Laimingas žmogus

Vos pravėrus Šilutės plente esančių nakvynės namų duris nosį ima riesti nelabai malonus tvaikas.

Bendrojo naudojimo patalpose susėdę būrelis įstaigos lankytojų garsiai šnekučiuojasi, žaidžia kortomis.

Netrukus pasirodo ir Edvardas, akivaizdžiai iš kitų išsiskiriantis šių namų gyventojas.

"Esu anykštėnas. Kai tėvukai gavo darbą, atvažiavome į Klaipėdą. Pajūryje gyvenu nuo vaikystės", – pasakojimą apie save pradėjo tvarkingai atrodantis vyras.

Į benamį jis nepanašus – pasitempęs, net paprastą dieną vilki puošniais marškiniais. Ir kvepia iš tolo.

Maža to, jis puikiai nusiteikęs, daug juokauja ir save laiko laimingu žmogumi.

Be paso ir pinigų

Dar 1955-aisiais su tėvais į uostamiestį atvykęs Edvardas puikiai atsimena neturėjęs paso, tačiau suktis ir užsidirbti duonai reikėjo.

Mama per pažįstamus vaiką "įtaisė" sezoniniams darbams, tačiau vieną dieną viršininkui pareiškus, jog darbo nebėra, teko ieškotis kitos vietos.

Edvardas baigė aštuonias klases. Yra viengungis, tačiau, kaip pats prasitarė, anaiptol ne vienišas.

Jis mėgstamas ir gerbiamas Klaipėdos nakvynės namų darbuotojų, kurie apie vyrą atsiliepia tik gerais žodžiais.

Birželį savo 72-ąjį gimtadienį švęsiantis E.Jačionis įstaigoje gyvena apie porą metų. Iki tol jis glaudėsi ir dirbo pas ūkininkus.

"Tiesiog taip susiklostė, kad Edvardas neturi savo namų ir yra priverstas būti čia", – benamio situaciją apibūdino Nakvynės namuose dirbantis ir daug laiko su užribio žmonėmis praleidžiantis aktorius, muzikantas Adomas Stančikas.

Scenoje – su V.Kancleriu

Retas, kuris gali pasigirti gyvenime išbandęs daugybę skirtingų veiklų.

Tačiau Edvardo biografija išsiskiria marga įvairove – nuo darbo restorane, bendrovėje "Lietuvos geležinkeliai" iki aktorystės ir fotografavimosi. Jis taip pat dar ir savanoriauja Lietuvos šaulių sąjungoje.

Sukdavausi tarp daugybės moterų, bet, matyt, nė viena man neįtiko.

"Pusę Klaipėdos esu "išdirbęs". Buvau vyriausiasis ekspeditorius, tiekdavau maistą į parduotuves, įvairias įstaigas. Sukdavausi tarp daugybės moterų, bet, matyt, nė viena man neįtiko", – juokėsi pašnekovas.

E.Jačionis dar praėjusiame amžiuje yra vaidinęs Klaipėdos dramos teatre.

Jam teko garbė didžiojoje scenoje būti su šviesaus atminimo aktoriumi Vytautu Kancleriu.

Spektaklyje "Valdovas" jis gavo tarno vaidmenį.

Edvardas ir šiandien atsimena momentą, kai, stebint pilnai salei, reikėjo atsiklaupti ir įteikti kardą valdovui.

"Rodos, buvo 1978-ieji. Tais laikais dirbdamas teatre pažinojau visą personalą. Buvau pagalbinis darbuotojas, atsakingas už dekoracijas, scenos uždangą. Juk anksčiau teatre viskas būdavo daroma rankomis. Teko ir pačiam pavaidinti", – nostalgiškai kalbėjo Edvardas, išbandęs save ne tik teatre, bet ir kine.

Praėjusių metų vasarą jis nusifilmavo kino juostoje apie tremtį "Tarp pilkų debesų".

Tąkart pajūryje lankėsi ir pati romano, pagal kurį sukurtas minėtas filmas, autorė Rūta Šepetys su kūrybine komanda.

Edvardas masinėse scenose Nidos kopose įkūnijo tremtinį.

"Didelių aktorinių sugebėjimų nereikėjo. Aprengė kaimietiškais apdarais ir liepė sukiotis po aikštelę. Tai buvo įdomi patirtis", – tvirtino vyras.

Kad filmavimuisi ieškomi aktoriai, Edvardui pakuždėjo A.Stančikas.

"Edvardas mielai pasiduoda įvairioms avantiūroms, antraip gyvenimas būtų nuobodus ir liūdnas. Dėl to jis neturi laiko galvoti apie buitinius klausimus, kurie mus visus slegia", – atkreipė dėmesį Nakvynės namų darbuotojas.

Edvardo fotografijos – parodose

Pastaruoju metu Edvardas tapo fotomodeliu.

Žinomos fotografės Viktorijos Staponės ir benamio draugystė užsimezgė užpernai, kai Klaipėdos nakvynės namuose ji ieškojo tinkamo personažo savo meniniams projektams. Būtent tada jos žvilgsnis netikėtai užkliuvo už Edvardo.

