesibaigtų tik darbuotojų parašu žurnale.
