Lietuvos kino priešaušryje, dar praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, buvo įkurtos kelios artistų mokyklos, parengta dešimtys diplomuotų kino aktorių, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai nė per sieksnį nepakilo link Vakarų standartų.

Pirmieji lietuviški bandymai

Iš grandiozinių anuomečių sumanymų liko šnipštas, pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus, nors kino žvaigždės sindromu užsikrėtė ne vienas.

1925 m. vasarį Kaune įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, tada ir prasidėjo kino aktorių rengimo bumas. Aktoriai ar artistai tais laikais buvo vadinami ir vaidilomis, nuo žodžio "vaidinti". Tačiau ši sąvoka neprigijo.

Vis dėlto daugelio jų profesinis spindesys buvo per menkas ir anais laikais, kad garsas apie juos išliktų iki šių dienų. Todėl lietuviškų kino "žvaigždžių" vardai ir veidai šiandien – užmarštyje.

Tačiau kino verslas Lietuvoje įsisuko. Pirmoji radosi bendrovė "Lietfilm", jai įkandin pasirodė "Filmos" mokykla. Pradėjo veikti filmų gamybos bendrovė "Akis".

XX amžiaus trečiame dešimtmetyje pasirodė keli trumpametražiai filmai: "Rūpestingas tėvas", "Filmos" mokyklos auklėtinio Stasio Narijausko ir jo kolegos iš "Akies" studijos Petro Malinausko "Sužieduotinis per prievartą".

Tai – nesudėtingo siužeto kūrinys apie turtuolį, kuris priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai. Kad būtų kaip ir to meto Holivudo vesternuose, kūrinėlis paįvairintas gaudynėmis miesto gatvėse.

O štai lietuviškas filmas "Kareivis – Lietuvos gynėjas" (operatorius Feognijus Dunajevas) kažkuo lyg ir primena "Šaunųjį kareivį Šveiką". Nežinia, kokių tikslų siekė autoriai, tačiau iš komiškų siužeto situacijų matyti, kad kariuomenė net iš puskvailio gali išugdyti tikrą vyrą.
Nors lietuviški kino "produktai" ir nebuvo išliekamąją vertę turintys meno šedevrai, vis tiek apmaudu, kad dauguma šių juostų iki šių dienų neišliko.

Honoraras – pusė kg saldainių

1931 m. spalį Lietuvos kultūrinį gyvenimą sudrebino pirmojo pilnametražio lietuviško filmo "Onytė ir Jonelis" arba "Nelįsk, kur nereikia" premjera.

Tai – komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Dienraštyje "Lietuvos aidas" dar prieš premjerą pristatytas siužetas:

"Idiliškai begyvendami sodžiuj pusmergė Onytė (Vanda Lietuvaitytė) ir pusbernis Jonelis (Fedotas Sipavičius) susimyli. Traukiama ir viliojama miesto gyvenimo Onytė atvyksta Kaunan ir čia stoja tarnauti prie vieno gydytojo. Jai įkandin atvažiuoja ir Jonelis. Nepratę prie miesto darbo, juodu čia pridaro visokių juokų: tarnaitė Onytė visiškai nenusimano savo pareigose. Vėliau miesto įtaka juodu išpaikina. Išvykus kartą ponams, juodu apsirengia ponios ir pono rūbais ir eina "pafrantuoti". Tačiau Jonelis kažkur taip sutepa gydytojo rūbus dažais, kad net juokas žiūrėti, ir užmiršta juos išvalyti. Vėliau gydytojas tatai pamato ir supranta, kas įvyko. Negalėdami prisitaikyti prie miesto gyvenimo, juodu vėl grįžta kaiman, čia apsiveda ir laimingai gyvena. Kaip matyti iš šio trumpo siužeto turinio, filma "Onytė ir Jonelis" yra natūralistiniame komiškame fone. Moralinis filmos postulatas: nebėkime iš kaimo miestan! Filma – 4 paveikslų. Filmos demonstravimas tęsis valandą su viršum." (Kalba netaisyta – A.D.)

Pasakojama, kad pažiūrėjęs "Onytę ir Jonelį" garsusis tenoras Kipras Petrauskas tarė: "Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek."

O aktorė V.Lietuvaitytė po daugelio metų prisiminė jai didžiausią įspūdį padariusį legendinio dainininko gestą:
"Aš taip apsidžiaugiau – man pats K.Petrauskas pabučiavo ranką."

Moteris dar pridūrė, kad tai jai buvęs brangesnis įvertinimas negu honoraras, gautas už bemaž pusmetį trukusį filmavimą – pusė kilogramo saldainių.

Ieškojo lietuviškos kilmės

1931 m. pasirodė filmų mėgėjams skirtas žurnalas "Kino naujienos", kuriame taip pat buvo nepamirštas ir pirmasis lietuviškas pilnametražis filmas "Onytė ir Jonelis".

Be Vakarų bei vietinių kino aktualijų šiame leidinyje svarstyta tikimybė, kad kai kurie Holivudo aktoriai galbūt vis dėlto turi lietuviškų šaknų.

"Pasirodo, jei tikėti mūsų spaudai, turime jau geroką skaičių ekrano garsenybių lietuvių. Ir taip prieš keletą metų sužinojau, kad gryno kraujo lietuvaitė yra saldžioji Lilijan Gish, dabar jau pasitraukusi iš ekrano. Paskui sulietuvinom žinomą artistą – kaubojų Tomą Miksą ir prieš porą metų garsinių filmų didvyrį Al Jolsoną ( jo paskutinieji filmai neturėjo jokio pasisekimo ir jis buvo priverstas kino darbą mesti). Paskutiniu metu "lietuviu" tapo Džon Boleslus, "Gvardijos kapitono" herojus ir pernai miręs garsus Amerikos tragikas Lon Chaney. Paduodama net pastarojo pavardė – Eringis. Ar jie tikrai yra lietuviai, sunku ką pasakyti, bet jei apie tai rašoma, matyt tame kiek nors tiesos ir yra", – 1932 m. svarstė žurnalas "Kino naujienos".

