Andrejus Popovas su šunimis pradėjo dirbti dar atlikdamas karinę tarnybą. Tada Andrejus dirbo su keturkojais pasienio sargais. Nuo 1991 m. jis ėmėsi privačios kinologo veiklos, įkūrė šunų dresavimo mokyklą, vėliau – šunų viešbutį. Taip klaipėdiečio pomėgis virto pragyvenimo šaltiniu.

Mažieji šunys irgi dresuojami?

Andrejus pamena, kad dar sovietmečiu Klaipėdoje buvo gana stiprus šunų augintojų klubas. Žmonės augino ne tik mišrūnus, bet ir veislinius šunis. Devintajame dešimtmetyje uostamiestyje populiarūs buvo aviganiai, dobermanai ir erdelterjerai.

"Aviganiai dar galėjo gyventi privačios valdos kieme, o dobermanus ir erdelterjerus klaipėdiečiai augindavo daugiabučiuose. Tada mažųjų veislių šunų niekas ir nežinojo. O dabar jie labai populiarūs", – teigė A.Popovas.

Gyvuoja legenda, kad mažųjų veislių šunys yra kvailoki, kurių negalima nieko išmokyti ir jie laikomi daugiau dėl mados. Tačiau, pasak kinologo, didžioji dauguma šunų yra dresuojami, tarp jų ir mažųjų veislių.

"Viskas priklauso nuo šuns psichikos. Apmaudu, bet dauguma kinologų konstatuoja, kad kuo toliau, tuo labiau ta psichika vis labiau krinka. Mažiukų problema yra ta, kad jie iš prigimties yra truputį isteriški ir nervingi. Bet ir juos dresuoti galima, jei tik šeimininkas nori, įmanoma pasiekti gerų rezultatų", – tvirtino kinologas.

Pirmiausia – šeimininko atsakomybė

Pasak A.Popovo, kai kurie žmonės prisižiūri filmų ir įsivaizduoja, kad po keliolikos pamokų šuo klausys visų komandų ir taps protingas, tačiau esą viskas priklauso ne nuo šuns, o nuo jo šeimininko.

"Jie jau ateina su iliuzijomis, kad šuo taps komisaru Reksu. Tie žmonės, kurie supranta, kad šuo yra ne tik šeimos narys, bet ir gyvūnas, už kurį atsakingas šeimininkas, tie ir dirba su jais, nepaisydami nei jo veislės, nei dydžio. Tiems, kurie patys nenori nieko daryti, šunų mokykloje rezultatą pasiekti labai sunku", – neslėpė A.Popovas

Į mokyklą šiuo metu atvedama dresuoti daugiausia neveislinių šunų. Yra nemažai atvejų, kai po kurio laiko sutikęs žmogų Andrejus gali pasidžiaugti, kad šuo klauso ir jo mokymai buvo naudingi. Jei kyla kokių problemų, papildomos dresavimo pamokos nemokamos.

"Aš jiems siūlau, kad atvažiuotų, greitai grąžintume šuns gebėjimus. Tačiau retai kas į tai reaguoja, paprastai žmonės neturi laiko. O juk su šunimi reikia nuolat dirbti", – tikino kinologas.

Kokią kalbą supranta gyvūnai?

Anksčiau dresuojant šunis buvo įprasta vartoti prancūziškus žodžius. Dabar su augintiniu dažniausiai bendraujama savo gimtąja kalba, todėl neretai kyla klausimas, kaip šuo suvokia, ko nori jo šeimininkas?

"Tiems šunims, kurie ruošiami sportinėms varžyboms, dažniausiai komandoms vartojama vokiečių kalba, nes tai trumpi ir skambūs žodžiai. Dresuojant šunį ne sportui, geriausia vartoti savo kalbą, kur žinomi visi jos niuansai. Bet, kai šuo su žmogumi pragyvena ne vienus metus, jis jau reaguoja ne į žodines komandas, o į šeimininko intonaciją, žvilgsnį, kūno padėtį", – pasakojo

A.Popovas.

Kinologas parodė, kaip tai daroma. A.Popovas be žodžių tik mostelėjo, kur šuniui eiti, ir tas nusliūkino į savo guolį.

Mados sugadina veisles

Dabar šunų veisimas yra verslas, su visais neigiamais to padariniais, kaip mano kinologas. Esą sovietmečiu tai nebuvo verslas ir buvo laikomasi itin griežtos tvarkos, nes veikė centrinis šunų augintojų klubas, be kurio nukreipimo veislinio šuns nebuvo galima kergti su kuo papuola.

Didelę reikšmę atrenkant šunį veislei turėjo ne tik jo išvaizda, bet ir charakterio savybės.

Šunų charakteris pasireiškia gana anksti, pasak kinologo, yra atvejų, kai šeimininkas skundžiasi, kad jo šuo visą laiką loja, dreba, yra nervingas. Pasak specialisto, tokių šunų daugėja. Tai esą jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį.

"Kai tik veislė išpopuliarėja, ji labai greitai sugadinama. Kai tik populiarumas praeina, ji atsikuria per 10–20 metų. Kiekviena šunų veislė išgyvena tokį bangavimą. Požiūris į veisimą dabar labai neatsakingas", – tvirtino A.Popovas.

Prietarai gimdo baimes

Pasak kinologo, žmonės apie šunis susikuria visokiausių prietarų, esą, jei kalė nė karto per savo gyvenimą neatsivedė šuniukų, ji bus ligota ir nervinga, jei šuns gerklė juoda – jis piktas, jei gyvūną šersi žalia mėsa, jis bus aršus, arba šunį reikia slėpti nuo kitų žmonių, tada jis bus geresnis sargas.

"Visa tai – prietarai, pats auginau ne vieną kalytę, kuri nesusilaukė šuniukų ir visą gyvenimą buvo sveika ir fiziškai, ir psichiškai. Lygiai tas pats su kovinių veislių šunimis. Tikima, kad jie yra siaubūnai žmogėdros. Pats tokius auginu ir galiu drąsiai teigti, kad šuns charakteris priklauso nuo šeimininko būdo. Galima ir iš mažiuko šuniuko padaryti žvėrį. Apie kovinių veislių šunis sukurta neretai niekuo nepagrįstų mitų", – įsitikinęs A.Popovas.

Mūsų laikais, anot A.Popovo, šuo labiau yra kompanionas, jis gyvena mieste ir turi mokėti be streso būti tarp svetimų žmonių. Dabar esą dėl sargų į kinologus kreipiasi vos vienas kitas žmogus.

A.Popovas teigė, kad, sumanęs steigti šunų dresavimo mokyklą, neabejojo, jog jo sumanymas pasiteisins. Vėliau jis įkūrė ir šunų viešbutį, kuriame vienu metu gali gyventi penki šunys.

"Iš pradžių tai buvo tik hobis, paskui – darbas, ir jis man patinka. Tai labai įdomu, kasdien sutinku naujų žmonių, naujų šunų", – savo gyvenimo pasirinkimu džiaugėsi kinologas.