Penktus metus Ukrainos sostinėje gyvenanti klaipėdietė Natalija Sadovskaja drąsiai save galėtų pavadinti Lietuvos ambasadore Kijeve. Moteris šmaikštauja, kad visiems, su kuo svečioje šalyje bendrauja, nepamiršta pasakyti ar priminti, kad Klaipėda yra pats puikiausias, pats nuostabiausias miestas.

Banali istorija

Šiandienos globaliame pasaulyje aplinkybės, kurios Nataliją nubloškė į šią šalį, nebekelia nuostabos. Kaip juokauja pati moteris, istorija gana banali.

Nuvykusi į Kijevą aplankyti savo tetos ir apsilankiusi Ukrainos nacionalinėje mokslų akademijoje, kurioje ši dirbo, klaipėdietė susipažino su būsimuoju savo vyru.

Natalijos sutuoktinis – fizikas, į nanotechnologijų sritį besigilinantis mokslininkas.

"Nors jau buvome susituokę, iš pradžių gyvenome atskirai, važinėdami į svečius vienas pas kitą. O kai man pasiūlė darbą Kijeve, teko persikelti visam", – pasakojo iki tol uostamiesčio Muzikinio teatro administratore dirbusi klaipėdietė.

Natalija tikino, jog prieš išvykdama į svečią šalį didelių baimių ar nerimo nejautė.

"Juk bet kada galėjau grįžti namo – turbūt šis suvokimas mane ir "šildė". Bendravimo prasme man pakako artimų mano bičiulių. Darbovietėje mane taip pat šiltai priėmė. O dabar teatre visi su manimi sveikinasi ir atsisveikina lietuviškai. Kolegos žino, kad man tai labai malonu ir pakelia nuotaiką, jie žino, kad ilgiuosi tėvynės, bei nuolat pabrėžia, kad ukrainiečiai labai myli Lietuvą", – šypsojosi Kijevo dramos ir komedijos teatre direktoriaus pavaduotojos pareigas einanti moteris.

Vadina likimo pirštu

Anot Natalijos, šis teatras tarsi nematomais siūlais surištas su Lietuva.

Jo vadovo, žymaus režisieriaus Eduardo Mitnickio kabinete kabo kelios lietuviškos afišos, primenančios jo statytus spektaklius Lietuvos rusų dramos teatre ir bylojančius apie jo meilę Lietuvai.

Tad Natalija neabejoja, jog tai, kad atsidūrė būtent šiame teatre, yra likimo pirštas.

Ar kultūros darbuotojai Ukrainoje gali gyventi oriau nei jų kolegos Lietuvoje?

"Kultūros darbuotojai Kijeve yra viena, o kituose Ukrainos miestuose – visai kas kita. Iki grivinos nuvertėjimo kultūrininkų algos Kijeve, net palyginti su Lietuva, buvo visai neprastos. Mat kultūros rinka čia didelė, be pagrindinių darbų, muzikantai turi koncertų ir gastrolių, aktoriai filmuojasi kine bei serialuose, kur mokami geri pinigai. Tačiau regionuose kultūros darbuotojai gyvena labai sunkiai ir dirba sovietmetį menančiose įstaigose", – kalbėjo pašnekovė.

Ji pripažino, kad šalyje apskritai į akis krinta nemenkas socialinis atotrūkis tarp žmonių, o kai kurie dalykai klaipėdietę nepaliauja stebinti iki šiol.

"Tokių automobilių, kaip čia, niekur nemačiau. Kai kurie jų kainuoja brangiau nei butas sostinės centre. Matyt, tai yra mentaliteto reikalas, mašina suvokiama kaip saviraiškos, statuso priemonė", – svarstė pašnekovė.

Inteligentė nuo Baltijos

Kad kijeviečiai gerokai skiriasi nuo klaipėdiečių, anot Natalijos, galėtų patvirtinti ir jos sutuoktinis.

"Kaip apibūdino mano vyras, Klaipėda – tai tarsi kita planeta. Žmonės skiriasi ir mentalitetu, ir temperamentu. Pavyzdžiui, mano teatro vadovui, kol įprato, vis užkliūdavo tai, kad aš lėtai vaikštau, nemosikuoju rankomis, nešaukiu, ramiai kalbu, vadinasi, nedirbu! Esą pas mus taip nepriimta, visi iki šiol bėgiodavo ir šaukdavo. Bet, sako, ko iš jos norėti, visi jie ten nuo Baltijos tokie ramūs, neva inteligentai. Matyt, tą mūsų kitoniškumą išties lemia jūra. Prie jūros gyvenantys žmonės yra laimingi ir gražūs", – šypsojosi Natalija.

Pašnekovė neneigė, kad pritapti, adaptuotis svečioje šalyje jai iki šiol nepavyko.

"Pasisvečiuoti čia kelias dienas gali būti smagu, o gyventi, palyginti su jaukia demokratiška ir europietiška Klaipėda, yra savotiškas stresas. Iki šiol nepripratau ir neišmokau gyventi Kijevo tempu – jis man per greitas. Iki šiol nemoku tiksliai suplanuoti, kiek užtruksiu kelionėje, gal ir dėl to, kad niekada negali būti tikras, ar nebus eismo spūsčių, arba streiko, arba kokio nors judėjimo. Ir masė žmonių. Begalinė masė žmonių. Nežinau, ar kada nors galėsiu prie to priprasti. Tai tikrai veikia mano nervų sistemą", – juokėsi pašnekovė.

