Nedidelis lagaminas ir bilietas į vieną pusę. Su tokiu „kapitalu“ prieš trejus metus Tailando sostinę Bankoką pasiekė klaipėdietis Rimantas Gajauskas. Į svečią šalį išviliotas ne malonumų, o išgintas ieškoti pragyvenimo galimybių, šiandien vyras raško savo verslo vaisius ir prisipažįsta radęs rojų žemėje.

Diagnozė: „nuvažiavo stogas“

Jei ir ne tiesiogiai, R.Gajausko vardas turėtų būti žinomas ne vienam klaipėdiečiui.

Praeityje sėkmingas uostamiesčio verslininkas, kurio šeimai priklausė restoranai „Juodojo katino smuklė“, nelinkęs atvirauti, kodėl žlugo ilgus metus puoselėtas verslas.

„Nenorėčiau apie tai kalbėti – tai asmeninė šeimos istorija“, – į išvedžiojimus nesileido pašnekovas.

R.Gajauskas neneigė, jog prieš trejetą metų, daugelio akimis, pasiryžęs visiškai avantiūrai, padrąsinimų veik nesulaukė. Vyrą palaikė tik mylimoji, su kuria dabar bendrą gyvenimą kuria Tailande.

„Pažįstami, giminės pagalvojo, kad man “nuvažiavo stogas„. Tada tikrąja to žodžio prasme išsiruošiau ieškoti laimės – važiavau į visišką nežinią. Tai buvo lyg skrydis į Mėnulį“, – vaizdžiai palygino klaipėdietis.

Pašnekovas juokavo, jog kitomis aplinkybėmis radikalius gyvenimo pokyčius būtų galima susieti su amžiaus vidurio krize. Tačiau tuo metu vyras jautėsi visiškai užspeistas į kampą.

Iš planų išėjo šnipštas

„Kai ant gatvės likau tik su lagaminėliu, nelabai bebuvo iš ko rinktis. Pradėti kažką nuo nulio pokrizinėje situacijoje Klaipėdoje buvo sudėtinga. Blaškiausi ilgą laiką, ieškodamas, kuo užsiimti, bet nemačiau jokios perspektyvos, – prisipažino emigrantas. – Tačiau kiekviena krizė yra gera proga apmąstyti, kas buvo negerai ir kokio gyvenimo nori. Tad nusprendžiau įgyvendinti seną savo svajonę. Kadangi labai nemėgstu šalčio, visada norėjau gyventi šilto klimato šalyje.“

Atvykęs į Tailandą, R.Gajauskas audė mintį užsiimti tuo, ką išmano geriausiai, – kad ir atidaryti restoranėlį, skirtą turistams iš Rusijos.

„Tačiau restoranų čia apstu. Išsinuomoti patalpas geroje vietoje – nesveikai brangu, o prastoje – apskritai neverta. Iš mano planų išėjo šnipštas, todėl teko kabintis už kažko kito. Tiesiog taip nutiko, kad reikiamu metu atsiradau reikiamoje vietoje. Bankoke užtikau 20 kambarių viešbutį, kuris veikė nuostolingai. Nebuvo praėjęs nė mėnuo nuo mano atvykimo, ir jau buvau jį išsinuomojęs. Kontraktas ilgalaikis, taigi galiu darbuotis, kiek leis jėgos ir noras.“

It nuogas į dilgėles

Nuo pat pirmų minučių naujai iškeptam verslininkui savo kailiu teko patirti vietos papročių ypatumus.

„Prašau parodyti skaičius – sako, kokie skaičiai? Jokių dokumentų, jokių sutarčių. Va, sako, stovi viešbutis, nori – nuomokis, nori – ne. Įmetė kaip į dilgėles nuogą“, – juokėsi pašnekovas.

Išsinuomojęs viešbutį, kurio užimtumas per metus nesiekė nė 50 proc., šiandien R.Gajauskas jau skaičiuoja beveik 100 proc.

Tačiau, pašnekovo žodžiais, pradžia buvo tokia sunki, kad teko išgyventi ne vieną bemiegę naktį.