Gyvenimiškos patirties turintis vyras iškart patraukė fotografės akį.

Nakvynės namų darbuotojai prisimena, kad jie kaipmat atrado bendrą kalbą, suprato vienas kitą iš pusės žodžio.

"Viktorija įsimylėjo Edvardą, o Edvardas – Viktoriją", – šyptelėjo A.Stančikas.

V.Staponės įspūdingos fotografijos apskriejo daugybę pasaulio šalių, jos buvo eksponuojamos užsienio galerijose, pateko ir į autorinį albumą.

Praėjusių metų pabaigoje menininkė išleido fotografijų knygą "Portrait Of My Land", kurioje puikuojasi ir Edvardo portretai.

Ragganos slapyvardžiu prisistatančios klaipėdietės meno kūrinys sulaukė didelio populiarumo, knygos egzemplioriai iškeliavo į JAV, Islandiją, Japoniją, Norvegiją, Švediją, Angliją, Italiją, Prancūziją, Daniją, Portugaliją ir kitas šalis.

"Regis, ši knyga gali skraidyti ne tik po pasaulį, bet rasti vietos ir savo šalyje – Lietuvoje", – pasidžiaugė ji.

Menininkės fotografijų serija su visuomenės stigmatizuojamų personažų portretais atsidūrė ir Londono dailės galerijoje.

Ropštėsi į medį

Nepabijojusi dirbti su Klaipėdos nakvynės namų gyventojais V.Staponė surengė ne vieną fotosesiją, o nuotrauka su paukščiu esą geriausiai atspindi Edvardo istoriją.

"Kai jį pamačiau, iškart supratau, kad noriu įamžinti. Edvardas mielai sutiko fotografuotis, nuvažiavome prie jūros, nes siekiau išvengti buities. Norėjau atskleisti žmogaus asmenybę, o ne jo skirtybę, jokiu būdu neparodyti jo sunkumo per drabužius ar gyvenamąją vietą. Tai be galo laisvas ir nuoširdus žmogus. Rezultatu likome patenkinti. Mes dar sukursime visko daug ir nustebinsime pasaulį", – sakė fotografė.

Edvardas aklai atsidavė visiems menininkės užmojams.

"Kai nuvažiavome į mišką, Viktorija paliepė nusimauti kojines, nusiauti batus ir įlipti į sulinkusį medį. Jaučiau, kad slystu, truputį išsigandau, kad nelūžtų šaka, bet padariau tai", – atsiminė Edvardas.

Kita fotosesija vyko prie jūros, kai teko bristi į šaltą vandenį.

Neseniai Klaipėdos nakvynės namai iš menininkės sulaukė dovanų – milžiniškos drobės su Edvardo portretu.

Benamis tapo ne tik vienu jos herojų, mylimiausiu pozuotoju, bet ir draugu.

Giminaičiai – Klaipėdoje

Nors lietuviška pensija Edvardą verčia veržtis diržą, dėl to jis nesiskundžia. Esą maistui užtenka ir to gana.

Nesijausti vienišam jam padeda ne tik Klaipėdos nakvynės namų darbuotojai, bet ir kaimo žmonės.

"Nėra kada liūdėti. Nakvynės namuose neužsisėdžiu. Kai geras oras ir sušvinta saulė, keliauju prie jūros, penktadieniais važiuoju į kaimą pas gerus žmones, kurie mane maloniai priima, leidžia pasisvečiuoti. Kaimo gyventojai kitokie nei miesto, linksmi, bendraujantys, tai laikas ten greitai bėga", – atviravo pašnekovas.

Vyras Klaipėdoje turi nemažai giminaičių, tačiau su jais artimų ryšių nepalaiko.

"Jie – muzikantai, užsiėmę žmonės. Aš tai ne muzikantas. Susitinkame kapinėse, kur palaidoti mano tėvai. Pavyzdžiui, per Motinos ar Visų Šventųjų dieną", – užsiminė jis.

Įkvepia kitus

Energijos Edvardui netrūksta.

Užmeskite porą maišų miltų ant kupros, dar ir į antrą aukštą užnešiu, juokėsi nebijantis iššūkių 71-erių vyras.

Tai charizmos ir gyvenimiškos patirties nestokojantis herojus.

"Tai – viena gražiausių jo savybių. Apskritai tokios meninės iniciatyvos, kaip Viktorijos, iškrapšto žmones į dienos šviesą, parodo, kad Lietuvoje yra daug įdomių asmenybių", – įsitikinęs A.Stančikas.

Pašnekovo žodžiais tariant, Nakvynės namai – tarpinė stotelė, kurioje gyvenimo nuskriaustieji turi šansą atsistoti ant kojų.

"Sėkmės atvejų mažai, bet jų yra. Kai kurie atranda savyje jėgų, nustoja vartoti alkoholį, pradeda dirbti. Turime ne vieną gražų sėkmės atvejį. Tam yra specialistai, padedantys žmonėms atsitiesti. Tiesa, Edvardo situacija visai kitokia. Tai charizmos ir gyvenimiškos patirties nestokojantis herojus, galintis tapti geru pavyzdžiu kitiems", – tvirtino A.Stančikas.