„Pas mus į vaikų dienos centrą paprastai ateina vaikai, kurie ne tik turi specialiuosius poreikius (ir dažnai – ne vieną) , tačiau ir gyvena šeimose, kurios nesugeba išmokyti jų netgi elementariausių socialinių įgūdžių, nes tėvai patys tų įgūdžių paprasčiausiai neturi, – pasakoja Klaipėdos maltiečių vaikų dienos centro vadovė Loreta Jurkuvienė. – Šie vaikai ne tik nemoka naudotis šaukštu ir šakute prie stalo, tačiau taip pat nežino paprasčiausių dalykų: kaip išsivalyti dantis, užsirišti batus, užsisegti sagas, užtrauktuką. Jie taip pat nesupranta, kodėl einant į lauką reikia užsidėti kepurę ir pirštines, nes jiems niekas to šeimoje nepaaiškino. Dėl savo kitokios išvaizdos Dauno sindromą turintys mažyliai kasdien kenčia bendraamžių ir praeivių patyčias, su jais į viešumą išeiti vengia netgi tėvai. Specialiųjų poreikių turintys vaikai nemoka net žaisti, nes su jais niekada niekas nežaidė...“

Specialiųjų poreikių vaikai

Kas gi tie specialieji poreikiai, kodėl jų turintiems vaikams būtinas specialus ugdymas?

Specialiųjų poreikių turintis vaikas – tai vaikas, kuris dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų gali ribotai dalyvauti ugdyme ir visuomenės gyvenime.

Specialiojo ugdymo šiems vaikams reikia todėl, kad jie skiriasi nuo daugumos vaikų vienu ar keliais tokiais požymiais: jie gali turėti įvairiapusių raidos, genetinių, mokymosi, emocinių ir elgesio sutrikimų, ir kt.

Specialiųjų poreikių vaikams būtinas specialus mokymas, atitinkantis jų savitas mąstymo, psichomotorikos ir fizines savybes, sensorinius bendravimo gebėjimus, socialinį elgesį, sutrikimų pobūdį.

„Dirbti su tokiais vaikais yra tikrai nelengva, – sako Loreta. – Jie ne tik neturi elementarių socialinių įgūdžių, tačiau taip pat labai jautriai reaguoja į aplinkinių jiems siunčiamus emocinius signalus, į kuriuos kiti gal nekreiptų dėmesio. Kas nors ne taip į jį pažiūrėjo – jau  iš karto konfliktas! O konfliktus šie socialinių įgūdžių neturintys vaikai yra įpratę spręsti jėga, nes kad kitaip juos būtų galima išspręsti  jie tiesiog neįsivaizduoja. Kai tokius vaikus ištinka afekto būsena, juos suvaldyti yra tikrai labai sunku, nes tokiais momentais jie turi nepaprastai daug jėgos... Todėl viena iš labai svarbių mūsų centro veiklos krypčių – mūsų auklėtinių mokymas, kaip suvaldyti emocijas ir nuraminti pirminę agresiją ir taikiai išspręsti atsiradusią problemą...“

Klaipėdos maltiečių dienos centras specialiųjų poreikių vaikams

„Įkurti tokį centrą svajojau jau keletą metų, – pasakoja  Loreta Jurkuvienė. – Mačiau, kad jo labai reikia ne tik vaikams, tačiau ir jų tėvams. Mano lūkesčiai pasiteisino, mūsų centras tikrai yra populiarus. Jau dabar turime didžiulę eilę norinčių į jį patekti.“

Maltiečių vaikų dienos centras įsikūręs Klaipėdos Litorinos mokykloje. Jį dabar lanko 17 vaikų, kurie ateina čia po pamokų.

„Vienų jų tėvai palikti namuose negali, nes mažyliai nėra atsakingi už savo poelgius, todėl jie lieka pas mus iki pat vakaro, – pasakoja Loreta. – Kiti tėvai, netgi ir būdami kartu, nesugeba pasirūpinti savo vaikais, nors tėvų teisės ir nėra jiems apribotos.“

Darbui su vaikais Klaipėdos maltiečių dienos centre darbuotojų yra pakankamai: pagrindiniai yra 3 darbuotojai, ir 7–8 savanoriai, kurie visada šalia. Taip pat ateina padėti Klaipėdos jaunieji maltiečiai.

Pasak Loretos, vietos pakanka, nes patalpų yra ne viena. Jose vaikai užsiima skirtinga veikla arba kartu susitinka bendriems užsiėmimams.

„Gerai pažįstame savo vaikus ir jų sugebėjimus, todėl stengiamės kiekvienoje grupėje surinkti vaikus, kurių sugebėjimai yra panašūs, kad nei vienas nesijaustų esąs mažiau gabus ar nesugebantis ko nors padaryti, – sako Loreta. – Darbas komandoje, buvimas kolektyvo dalimi yra šiems vaikams ypatingai svarbus ir reikalingas įgūdis, kurio šeimoje jie paprasčiausiai nėra įgiję...“

Pasak Loretos, tėvai dažnai nenori užsiimti su specialių poreikių vaiku ir jį ugdyti, nes tai sunku ir užima daug laiko. Dažniausiai stengiamasi juo atsikratyti, duodant kokį nors žaislą ir išsiunčiant į atskirą kambarį.

