Panorusi susirasti vienišo dėdės kapą, klaipėdietė liko šokiruota išgirdusi, jog neprižiūrėtas kapas arba gali būti užlaidotas, arba jis taip ir nebus surastas, nors laidota buvo vos prieš aštuonerius metus.

Užlaidojo, nes neprižiūrėjo?

Artėjant Visų Šventųjų dienai, klaipėdietė Natalija Šapovalova, lankydama artimųjų kapus Lėbartų kapinėse, pamėgino susirasti gaisre žuvusio dėdės kapą.

„Apsilankiau Kapinių priežiūros tarnyboje. Po ilgų kapavietės numerio ieškojimų ranka rašytuose žurnaluose darbuotoja man pasakė, kad kapo tikriausiai nėra, nes jis, jos manymu, jau yra užlaidotas, kadangi buvo neprižiūrėtas“, – kraupo klaipėdietė.

Moteris mėgino aiškinti, kad dėdė buvo vienišas, bet kurį laiką kapą tikrai turėjo prižiūrėti jos močiutė.

„Juk turi būti koks nors terminas, per kurį nevalia liesti kapo. Visokių situacijų gyvenime nutinka, vadinasi, jau po metų, jei niekas neprižiūri kapavietės, gali būti kas nors užlaidota ant viršaus? Kas garantuos, kad taip nevyksta nuolat?“ – piktinosi N.Šapovalova.

Sukrėsta moteris iš Kapinių priežiūros tarnybos išėjo verkdama.

„Visą kelią per kapines iki mamos kapo ėjau ašarodama. Nejaugi taip galima elgtis su žmonėmis?“ – atsiduso moteris.

Žurnaluose – baltos dėmės

Klaipėdietės dėdė, Konstantinas Sabajevas, žuvo 2004-aisiais per gaisrą jo palaikiame namelyje, prie Kalotės sąvartyno. Giminės net nežinojo apie nelaimę.

„Apie gaisrą mes sužinojome tik iš laikraščių. Jis buvo išsiskyręs, žmona su sūnumi kažkur Rusijoje gyvena. Po skyrybų jis nebeturėjo nuosavų namų. Paaiškėjo tik tiek, kad jį laidojo kažkoks draugas“, – pasakojo N.Šapovalova.

Pirmadienį apsilankiusi savivaldybės Kapinių priežiūros poskyrio vedėjos Zinos Stankienės kabinete, moteris taip pat išgirdo patikinimą, kad 2004 m. ranka rašytuose kapaviečių žurnaluose neįmanoma nustatyti, kur yra mirusiojo kapas.

„Negaliu suprasti, ties K.Sabajevo pavarde įrašytas vienas kapaviečių kvartalas, po to skaičius perbrauktas ir parašytas kitas numeris“, – ilgai studijuodama žurnalą stebėjosi Z.Stankienė.

Laidojo šeimos kapavietėje

Savivaldybės Kapinių priežiūros poskyryje duomenys apie palaidojimus kompiuteriuose buvo pradėti kaupti tik prieš kelerius metus.

„2004 m. dar veikė įmonė “Ritualinės paslaugos„. Kaip ir kokiu būdu buvo kaupiami duomenys, mes negalime atsakyti, nes iš šios įmonės veiklą perėmėme 2005-aisiais“, – aiškino Z.Stankienė.

„Kadangi dėdė sudegė ir jis buvo benamis, gal jį laidojo kokia nors laidojimo paslaugų firma? Ką norėjo, tą ir įrašė?“ – klausinėjo N.Šapovalova.

Įstaigos žurnale esantis įrašas skelbia, kad velionį turėjo laidoti vyriškis, tuo metu gyvenęs Debreceno gatvėje. Jis ir yra nurodytas, kaip kapo prižiūrėtojas. Tačiau dabar nurodytu adresu gyvena visai kiti žmonės.

„Nežinau, kaip tuo metu viskas buvo. Tas, kas atėjo, ką susisakė, tą ir surašė į žurnalą. O kaip patikrinti, aš nežinau. Yra įrašyta, kad čia yra šeimos kapas, nesvarbu, kad žmogus buvo vienišas. Kas jį paėmė, neaišku“, – kalbėjo Z.Stankienė.

