Laimėjo loteriją

Pirmą kartą po dvejų metų į namus parskridęs 26-erių Ž.Juozėnas Lietuvoje užsibūti neketina.

Aplankęs tėvus, brolį ir gavęs vizai reikalingus dokumentus jis planuoja grįžti atgal į Sidnėjų, kur nuomojasi būstą pačiame miesto centre.

Australijos pietryčiuose esantis miestas turi kone dvigubai daugiau gyventojų nei Lietuva – apie 5 milijonus.

Veiksmas, nepriklausomai nuo savaitės dienos, ten verda nuolat.

Tačiau žmonės nepersidirba. Kaip pasakojo Ž.Juozėnas, australiečiai turi daug laisvo laiko, nes retas iš jų sėdi biure visą darbo dieną.

"Lietuvoje vyrauja įsisenėję stereotipai, jog privalai gauti visus įmanomus diplomus ir dirbti nuo 8 iki 17 val. Tam spaudimui buvau pasidavęs ir aš. Kaip dauguma jaunų žmonių, bandžiau kurti gyvenimą Lietuvoje, susiradau savo specialybę atitinkantį grafikos dizainerio-reklamos vadybininko darbą. Tačiau jaučiausi švaistantis savo laiką", – atviravo pašnekovas.

Internete netikėtai užtikęs žaidimą "Laimėk studijas Australijoje" nedvejodamas jame dalyvavo.

"Ir man pasisekė. Gavau neeilinę galimybę nemokamai mokytis viename iš Sidnėjaus koledžų. Po kelių mėnesių jau buvau kitame žemyne", – džiaugėsi klaipėdietis.

Patyrė kultūrinį šoką

Ž.Juozėnas pasakojo apie svečioje vietoje jį ištikusį kultūrinį šoką. Teko viską pradėti nuo nulio.

"Nuo užburiančių vaizdų mane atitraukė žemiški rūpesčiai, reikėjo susirasti darbą ir gyvenamąją vietą. Žinojau, kad bus nelengva, vis dėlto nauja aplinka, kita pasaulio pusė. Tačiau iššūkių nebijojau. Pradėjau studijuoti rinkodarą koledže ir tuo pat metu dirbau juodesnį darbą", – dalijosi patirtimi lietuvis.

Gauti vizą, draudimą ir kitus kelionei reikalingus dokumentus jam padėjo Australijoje gyvenantys tautiečiai.

Mat Sidnėjuje yra įsikūręs lietuvių, kurių dauguma atvyko dar karo metais, klubas.

Kartu jie leidžia laiką, švenčia Kūčias, pramogauja.

Alga – kas savaitę

Australija garsėja ne tik nuostabia gamta ir gyvūnija. Tai ekonomiškai stipri šalis, kur dirbdamas gali sau leisti faktiškai viską.

Atlyginimas čia, kaip ir JAV, mokamas kas savaitę.

"Australija beveik nebuvo paliesta finansinės krizės, čia itin aukštas pragyvenimo lygis, palankios sąlygos vystyti verslą. Pagaliau įgyvendinau savo svajonę dirbti ir keliauti vienu metu. Nereikia savęs varžyti finansiškai, taupyti. Dirbu ne visu etatu, kas savaitę moku nuomą, kuri nėra pigi, tačiau pinigų viskam užtenka. O kartais dar ir lieka", – skubiai pridūrė pašnekovas.

Australijoje yra paprastam žmogui palanki mokesčių sistema, pensijų fondai ir apskritai sudarytos tokios sąlygos, kad jaustumeisi saugiai ir būtum užtikrintas dėl savo ateities.

Pribloškė kainos Lietuvoje

Dvejus metus gimtinėje nebuvusį Ž.Juozėną nustebino Lietuvoje įsivyravusios kainos, kurios esą nedaug skiriasi nuo australiškų.

