Prieš kelerius metus Klaipėdoje Jolantos Norkienės vardas dažnai mirgėdavo spaudoje, ji ryžtingai pasisakydavo piliečių tribūnoje, suorganizavo Poilsio parko gaivinimo sąjūdį. Parkas aidėjo nuo dainų, čia buvo rengiamos talkos ir šventės. Tada atrodė, kad prabilusi apie parką, kaip visiems klaipėdiečiams priklausančią vertybę, moteris dėl šios idėjos kovos iki savo amžiaus galo. Tačiau prieš kurį laiką J.Norkienė iš Klaipėdos dingo.

Užklupo netektis ir nusivylimas

2014 m. balandį, per Velykas, žinoma klaipėdietė neteko mamos, kuri išmokė dukrą mylėti gyvenimą, džiaugtis viskuo, kas vyksta aplinkui, todėl atsisveikinimas su mama J.Norkienei buvo be galo sunkus.

Moteris pradėjo blogai miegoti, jautėsi nelaiminga ir suprato, kad mamos praradimas bei visi kiti sunkumai pernelyg ją slegia. Vartoti vaistų J.Norkienė nenorėjo.

"Pavargau nuo daugybės dalykų: kovos prieš valdžią, gyvenimo su paskutiniu centu kišenėje ar net mintimi apie tai, kaip grąžinti skolas. Supratau, kad noriu kitos – ramios aplinkos. Buvimas čia man kiekviename žingsnyje neleido išsiveržti iš skaudžių išgyvenimų", – prisiminė moteris.

J.Norkienė neslepia, kad visuomeninė veikla bei nuolatinis susidūrimas su politikais taip pat buvo vienas jos nuotaiką slėgusių dalykų.

Pasišovusi atgaivinti, prikelti iš letargo Poilsio parką, paversti jį patrauklų visiems miestiečiams bei neleisti jo paversti prestižinių kotedžų statybų aikštele moteris susidūrė su pačiomis bjauriausiomis kai kurių politikų savybėmis.

Šokti ir dainuoti parke jie ne tik leisdavo, bet ir skatino, tačiau ne daugiau. Vos panorusi imtis konkrečių darbų, dalyvauti priimant sprendimus, visuomenininkė atsitrenkdavo lyg į sieną.

J.Norkienė svajojo suburti darbo grupę, kuri būtų galėjusi spręsti parko likimą. Siekė gauti iki šiol tuščias patalpas, kur būtų galima laikyti šventėms bei darbams reikalingą inventorių.

"Niekada neturėjau jokių politinių ambicijų. Neretai žmonės klausinėdavo manęs, kam aš ėmiausi parko gaivinimo. Atsakydavau, kad kol nesu močiutė, noriu daryti ką nors gera visiems", – atviravo aktyvi visuomenininkė.

Moters dukra tuo metu studijavo Londone, žadėjo pabaigusi mokslus grįžti. Kaip ir daugelis mamų, J.Norkienė manė, kad sugrįžusiai dukrai ji bus reikalinga čia, Lietuvoje.

Bet mergina ištekėjo ir liko Londone. Mama suprato, kad ir šis gyvenimo planas neišsipildė.

Prieš porą metų pajutusi, kad vienu metu susikaupė pernelyg daug sunkių išgyvenimų, ji nusprendė radikaliai keisti gyvenimą.

Mokėjo tik pasisveikinti

Būtent tada draugė patarė jai važiuoti padirbėti į Vokietiją. Ta pati draugė rado J.Norkienei gerą šeimą, kurioje reikėjo slaugyti močiutę.

"Vokiškai mokėjau tik "Guten Tag" ir "vielen Dank", nes mokykloje mokiausi anglų kalbos, bet šeimai tai nebuvo labai svarbu, močiutės anūkas mokėjo angliškai. Jie norėjo, kad pateikčiau gerą rekomendaciją, neturėčiau žalingų įpročių. Mane priėmė kaip šeimos narę, močiutė mane labai mylėjo, be to, daug miegojo. Kelis kartus per dieną apsikabinusios gerdavome kavutę, man tiesiog reikėjo būti šalia. Darbas nebuvo labai sunkus, o mano slaugoma senolė sakydavo, kad esu miela ir darbšti", – klaipėdietė prisiminė pirmuosius gyvenimo Vokietijoje mėnesius.