Vieta liko nežinoma

Kapinių priežiūros poskyrio vedėja svarstė, kad 2004-aisiais tikriausiai nebuvo tokia griežta kapaviečių registracijos tvarka.

„Kaip rasti kapą? Net nežinau. Bandau spėti, kad jei žmogų laidojo draugas, ant kapo buvo pastatytas medinis kryželis. Tačiau bėgant laikui, kryželis nunyko ir nebeliko užrašų. Dabar surašinėjant kapavietes, tokios laidojimo vietos žymimos kaip nežinomos“, – aiškino Z.Stankienė.

Pagal registracijos žurnale esantį pirmąjį skaičių Z.Stankienė mėgino spėti, kad kapavietė yra ant kalnelio suformuotame kapinių kvartale.

„Tačiau ta teritorija atsirado gerokai vėliau, nei buvo palaidotas šis žmogus. Reikia atlikti didžiulį darbą, visą tyrimą, kad paaiškėtų, kur tas kapas. Juk labai sunku besti pirštu ir su visišku įsitikinimu pasakyti, kad šis nepažymėtas kapas yra būtent to žmogaus“, – kalbėjo Z.Stankienė.

Moteris pripažino, kad giminių kapų ieškoma net ir po dviejų dešimčių metų.

„Visko nutinka, ateina vaikai ir ieško kadaise išsiskyrusių savo tėvų, kurių nematė daugybę metų, kapų. O mums reikia surasti tokius kapus“, – pridūrė poskyrio vedėja.

Mėgins ieškoti

Tai, kad giminaičio kapo ieškančiai klaipėdietei buvo pasakyta, kad neprižiūrimas kapas tikriausiai buvo užlaidotas, Z.Stankienė neigė.

„Nemanau, kad darbuotoja taip pasakė moteriai. Kai žmonės kalbasi, jie ne visada išgirsta tai, kas jiems yra sakoma“, – pavaldinę gynė vedėja.

„Bet juk jūs pati praėjusį trečiadienį vartėte šį žurnalą, kai aš buvau užėjusi. Kai jūsų darbuotoja pareiškė, kad jis gali būti jau užlaidotas, aš vos pro duris pajėgiau išeiti. Visą kelią verkiau“, – Z.Stankienei prieš savaitę nutikusius įvykius priminė N.Šapovalova.

Išklausiusi moterį, Z.Stankienė pasiūlė klaipėdietei parašyti prašymą dėl kapavietės vietos nustatymo.

„O kodėl man prieš savaitę niekas net neužsiminė, kad jūs privalote man raštu atsakyti, kur kapas yra? Buvo tik pasakyta, kad kapo nebėra“, – priekaištavo moteris.

Raštu užklausus Kapinių priežiūros tarnybos, valdininkai žmogui per dvidešimt darbo dienų privalo išsiųsti atsakymą, kaip jiems sekėsi ieškoti kur yra kapavietė.

Tik po 25 metų

Z.Stankienė tikino, kad toje pačioje kapavietėje įstatymas leidžia laidoti iš naujo tik po 25 metų.

„Nepažadu, kad rezultatas gali būti toks jau sėkmingas. Taip, aštuoneri metai nėra didelis laiko tarpas, tačiau tuo metu buvo tik ranka rašomi žurnalai. Be nežinomų kapaviečių, iki šiol yra labai daug tokių, kur neįmanoma įskaityti jas žyminčių užrašų“, – aiškino Z.Stankienė.

Pasitaiko atvejų, kai mirus vieniems kapą prižiūrintiems, kiti giminės pareiškia norą prižiūrėti.

„Vieni įdeda skelbimą į laikraštį ir mėgina surasti giminaičius. Jei niekas taip ir neatsiliepia, leidžiame kapavietę prižiūrėti kitiems. Tačiau tai nereiškia, kad kas nors užlaidos kapą. Nuo savo darbo pradžios aš tokio atvejo nežinau, kad būtų laidota, nepasibaigus kapo ramybės laikotarpiui“, – tikino Z.Stankienė.