"Įsivaizdavau, kad Sidnėjuje yra brangu, bet grįžęs į Lietuvą supratau, jog tos kainos labai panašios. Tarkime, maistas skiriasi vos vienu, dviem Australijos doleriais, o drabužiai Lietuvoje dar brangesni nei Australijoje. Kavinėse maistas irgi nedaug skiriasi", – pastebėjo Ž.Juozėnas.

Jis sakė, jog pats lengviausias ir pigiausias būdas jaunimui išvykti į svajonių šalį yra studento viza.

Dar galima gauti turistinę, kuri yra nemokama, tačiau ji galioja tik tris mėnesius, nes skirta labiau keliavimo tikslais.

Brangu, bet įmanoma

Tiesa, patekti į šį saulėtą žemyną lemta ne kiekvienam. Brangus išvykimas – pagrindinė kliūtis svajojantiesiems apie Australiją.

Draudimas metams vienam žmogui kainuoja per 1 tūkst. Australijos dolerių, o tai sudaro apie 690 eurų. Viza – dar apie 600 Australijos dolerių, tai yra 413 eurų.

1 tūkst. Australijos dolerių atsieina lėktuvo bilietai. Mokslas čia taip pat mokamas.

Tačiau dirbdamas gali greitai padengti kelionės išlaidas.

"Rasti darbą nėra sudėtinga, ypač moterims. Be to, gali būti tikras, kad nesėkmės atveju tuoj pat gausi kitą. Tereikia gerai mokėti anglų kalbą. Minimalus valandinis atlyginimas – apie 18 Australijos dolerių. Palyginimui – dirbdamas puse etato gali gauti 500 Australijos dolerių per savaitę", – aiškino keliautojas.

Pastaruoju metu Ž.Juozėnas darbuojasi drabužių parduotuvėje, o atlyginimo pakanka padengti visoms pragyvenimo išlaidoms.

"Iš pradžių su drauge buvome įsikūrę miesto centre šalia vadinamosios gėjų gatvės, kuri garsėja savo homoseksualais, barais ir vakarėliais. Vėliau persikėlėme į dar geresnę vietą netoli centrinės traukinių stoties. Šiuo metu keturiese gyvename dviejų aukštų bute. Nuoma Australijoje – vienas brangiausių dalykų, kambarys žmogui atsieina apie 200 Australijos dolerių per savaitę, tai yra beveik 138 eurus", – skaičiavo pašnekovas.

Pirmoji kelionė – dešimties

Klaipėdietis Ž.Juozėnas jau nuo mažens buvo smalsus vaikas.

"Vaikystėje man visuomet magėjo nubėgti į kitą kiemą ir pamatyti, kas jame dedasi. Nuo to laiko ne daug kas pasikeitė. Baigęs mokyklą Klaipėdoje išvykau į Vilnių, o vėliau laimės pradėjau ieškoti svečiose šalyse, žemynuose", – susigūžęs nuo lietuviško šaltuko aiškino pašnekovas.

Pirmą kartą toliau už Lietuvos ribų – į Norvegiją – jis išvyko būdamas dešimties, o intensyviai keliauti pradėjo studijų metais, kai pagal mainų programą atsidūrė Kipre.

"Gyvenimas toli nuo namų man atvėrė akis, stipriai pasikeičiau, sustiprėjau kaip asmenybė. Pamačiau, kad pasaulis yra daug didesnis, spalvotesnis ir gali pasiūlyti begalę stebuklų. Tad pradėjau jį tyrinėti", – atviravo jaunuolis.

Vėliau klaipėdietis išnaršė daugelį Europos šalių, o Vilniaus kolegijoje įgijęs rinkodaros profesinio bakalauro laipsnį nutarė savanoriauti.

Iš AIESEC stažuočių ir savanorysčių programos jis sulaukė pasiūlymo prisidėti prie vieno projekto Kroatijoje.

Septynias savaites dirbo su jaunais žmonėmis, važinėjo po mokyklas bei universitetus ir vedė interaktyvius užsiėmimus reklamos, rinkodaros, socialinio verslo, turizmo temomis.