Vėlesniame jo numeryje pasirodė štai tokia informacija:
"Štai ir vėl šios savaitės "D.Naujienos" žinutėje "Kino artistas iš Kauno rėdybos" praneša, kad Radio Pictures artistas (Ivan Lebedev‘as) esąs lietuvis, kilęs iš Kauno apskrities".

Žvaigždučių paieškų šou

Žurnalas "Kino naujienos" sumanė savotišką šou, paskelbdami, kad skaitytojai, kurie manė tinkami vaidinti kine, siųstų savo nuotraukas į redakciją. Fotografijų poros buvo įdedamos į kiekvieną savaitraščio numerį.

"Susidomėjimas mūsų nauju skyriumi vis auga. Iš visos Lietuvos kampelių gauname fotografijas, kurias jų savininkai norėtų matyti įdėtas "Ar aš tinku filmui?" skyriuj. Deja, ne visos jos tinka. Dar kartą primename, kad jos turi būti atliktos ant blizgančio popieriaus ir turi apimti biustą. Be to, kitoj pusėj turi būti užrašytas tikslus adresas. Dabar pristatome naujus "Ar aš tinku filmui?" galerijos atstovus.
Dešinėj – kaunietė p-lė "Ilona". Kiekvienas, pažiūrėjęs į reguliarius jos veido bruožus, neabejos, kad ji filmui tinka, tuo labiau, kad p-lė "Ilona" fotogeniška, t.y. gali išeiti filme. Vienas jos defektas – pernelyg atsikišusi apatinė lūpa, mes tačiau tikime, kad tai fotografijos kaltė. P-lės "Ilonos" partneris šiam n-ry – p.P.Pociūnas (Panevėžys). Jis, mūsų nuomone, galėtų būti puikus "Ilonos" partneris ne tik "Kino naujienose", bet ir filme. Ar ne graži lietuviška pora? P.Pociūnas, pažymėtina, pirmas mūsų konkurse tinkąs amantų (mylimųjų – A.D.) rolėms."

Turėjo šansą vaidinti?

"Kino naujienų" redaktorius nevengdavo ir šio konkurso dalyvių kritikos. Štai panelei J.Olechnovičaitei jis numatė charakteringos kaimietės ar šiaip naivuolės rolę, o Indrė, anot redaktoriaus, filme "reikia manyti, gali turėti geresnį pasisekimą, negu fotoaparate, nes taip ji, taip ir visi kiti prisiuntę mūsų skyriui savo atvaizdus yra nevykusio fotografų darbo aukos".

Rašoma, kad šiuo šou susidomėjo ir garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus giminaitė Ona Tolstojytė, kurios fotografija pakliuvo į konkursą, taip pat viena klaipėdietė, pasivadinusi slapyvardžiu Undinė.

Anot "Kino naujienų", kiekvieną savaitę konkursui, kuris tęsėsi bemaž metus, redakciją pasiekdavo iki pusės šimto kino žvaigždėmis norinčių tapti lietuvaičių nuotraukų.

"Kino naujienų" redaktorius šiems šou dalyviams suteikė viltį, kad į juos galbūt atkreips dėmesį kino studijos vadovai ir pakvies kino bandymams. Ar kam nors iš konkurse dalyvavusių žmonių pasisekė, šiandien mes nežinome.

Pėdsakai Holivude

Jei lietuvių aktoriai tuo metu ir netapo garsiomis kino žvaigždėmis, tačiau mūsų tautiečiai kino kūrėjai šiokį tokį pėdsaką paliko net Holivude. Vienas jų – Pranas Valuskis, 1925 m. nufilmavęs vaidybinį filmą apie knygnešius "Naktis Lietuvoje".

Pinigus filmui rinko lietuvių kolonijose, o drabužius ir reikmenis pasiskolino iš Holivudo bendrovės.
Teigiama, kad atsiliepimų apie "Naktį Lietuvoje" buvo ne tik išeivijos spaudoje. Gastroliuojant po Ameriką, filmo premjerą lydėjo anšlagai Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Niujorke.

1926 m. Niujorke lietuviško profesionaliojo teatro pradininkas Juozas Vaičkus įsteigė bendrovę "Cineova Pictures".

J.Vaičkus norėjęs šiam tikslui rengti aktorius ir Lietuvoje, tačiau tokiai iniciatyvai Amerikoje pasipriešinta. Bendrovę "Cineova Pictures" J.Vaičkus buvo priverstas greitai likviduoti, o pats 1929 m. grįžo į Lietuvą.

Nemažos sėkmės 1938 m. sulaukė ir pirmasis garsinis Henriko Kačinsko režisuotas filmas "Storulio sapnas".
Šio marionečių filmo premjera įvyko 1938 m. lapkritį, lėles pagamino Stasys Ušinskas. Lietuvoje filmas sutiktas entuziastingai. Teigiama, kad JAV animacinių filmų bendrovė "Dalcompany" ne tik nupirko "Storulio sapną", bet ir užsakė S.Ušinskui naują filmą pagal H.K.Anderseno pasaką "Lakštingala".

Šį darbą atlikti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.