Prekyba senienomis įkandama ne kiekvienam. Atkūrus nepriklausomybę, Klaipėdoje veikė iki 10 antikvariatų, šiandien jų – vos du. Jie sunyko dėl menkos specifinės rinkos, kuri reikalauja didelio žinojimo.

Ne masinė produkcija

Klaipėdietis Gediminas Žulys, antikvariato savininkas, vienas tų retų senienų verslo atstovų, kuris, atlaikęs rinkos negandas, dirba iki šiol.

„Žmonės labiau ryžtasi investuoti į maisto pramonę ir prekybą, o antikvariatas – kitoks, jis reikalauja nuolatinio specifinio domėjimosi. Visų pirma turi susirinkti žinias. Senienomis žavėjausi dar vaikystėje, tad hobis virto verslu. Ir taip jau 40 metų, per tą laiką buvo visokių minčių, ne kartą galvojau viską nutraukti. Bet pasilikau ir dirbu“, – pasakojo G.Žulys.

Pasak antikvaro, per visą veiklos praktiką buvo daug gražių istorijų. Ir šis verslas esą nėra vien prekyba perki-parduodi, tuomet šitoje veikloje žavesio mažai.

„Kai iš pradžių esi kolekcininkas, o po to – antikvaras, atrandi gražių dalykų, praėjus net 10–20 metų tuos dalykus prisimeni, įvertini teisingus žingsnius ir klaidas, kurių šiame versle esi padaręs, supranti, kad kažko neįsigijai, ir tai buvo apsirikimas“, – dėstė G.Žulys.

Muziejai taupo

Verslininkas pasakojo, jog yra tekę aptikti daiktų, kuriais susidomėjo net muziejai, tačiau tokių nedaug.

„Ką siūlėme Valdovų rūmams, jiems netiko, turbūt per menki. Kai kurie muziejai nenori mokėti pinigų, jie tarsi nesupranta, kad mes už tai sumokėjome. Dalyvaujame aukcionuose, kur vertybės kainuoja ir ne vieną dešimtį tūkstančių litų, įsigyjame jas, pasiūlome muziejams, o jie teigia, kad pinigų neturi. Kai kurie muziejininkai vis dėlto atranda lėšų, jie prašo palaukti, porą mėnesių rezervuoti tą vertybę. Laukiame, kartais atranda pinigų, kartais tie pokalbiai tuo ir pasibaigia“, – pasakojo G.Žulys.

Verslas esą specifinis, kartais net sunkiai suvokiami tam tikri veiksmai, kurių kitose srityse retai pasitaiko.

„Man ne vis tiek, kam parduodu kai kuriuos daiktus, pasitaiko, kad sandorį nutraukiu, nes nenoriu, kad vertybė patektų į tam tikras rankas, nors gal man ir reikėtų pinigų. Antikvariniai daiktai ne masinės gamybos prekės. Dabar jie yra, kažkas nuperka ir tokios senienos į rinką gali nebepakliūti dešimtmečiais“, – įsitikinęs G.Žulys.

Relikvijos neparduodamos

Dažnu atveju į antikvariatą atnešamos senienos yra giminės palikimas. Pasak verslininko, žmonės nelengvai atsisveikina su šeimos relikvijomis.

„Jeigu žmogus turi supratimą, kad tai šeimos relikvijos, jis jas ir vertina, nepaisant, kiek jos kainuotų, jų neparduoda. Tačiau ateina, domisi, už kokią sumą vieną ar kitą jų siūlomą daiktą galėčiau nupirkti. Tada jiems sakau: jei tai šeimos palikimas, žinoma, norėsite didesnės sumos, ir vargiai kas ją jums sumokės. Analogiška vertybė mano antikvariate kainuoja štai tiek, bet jei tai jūsų šeimos ar giminės relikvija, sakau, geriau jos neparduokite“, – verslo subtilybes aiškino antikvariato savininkas.

Nors tai ir verslas, bet G.Žulys tikina su gailesčiu žiūrintis, kai žmonės ateina ir pardavinėja savo senelio karinius apdovanojimus.

Sekasi ne visiems

Su antrojo Klaipėdos antikvariato savininkais pokalbis buvo labai lakoniškas.

„Nėra jokio verslo. Dirbame nuo 2004 m. Šitie metai – vieni sunkiausių. Net nesuprasi, nuo ko tai priklauso. Kol kas laikomės, bet nežinau, kaip čia šiemet bus. Jei padėtis negerės, teks nutraukti veiklą. Klientų mažai, niekas nesidomi, pinigų žmonės tam neturi“, – tiek tepasakė prisistatyti nepanorusi antikvariato darbuotoja.

Istorikas ir visuomenininkas Dainius Elertas teigė, kad antikvariato verslas labai slidus, o riba tarp moralumo ir nemoralumo esą nedidelė. Jei žmogus nesidomi niekuo, tik verslu, tai gali nutikti ir neetiškų dalykų, kai prekiaujama ir vogtomis vertybėmis. Tačiau didžioji dalis šio verslo atstovų domisi parduodamų vertybių istorijomis, kam jos priklausė, iš kur atkeliavo ir vengia kriminalinio šleifo. Jiems svarbu jų pačių reputacija ir išmokyti žmones atskirti, kas yra antikvariatas, o kas – sendaiktis.

„Tik neseniai nusistovėjo ryšys tarp antikvariato ir sendaikčių, pastarieji – neidentifikuoti daiktai, be savo istorijos ir be įvertinimo. Antikvariniai daiktai yra įvertinti ekspertų, pirkėjas gali reikalauti sertifikato, tai yra patvirtinimas, kad tai – ne falsifikatas,“ – paaiškino D.Elertas.