Grįžęs į Lietuvą jaunuolis bandė dirbti pagal specialybę rinkodaros srityje, tačiau nesijautė laimingas.

Vos nenumirė

Į laisvu gyvenimo stiliumi garsėjančią Australiją išsikraustęs klaipėdietis pasakojo, kad žemyne vasaros – labai karštos, o žiemą, šalčiausiu metu, termometro stulpelis nukrenta tik iki dvylikos laipsnių šilumos.

"340 dienų per metus šviečia saulė. Vaizdas tartum iš paveikslėlio – tvieskia saulė, dangų rėžia dangoraižiai, daug paplūdimių, gatvės pilnos žmonių, ypač azijiečių, graikų. Tarsi niekam nereikėtų į darbą. Sidnėjus – nemiegantis miestas, apsuptas gamtos, kalnai, vandenynas ir džiunglės yra lengvai pasiekiami. Pamatyti rankos dydžio ropojantį vorą – visiška kasdienybė. Laimei, jie nėra nuodingi",– šyptelėjo Ž.Juozėnas.

Šiandien Australija – multikultūrinė šalis. Joje gyvena migrantai iš maždaug 200 šalių.

"Pastaraisiais metais gyvendamas ir keliaudamas pažinau kitas kultūras, dariau dalykus, apie kuriuos seniau tik skaitydavau knygose ar matydavau dokumentiniuose filmuose. Plaukiojau su rykliais, kopiau į vulkanus, užsiiminėjau vandens sportu, jodinėjau kupranugariais, fotografavausi su kengūromis. Išmokau daugiau nei universitete ar kolegijoje. Nors labai pasiilgstu šeimos, artimų draugų, tačiau viso to, ką turiu dabar, neiškeisčiau į nieką", – neabejojo klaipėdietis.

Keliones jis laiko geriausia gyvenimo mokykla. Tiesa, ne visada teigiama.

Jaunuolis prisiminė savo paties istoriją, kai Filipinuose apsinuodijimas maistu jam vos nesibaigė tragiškai.

"Turiu įtarimą, kad suvalgiau šunienos. Turėjome plaukti į pažintinį turą, bet pasidarė bloga, jaučiausi tragiškai: karščiavau, prarasdavau sąmonę. Vietiniai žmonės valtimi nuplukdė mane į ligoninę. Kaip paaiškėjo, kažkokia bakterija mano organizme aštuonis kartus viršijo normą. Numečiau daug svorio. Laimei, manimi gerai pasirūpino ir po kelių dienų atsigavau", – su šiurpu prisiminė klaipėdietis.

Benamiai – su planšetėmis

Sidnėjuje, kaip ir Klaipėdoje, daug benamių, tačiau net ir jie čia – modernūs, tvarkingi.

"Tiesiog tai žmonės, neturintys namų. Pavadinčiau tai gyvenimo stiliumi ir labiau jų pačių pasirinkimu. Nieko nuostabaus pamatyti benamį su planšete, mobiliuoju telefonu rankoje. Apskritai tai šalis, kur žilstelėjęs ilgaplaukis senukas, važiuojantis riedlente ar plaukiantis banglente, – visiška kasdienybė. Australijoje neegzistuoja jokie stereotipai", – įsitikinęs pašnekovas.

Ir pridūrė, kad sunkiausia kelionės dalis – atsisveikinti su artimais žmonėmis, kurių labai pasiilgsta.

"Grįžau lapkričio 2 d. ir dar nespėjau pasakyti tėvams, jog po kelių mėnesių vėl išvažiuoju. Bet mama turbūt supranta, kad neliksiu Lietuvoje. Nors ir skauda širdį, tačiau palaiko. Dažnai grįžti namo būtų labai brangu. Kaip ten bebūtų, nereikia bijoti pasirodyti nepopuliariam, o visų svarbiausia – nenustoti svajoti. Pasaulis daug įdomesnis, negu jį matote aplink save", – optimistine gaida užbaigė Ž.Juozėnas.