Prie Atminimo sienos Klaipėdos žydų bendruomenės kieme vakar prisimintos holokausto aukos.

Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ režisierius Nerijus Gedminas kalbėjo, jog žydų tautos išgyvento skausmo net po tiek dešimtmečių nepajusti, būnant kartu jais, neįmanoma.

„Tas skausmas atsimuša lyg aidas. Pernelyg baisu ir nežmoniška tai, kas įvyko ir reikia daryti viską, kad to daugiau niekada nebūtų“, – teigė N. Gedminas.

Nacių okupuotoje Lietuvoje buvo beveik visiškai išnaikinti čia gyvenę žydai.

Iš maždaug 200 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyta didžioji jų dalis.

Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų. Lietuvos istorijoje holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį.

Tas skausmas atsimuša lyg aidas. Pernelyg baisu ir nežmoniška tai, kas įvyko ir reikia daryti viską, kad to daugiau niekada nebūtų.

Holokausto aukas vakar pagerbęs uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pritarė, kas istorijos pamokos būna skaudžios, tačiau esą paradoksas, kad tas pamokas žmonija ne visada linkusi prisiminti.

„Žydų tauta, patyrusi išskirtinius istorijos išbandymus, išskirtines netektis, išskirtinai moka gerbti ir tą savo skaudžiąją istoriją, bet ši diena turi paskatinti stabtelėti, susimąstyti ir prisiminti visus, ne tik žydų bendruomenę. Tai skaudi pamoka visam pasauliui, todėl ir negalime likti nuošalyje“, – pabrėžė V. Grubliauskas.

Bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis pripažino, jog, išgyvenę tokį siaubingą naikinimą, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nemažai jo tautiečių tiesiog bijojo viešai pripažinti savo identitetą.

Paskui prasidėjo tautinis atgimimas, taip pat ir žydų, tačiau esą dabar patys žydai pernelyg asimiliuojasi su kitomis tautomis, ir tai esą nėra labai džiuginantis reiškinys.

„Laikas eina ir daug kas keičiasi. Tai turi įtakos ir mūsų bendruomenei, nes vis daugiau mūsų tautiečių, ypač jaunų tėvų, jau vengia su savo vaikais kalbėti apie tuos dalykus. Ir tai jaudina, nes mūsų tautos tradicija visada nuolat kalbėti apie tai, kas vyko irprieš tūkstančius, ir prieš 80 metų – apie sunkumus, tragedijas bei džiaugsmus. Ši tradicija blėsta ir tai liūdina“, – kalbėjo F. Puzemskis.