„Vaikščiojau pažaliavęs. Juk man tai buvo visiškai nauja sritis. Nors didelių pradinių investicijų nereikėjo, tačiau į nuomą sumerkiau paskutines santaupas. Po pirmo mėnesio žiūriu, kad atidirbau “į minusą„. Jei dar vienas toks mėnuo, viskas – belieka pasidžiauti ant palmės. Nebus nei už ką valgyti, nei už ką grįžti. O sau buvau davęs žodį, kad nebegrįšiu jokiomis aplinkybėmis. Bet pamažu viskas išjudėjo – iš esmės be didelių investicijų gavau gerą objektą patrauklioje Bankoko vietoje, tik jam buvo netinkamai vadovaujama“, – aiškino R.Gajauskas.

Lietuviai – reti svečiai

Pagrindinis verslininko darbas – organizuoti pardavimus internetu, tačiau vyras nesibodi padirbėti ir viešbučio registratūroje, kai laisvadieniais tenka pavaduoti darbuotojus.

Nakvynė šiuolaikiškai įrengtuose kambariuose su televizoriumi, mini baru ir bevielio interneto prieiga vienam asmeniui čia siekia kiek daugiau nei 100 litų.

„Sutikite, net Lietuvoje nedažnai gausi tokį kainos ir kokybės santykį“, – šyptelėjo pašnekovas.

Didžiausią atvykstančiųjų kontingentą sudaro rytiečiai – Japonijos, Kinijos, Malaizijos, Indijos bei Singapūro gyventojai, tačiau sulaukiama ir turistų iš Australijos, Vokietijos, vieno kito atvykėlio iš Rusijos bei įvairių kitų Europos šalių.

R.Gajausko viešbutyje tautiečiai – itin reti svečiai, anot verslininko, tiesiog lietuviai labiau pratę keliauti ne pavieniui, o įsigyti kelionių paketus.

Naujos mašinos nebereikia

Į klausimą, ar dabar galėtų save pavadinti pasiturinčiu žmogumi, klaipėdietis atsako nevienareikšmiškai.

„Milijonų čia neuždirbsi, nes kainos neaukštos, bet galiu sau leisti neskaičiuoti, kaip pragyventi mėnesį. Didelėms santaupoms čia irgi nėra poreikio. Kiaurus metus galiu vaikščioti su šortais, šlepetėmis ir marškinėliais, už šildymą sąskaitų nėra. Vakariečiams skirtuose restoranuose – kainos kaip Lietuvoje, tačiau už tris keturis litus gali įsigyti tikrai neblogo gatvės maisto. Tiesiog pragyvenimo sąnaudos visai kitos nei Lietuvoje“, – įvertino pašnekovas.

Be to, R.Gajauskas patyrė, jog atvykus į Tailandą gyvenimo vertybės įgavo visai kitą prasmę.

„Klaipėdoje buvau pakankamai viešas asmuo, mane pažinojo daugiau žmonių, negu net pats būčiau to norėjęs. Tuo metu turėdavai būti tarsi įsipareigojęs, kad materialinių gėrybių gausa būtų matoma, kad tavęs kas nors neapšnekėtų, nepasišaipytų, nesuniekintų. Dabar požiūris visiškai pasikeitė. Man čia nereikia nei prabangaus namo – gyvenu savo viešbutyje, nei naujos brangios mašinos – čia puikiai išvystyta transporto sistema ir žemos kainos. Nuvažiuoti iki pajūrio 130 km autobusu kainuoja 10 litų“, – vardijo klaipėdietis.

Ramybė tvyro lyg šiluma

Pokalbio metu pašnekovas ne kartą kartojo, jog Tailande jaučiasi atradęs rojų žemėje. Čia esą tobulas klimatas, nes faktiškai ištisus metus laikosi maždaug 30 laipsnių šilumos oro temperatūra, o vanduo įšilęs iki 25–27 laipsnių, tačiau, priešingai nei kituose šiltuosiuose kraštuose, nevargina drėgmė.

Nors gyvendamas svetur pasiilgsta lietuviško maisto, svečioje šalyje klaipėdietis atrado mėgstamų vietinių patiekalų, gali mėgautis šviežiomis jūros gėrybėmis, stebuklingo skonio vaisiais.