Negali jaustis saugūs

Vis dėlto bene didžiausias svečioje šalyje klaipėdietei tekęs iššūkis buvo atsidurti istorinių įvykių epicentre.

Kaip prisipažino Natalija, šių įvykių mielai neprisimintų, tačiau to užmiršti neįmanoma.

Žmonės iki šiol apimti didelio nerimo ir nesaugumo, juos gąsdina bet koks sujudimas, o pirma kylantis mintis – ar kažkas nešaus, kur reikės bėgti, pasakojo pašnekovė.

"Gyvename pačiame Kijevo centre, kur vyksta visi įvykiai. Neseniai grįždama iš darbo išgirdau šūvį – iškart stresas. Supratau, kad nieko baisaus, prie vyriausybės rūmų kažkas kažką gąsdina. Bet tokie dalykai neišvengiamai veikia psichiką. Niekada negalėjau pagalvoti, kad susidursiu su tuo taip betarpiškai. Ir grįžtu prie minties, jog gal turėjau tai išgyventi, kad kažką daugiau šiame gyvenime suprasčiau", – svarstė moteris.

Natalija pasakojo, jog beveik ant kiekvieno Kijevo namo šiandien galima išvysti nuorodą: slėptuvė nuo bombų. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, Maidano įvykiai buvo neišvengiami.

Jaučia ir nusivylimą

"Žmonės labai pasikeitė, atsirado tautiškumo ir vienybės jausmas. Padėti, paaukoti tapo būtinu dalyku. Labai daug žmonių aukoja nemažus pinigus ir dirba sunkų savanorių darbą, aprūpindami karius karine uniforma, drabužiais, maisto produktais, specialia avalyne. Iš teatro kariuomenėje tarnauja du žmones, kuriems surinkome pinigų uniformoms – pasirodo, valstybė neaprūpina karių drabužiais, juos reikia pirkti už savas lėšas", – pasakojo klaipėdietė.

Pašnekovė apgailestavo, kad žmonės, kurie tikėjo nauja valdžia, buvo apgauti ir šį kartą.

"Deja, tenka matyti, kaip aukščiausio rango vadovai, užuot sau darę reklamą, darosi antireklamą. Jie kviečia žmones keisti režimą, bet nesikeičia patys ir nerodo jokio pavyzdžio. Atvirkščiai. Antai spektaklį panorusio išvysti Kijevo mero vizitas teatrui sukėlė gausybę problemų, tarp jų – ir finansinių", – prisiminė Natalija.

Kijevo širdyje gyvinančiai klaipėdietei neretai tenka nugirsti ir šalyje žinomų, dažnai per televiziją rodomų politikų ne itin korektiškų pasisakymų.

"Kad ir tokie neva juokeliai – na ką, separatistai, varom kavos. Štai tokie dalykai sakomi, kai visai šalia žūva žmonės. Ir ką čia bepridursi", – apmaudavo klaipėdietė.

Tačiau Natalija dėkinga likimui, kad Kijevo dramos ir komedijos teatre jai teko garbė susipažinti su nuostabiais geros valios žmonėmis.

Klaipėdietę žavi, kad čia kuriantys talentingi aktoriai, ukrainiečių kino ir teatro žvaigždės, yra aistringi savo krašto patriotai, kurie nemažai laiko ir pinigų skiria Ukrainos kariams paremti.

Injekcija porai mėnesių

Nors daugelis išvykusiųjų iš Lietuvos ilgainiui lyg natūraliai atitolsta nuo gimtinės, regis, Natalijai tai negresia.

Klaipėdietė prisipažino, jog domisi šalies aktualijomis, tuo, kas vyksta Klaipėdoje. Maža to, yra Pilies džiazo festivalio savanorių komandos narė.

Natalija džiaugiasi, kad lietuviškų dainelių, eilėraštukų pramoko ir jos aštuonmetė dukra Eleonora.

"Aš tuo gyvenu, kitaip negalėjo būti. Man tai yra kaip vaistai nuo nostalgijos. Ir teatre juokauju, kad sugrįžusi iš namų vasarą ar po Pilies džiazo festivalio gavau injekciją, galiu dirbti ir gyventi toliau. Bet jos užtenka tik porai mėnesių – patikrinta! Dėkui Ingai Grubliauskienei, kuri turi talentą suburti žmones ir tam netrukdo jokie atstumai", – kalbėjo klaipėdietė.

Ar niekada nebūta pasvarstymų, jog Natalija su šeima galėtų persikelti į Lietuvą?

"Visada apie tai pagalvojame. Nes čia yra mano senelių, tėvų kapai, nes myliu savo gimtąjį miestą, kuris yra geriausias pasaulyje. O dabar dar ir dažnai kartoju frazę – čia yra saugu, čia yra taika", – kalbėjo Natalija.