Klaipėdoje prie laužų – istorijos liudininkų susitikimai

Prieš 32 metus Lietuvos žmonių ryžtas nepasiduoti okupantams ir dainomis pasipriešinti ginkluotai jėgai neblėsta klaipėdiečių atmintyje. Kaip ir kasmet sausio 12-osios vakare būrys miesto žmonių susirinko prie Liepų g. 11 numeriu pažymėto savivaldybės pastato.

 

Tradiciškai čia degė laužai. Tik dabar jau nebedeginamos medžių šakos tiesiog ant šaligatvio. Laužus primena metaliniai ugniakurai. Juos įžiebė Žvejų rūmų tautinių šokių sambūrio „Vėlunga“ šokėjai.

Susitikę šioje vietoje klaipėdiečiai sveikino vieni kitus, tarsi būtų broliai ir seserys, drauge patyrę neišdildomus įvykius.

Dar prieš 17 val. istorinio Klaipėdos pašto pastato bokštas nušvito Lietuvos trispalvės spalvomis.

Susitikimų šurmulį nuramino kariliono varpų dūžiai.

14 kartų suskambę jie minėjo sausio 13-osios aukas, kurių pavardes skaitė Jūrų kadetų mokyklos moksleiviai. Žilagalviai vyrai nusiėmė kepures, pagerbdami tuos, kurie paaukojo ant laisvės aukuro savo gyvybes.

Renginio vedėja į susirinkusiuosius kreipėsi vadindama juos istorijos liudininkais.

Prieš 32 metus vykusių įvykių seką priminė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja docentė Silva Pocytė.

Jautrius žodžius tarė ir Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Lietuvių liaudies dainomis, dainuojamomis atlikėjos Rasa Serra perpintas renginys tapo susitikimų, pasikalbėjimų, pasilabinimo vakaru. Jau be įtampos, be baimės ir mirtino pasiryžimo susirinkę žmonės turėjo apie ką pasikalbėti.

Pabendrauti su klaipėdiečiais nepraleido progos ir politikai, ypač besiruošiantieji rinkimams.

Vakaro metu skambėjo ir Pagyvenusių žmonių asociacijos ir Bendruomenės namų meno ansamblių atliekamos dainos.

Žmonės buvo vaišinami arbata, todėl neskubėjo skirstytis. Sausio 13-osios laužai yra ypatinga vieta ir proga dar kartą pajausti ir suprasti, ko verta yra laisvė. Tai ypač aktualu dabar, kai Ukraina už galimybę būti laisva moka savo žmonių gyvybių kaina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tūkstančiai žmonių

Tūkstančiai žmonių portretas
buvo aikštėje, ypač daug susirinko po to, kai orkai pradėjo LRT pastato šturmą Vilniuje.Buvo labai šalta, iš autobusų parko atvažiavo vengriški "ikarus" autobusai, kur žmonės galėjo pasišildyti.,atsigerti karštos kavos, suvalgyti sumuštinį.Prisimenu, prie autobuso priėjo senutė ir siūlė tirpios kavos o viduje šeimininkavusios moterys sako , ačiū mes turime, neškite į kitą autobusą.Tirpi kava , ir apskritai kava tada buvo didžiulis deficitas, visi nešė iš namų kas ką turėjo,vienybė buvo neišpasakyta.Visai šalia, dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjo lenino paminklas, kurį saugojo sovietų kareiviai ir du šarvuočiai.Kai Vilniuje prasidėjo šturmas, žmonių minia apsupo šavuočius ir ėmė skanduoti "okupantai lauk", atrodė tuojau nušluos juos kartu su kareiviais.Kokie buvome vieningi ir pasiryžę! O ryte, Teatro aikštėje, po šaltos nakties , įvyko mitingas .Aikštė buvo pilnesnė, nei per Jūros šventę! Gįžęs namo, po pietų, sužinojau, kad LRT vėl transliuoja iš Kauno.

Angelija Katkienė

Angelija Katkienė portretas
Ne tik Liepų gatvėje vyko budėjimas ,dalis Klaipėdiečių budėjo prie miesto tarybų,kurios buvo (atrodo) Vilties gatvėje. Prie miesto tarybos pastato,iš kiemo pusės, visai šalia,buvo isikūrę karininkų namai, tai reiškė,kad mus skyrė tik mažytis skverelis ir nepageidaujamų svečių labiausiai tikėjomėsiš tos pusės. Keletą naktų, po darbo,rinkomės ir kūtenome laužą, pynėme spygliuotos vilos užtvarą ir buvome pasiruošę apginti miesto tarybą. Prie pagrindinio įėjimo jau degėme žvakutes ,žuvusiems Vilniuje,priešais gyvenantys žmonės ,atidarę langūs statė televizorius,radijo imtuvus . Turėjome galimybę išgirst esamą padėti Vilniuje,vėliau ir laikinojoje sostinėje Kaune. O kokie buvome vieningi, tarsi broliai ir sesės stovėjome negalvodami,ką padarytume atėjusiam priešui su savo malda ar giesme,kuri buvo pagrindinis mūsų ginklas,na dar mėsai mušt plaktukas, kurį aš turėjau vidinėj striukės kišenėj arba vyrų turėtas vienas kitas pagalys. Bet mes budėjimas,Lietuva kėlės!

Jurgita

Jurgita portretas
Kažkaip nesigirdėjo tikrų anų dienų įvykių dalyvių žodžių. O juk jie dar gyvi, pats mačiau prie laužų stovėjo, tarpusavyje kalbėjosi, bet niekam jie jau nebeįdomus, įdomus tik visokie prisiplakėlei ir niektauzos, perpasakotojai.
VISI KOMENTARAI 11

Galerijos

Daugiau straipsnių