„Vidinės ramybės pojūtis čia toks, kad sunku nupasakoti, jis totalinis ir tvyro kaip šiluma aplinkui. Kiek turėjau depresijų, stresų, čia per neilgą laiką viskas išgaravo. Dabar net pačiam baisu prisiminti, kaip galėjau taip gyventi, kai jau prabudęs jauti stresą, ištisai kažkur leki, skubi. Čia visi vietiniai – “atsipūtę„, visada šypsosi. Nors jie tingūs, neišprusę, o jų mąstymas prilygsta mūsų vaikams, tačiau užkrečia savo nuoširdžiu gerumu, draugiškumu ir beribiu entuziazmu. Labai geras jausmas būti tarp gerų žmonių, o ir turistai laimingi, atsipalaidavę. Kai užpernai grįžau į Lietuvą, patyriau baisų kontrastą – visi susiraukę, pikti, kažkur skuba“, – šyptelėjo vyras.

R.Gajauskas juokavo, jog dar neatsivertęs paso pagal panašius požymius gali atpažinti ir visus turistus iš Rytų Europos šalių.

Priversdavo „putotis“

Pašnekovas patikino, kad net negalėtų įvardyti svečioje šalyje jam nepriimtinų dalykų.

„Iš pradžių gal erzindavo tajų mentalitetas. Gali parašyti ištisą romaną, kaip jie skiriasi nuo mūsų. Kai ėmiausi verslo, matydamas jų daromas nesąmones taip “putodavausi„, o dabar pačiam juokinga. Sunkiai įsivaizduoju, kad mane kas nors galėtų išmušti iš pusiausvyros. Netgi tajai, kurie yra nenuspėjamų poelgių meistrai“, – juokėsi klaipėdietis.

Pašnekovas patyrė, jog verslo sąlygos šioje šalyje ir Lietuvoje – nelygintinos.

„Tailande vietiniams sudarytos tokios galimybės, kad bet kuris tajus gali eiti į gatvę ir užsidirbinėti pinigų kaip tik išmano. Populiariausias dalykas – įsigyti vežimėlį ir gatvėje kažkuo prekiauti. Nereikia jokių licencijų, tik eik, daryk, netingėk. Jei Lietuvoje net ir atradus nišą reikėtų pradėti verslą, tektų susidurti su didžiulėmis biurokratinėmis kliūtimis – leidimai, derinimai, gaisrininkai, higienos centrai, statybų, mokesčių inspekcijos. Lietuvoje būdavo reta savaitė, kad kas nors neateitų patikrinti restorano. O čia per trejus metus vienintelį sykį buvo užsukę iš imigracijos tarnybos“, – pasakojo klaipėdietis, kuriam svečioje šalyje privalu kasmet prasitęsti darbo vizą.

Verslininko įsitikinimu, jei Lietuva turėtų tokias galimybes dirbti, tokį klimatą ir turistų srautus, turčiai būtų visi, kas tik netingėtų pajudinti nors pirštą.

Numirtų iš bado

Pasak verslininko, jam niekur kitur neteko patirti tokio pagarbaus požiūrio į imigrantus kaip Tailande.

„Matyt, jie supranta, kad numirtų iš bado, jei ne imigrantai, nepaisant jų turimų sąlygų. Šalyje tajų verslininkų – vienas kitas. Verslu užsiima tarptautinės kompanijos, “baltieji„, vietiniai indai ar kinai“, – patyrė pašnekovas.

Nors užsieniečiams verslininkams keliami griežtesni reikalavimai, R.Gajausko akimis, organizuoti čia verslą – marios galimybių.

„Tailande dideli pinigų srautai, milijonai turistų. Jiems visko reikia ir jie lengvai leidžia pinigus“, – pastebėjo pašnekovas.

Per trejetą tolimoje šalyje praleistų metų pats verslininkas į gimtinę buvo grįžęs vos kartą, prieš dvejus metus. Artimiausiu metu klaipėdietis į Lietuvą ketina parskristi jau rugpjūtį.

„Finansinės galimybės leistų sugrįžti ir dažniau, bet nesinori ilgam palikti viešbučio. Tačiau izoliuotas per prievartą čia tikrai nesijaučiu. Po pirmų metų grįžti buvo vieni motyvai – norėjosi pasipasakoti naujienas, kaip man sekasi. Dabar jau pačiam norisi pažiūrėti šviežiomis akimis, kas pasikeitė Lietuvoje. Nežinau, ar tai nostalgijos apraiška, ar labiau smalsumas. Bet faktiškai neturiu jokios abejonės, kad su visam atgal į Lietuvą negrįšiu“, – neslėpė pašnekovas.