„Dažniausiai specialių poreikių vaikas šeimoje yra nepatogus, nes jis yra kitoks, keliantis papildomų rūpesčių, – sako Loreta. – Todėl tėvai dažnai palieka juos vienus, svarbu, kad tik ramiai sėdėtų. Duoda jiems kažkuo užsiimti – planšetę, kompiuterį ir palieka tame virtualiame pasaulyje. Jeigu ypač tai būna ne pirmas vaikas šeimoje, tokius specialių poreikių turinčius vaikučius tėvai linkę nustumti: „Tu tik, vaikeli, tyliai pabūk, nekelk niekam rūpesčių...“, o dėmesį šeimoje skiria kitam, sveikam vaikui. Tačiau juk ir tam nustumtajam specialių poreikių turinčiam vaikučiui irgi norisi ir dėmesio, ir rūpesčio, ir šilumos, ir meilės, ir apkabinimų, o šeimoje jis to negauna...“

O realaus pasaulio potyrių tokie vaikai praktiškai nelabai ir turi galimybių patirti...

Problemos prasideda tada, kai jie ateina į mokyklą, į bendruomenę, kur reikia bendrauti, bendradarbiauti, dirbti komandoje, prisiimti atsakomybę, kažką atlikti.

Tada jie pamato, kad to padaryti nesugeba.

Kaniterapija mokykloje

Išskirtinis Klaipėdos maltiečių vaikų dienos centro bruožas yra tas, kad jame dirba specialiai apmokyta Loretos kalytė Kleopatra, kurią visi centro vaikai labai myli. Tai, kaip  teigamai ji gali paveikti netgi didžiausią stresą ir pyktį patyrusį vaiką, Loreta įsitikino ne kartą.

„Atsimenu, kartą buvo konfliktas klasėje ir reikėjo vieną vaiką  išvesti, – pasakoja Loreta. –  Mes trys suaugusieji jį atsivedėme į mano kabinetą, kur tuo metu nieko nebuvo, tik mano terapinė kalytė Kleopatra. Berniukas buvo labai įsitempęs, į nieką nereagavo, akys stulpu, stovėjo drebėdamas, kaip stabo ištiktas. Kai pas mane kabinete jį paliko, galvojau ką man daryti? Iš tikro išsigandau, galvojau bus negerai, nes jis prieš tai spardėsi, drąskėsi klasėje, vos pavyko išvesti. Buvo baisu... Kaip spirs jis mano Kleopatrą šalin, galvojau, viskas, nebeturėsiu šuns... Tačiau kalytė po truputį prisislinko prie berniuko, po to prisiglaudė. Paprašiau, kad jis pamaitintų ją skaniukais. Berniukas padvejojęs pasiėmė tuos skanėstus, pasisodino kalytę šalia ir pradėjo maitinti. Kartu jie atrodė lyg didžiausi draugai. Dar po kiek laiko berniukas atsisėdo ant žemės, apsikabino Kleopatrą ir apsiverkė. Supratau, kad mano kalytė jam buvo tuo metu vienintelis artimas padaras pasaulyje, kuris jį suprato ir jautė jam draugiškumą. Po kiek laiko berniukas nusiramino, nustojo verkti ir grįžo į klasę... Galimybė turėti terapinį šunį mokykloje mums yra nepaprastai vertinga. Pabūti su Kleopatra ir su ja pažaisti vaikams yra didžiausia laimė, motyvacija stengtis, daryti, klausyti mokytojų, nes tik gerai elgiantis galima nusipelnyti ateinant šuniuko į svečius...“

Pasak Loretos, visi Klaipėdos maltiečių dienos centro darbuotojai ir savanoriai labai stengiasi padėti centrą lankantiems vaikams, mato šiame darbe ypatingą prasmę.

„Šiems vaikams teko gyvenime ypatingai sunki našta – gimti kitokiems, būti nemylimiems, atstumtiems, kasdien kęsti aplinkinių nesupratimą ir patyčias, dažnai netgi nesuprantant, dėl ko iš jų yra tyčiojamasi, – kalba L. Jurkuvienė. – Visa tai jiems teks iškęsti, už juos to niekas nepadarys. Tačiau iš savo pusės privalome padaryti tai, ką galime – juos pamokyti, paaiškinti, priglausti, kaip tikrus savo vaikus. Juk viso to jie tikrai niekur kitur negaus...“

Klaipėdos maltiečių vaikų dienos centras yra vienas iš 14-os vaikų dienos centrų, kurios maltiečiai turi Lietuvoje. Visų šių centrų tikslas vienas - suteikti mažyliams kuo daugiau šilumos ir rūpesčio, kurie jie taip stokoja savo šeimose.

Jeigu galite – padėkite maltiečių misijai, skirkite savo 2 proc. nuo GPM pagalbai mūsų visuomenės silpniesiems.