Kadangi darbas nebuvo labai įtemptas, Jolanta turėjo daug laiko pabūti pati su savimi, daug ką apgalvojo, nusiramino ir sulaukė atsakymo į pačios sau keliamą klausimą, ką daryti toliau.

Programa minimum buvo pramokti vokiečių kalbos. Jos J.Norkienė mokėsi naudodamasi interneto pamokomis, per skaipą bendravo su šios kalbos mokančia alytiške.

Maždaug po aštuonių mėnesių klaipėdietė laikė testą ir nustebino egzaminuotojus savo žiniomis. Dėstytoja net kelis kartus klausė, kiek laiko ji gyvena šioje šalyje, ir labai stebėjosi tokia sparčia jos žinių pažanga.

Bandydama dar labiau pagerinti savo įgūdžius, moteris internetu susirašinėjo su daugybe žmonių.

Tapo močiute ir jaunamarte

Tokiu būdu J.Norkienė susipažino ir su graikų kilmės Vokietijos piliečiu Nikolausu, šioje šalyje gyvenančiu 34 metus.

Vyras gyvena tame pačiame mieste, kaip ir J.Norkienė. Abu vieniši žmonės susitiko Hanoveryje.

"Jis vėliau prisipažino, kad pamatęs mane iškart suprato, jog esu jo moteris. O aš pradžioje bendravau labai nedrąsiai, turėdavau laisvus tik sekmadienius. Netrukus Niko man pažėrė krūvą komplimentų, kad esu protinga, miela. Esą toks darbas, kokį dirbu, yra tikra vergovė ir pasiūlė apsigyventi kartu. Draugavome beveik metus. Jis labai greitai pasiūlė tuoktis, bet aš norėjau geriau jį pažinti, nesu linkusi daryti tokių sprendimų neįsitikinusi jų teisingumu, todėl sugalvojau priežastį atidėti teigiamą atsakymą – pasakiau, kad netekėsiu, kol tapsiu močiute. Norėjau, kad tai būtų žmogus visam likusiam gyvenimui", – atviravo moteris.

J.Norkienė neapgavo mylimojo – pernai birželio 10-ąją ji tapo močiute, o po savaitės – jaunamarte.

Dabar moteris jaučiasi mylima, globojama, gerbiama ketveriais metais vyresnio sutuoktinio. Ji teigė esanti tikra, jog gyvenimą drauge reikia kurti lyg meno kūrinį, puoselėti kaip trapią gėlę.

Hanoverio priemiestyje apsigyvenusios lietuvės sutuoktinis dirba automobilių meistru, jo algos užtenka patogiam šeimos gyvenimui.

Sugrįžusi į Klaipėdą Jolanta stebisi, kaip tautiečiai suduria galą su galu.

Buhalterės duoną Lietuvoje krimtusi moteris po vedybų užsibrėžė tikslą išmokti vokiečių kalbos taip, kad galėtų gauti darbą, reikalaujantį bendravimo su žmonėmis ar net taisyklingo rašymo.

"Negaliu suprasti žmonių, kurie apsigyvena svetimoje šalyje ir jos negerbia, per ilgus dešimtmečius neišmoksta kalbos. Mano supratimu, pirma sąlyga tapti visaverčiu tos šalies gyventoju – būtinai išmokti kalbą. Todėl dabar penkias dienas per savaitę lankau integravimosi kursus, kasdien atlieku namų darbus. Tai yra rimti mokslai, be žaidimų. Nei aš, nei mano vyras niekada nesame prašę jokių pašalpų, todėl už mokslą mokame. Gerai mokytis yra dar vienas motyvas – jeigu gerai išlaikysiu egzaminus, pusė sumokėtos sumos mums sugrįš", – apie ryžtą nebūti antrarūše Vokietijoje kalbėjo moteris.

J.Norkienės kalbos apie anūko laukimą nebuvo tik tušti žodžiai.

Vaikelio ir dukros atvaizdų pilnas moters telefonas, kompiuteris, mama ir dukra kasdien bendrauja per skaipą, tad nemenkas atstumas dėl interneto galimybių išnyksta.

Su politikais – jokių reikalų

Dabar klaipėdietė nebeslepia suradusi savo gyvenimo laimę ir atvirai sako, kad didžiausia vertybė – šeima.

"Dažną rytą pabudusi vyrui sakau, kad sapnuose vėl buvau Klaipėdoje. Jis juokauja, kad tai puikus būdas keliauti – nei pinigų išleidžiu, nei laiko sugaištu", – apie išgyvenamą nostalgiją pasakojo J.Norkienė.

Prisimindama savo kovą už uostamiesčio Poilsio parko atgaivinimą aktyvi moteris teigia, kad visišką atsidavimą ir nuoširdumą verta rodyti bendraujant su žmonėmis.

Prisimindama savo patirtį dabar Jolanta kategoriškai teigia – labai gerai atsiduoti kokiai idėjai, bet tik, jei nereikia turėti reikalų su politikais.

Bendraminčiai, su kuriais moteris kovojo už parko atgaivinimą, jos nekaltina išdavyste, buvę bendražygiai tiesiog gailisi, kad aktyvi visuomenininkė nebegyvena Klaipėdoje.

Laukia knygos leidyba

Kaskart parvažiuodama į gimtąjį miestą moteris apsilanko parke. Jis tebėra jos širdyje ir planuose.

Prieš kelias dienas J.Norkienė susitiko su Klaipėdos praeities žinovu ir leidėju Kęstučiu Demerecku. Drauge jie planuoja išleisti Klaipėdos parko istoriją.

Knygos pagrindu taps miesto spaudoje jau publikuota medžiaga apie daugiau nei poros šimtų metų parko praeitis.

Moteris ketina ją papildyti žiniomis apie parke buvusią raupsuotųjų ligoninę.

Leidinys bus gausiai iliustruotas nuotraukomis, tiesa, visos surinktos fotografijos į knygą netilps.

Tačiau jos tilps į kompaktinę plokštelę, kurią ketinama pridėti prie leidinio.

Kol kas sunku pasakyti, kada ši knyga atsiras knygynuose. Geriausiu atveju tai gali atsitikti po metų, tačiau jeigu sunkiai seksis rasti rėmėjų, padėsiančių išleisti knygą, planus teks koreguoti.

Paklausta, ar knygos leidyba yra paskutinis darbas, kurį J.Norkienė ketina atlikti ne savo pačios, o visuomenės labui, moteris teigia, kad gyvenimas pats pakiša misijų ir užduočių.

Velykinių atostogų – į Klaipėdą

Kartą lankydamasi pas gydytoją klaipėdietė išgirdo įprastą klausimą, iš kur ji atvyko į Vokietiją.

Paaiškėjo, kad gydytojos mama yra mėmelenderė, tai yra, kilusi iš Klaipėdos. Tarp medikės ir pacientės iškart užsimezgė kur kas šiltesni santykiai.

Gydytoja pasakojo, kad mama yra išsaugojusi nemažai senų gimtojo miesto nuotraukų, dažnai pasakoja apie gyvenimą Mėmelyje, o prieš porą metų buvo čia atvykusi.

Visiškai gali būti, kad susitikti su mėmelenderiais, juos kalbinti bei kopijuoti jų turimas Klaipėdos nuotraukas gali tapti kita J.Norkienės misija.

"Vokietijoje jaučiuosi gerai. Man patinka, kad čia yra tvarka ir jos labai griežtai reikalaujama. Ten per mašinos langą popieriaus neišmesi, užtenka vieno liudininko, ir bauda garantuota. Man svarbu, kad šalyje vis dar yra svarbios pamatinės gyvenimo vertybės – pagarba žmogui, šeima, tvarka. Žinoma, ir ten yra visokių žmonių, kuo toliau, tuo daugiau", – atviravo velykinių atostogų į Klaipėdą grįžusi klaipėdietė.