X ir XXI amžių žiaurumas

Galima daryti prielaidas, kas būtų buvę, jei šiandienės Lietuvos pajūryje ilgesnį laiką būtų šeimininkavę vikingai.

Gal būtų susiformavę daugiau jūrinio savarankiškumo? Nebūtų tokios jūros baimės, kokia buvo ir išliko žemdirbiško mąstymo lietuviams?

Gal jūros baimė kaip tik ir atsirado dėl skandinavų vikingų? Jų baimintasi suvokiant, kad iš anapus galintys atkeliauti vikingai turi gerus ir greitus laivus, yra stiprūs, bet kartu ir žiaurūs kariai.

Beje, X–XII a. tas žiaurumas buvo kitaip vertinamas – užkariavimai, aukos, o po to kerštas buvo tarsi savaime suprantami reiškiniai. Dažnai tai turėjo ir dvasinę sampratą, ypač vykdant aukojimus.

Žvelgiant į nūdienos įvykius Ukrainoje, panašu, kad mūsų XXI a. pasaulis netoli pažengė per tūkstantmetį. Rusijos sukelto karo veiksmuose Ukrainoje gal netgi yra daugiau gaivališko gyvuliškumo, nei jo buvo IX–XII a.

Jei tikėtume nūdienos knygomis ir kita kultūrine medžiaga, vikingų žiaurumas turėjo dvasinę sampratą, o to negalima pasakyti apie šiuolaikinio pasaulio barbarus.

Lietuvoje neseniai apie vikingus išleistos dvi puikios knygos: "Vikingai Lietuvos istorijoje" ir "Vikingai. Valgyk, renkis ir kovok kaip karys". Dėmesio verta ir 2007 m. latvių išleista ir į lietuvių kalbą išversta knyga "Kuršių vikingai". Vaikams Lietuvoje pristatoma populiari istorinė knyga "Vikingų žygis į Apuolę".

Jei tikėtume nūdienos knygomis ir kita kultūrine medžiaga, vikingų žiaurumas turėjo ir dvasinę sampratą, o to negalima pasakyti apie šiuolaikinio pasaulio barbarus.

Traukė žygiai ir prekyba

Ar vikingai kada nors buvo įžengę į šiandienės Lietuvos teritoriją?

Vikingų užkariavimo ir žygių žemėlapyje nėra itin ryškių ženklų, kad jie būtų buvę šiandieninės Lietuvos ar Latvijos pakrantėse, bet skandinavų sagose tokie mūšiai minimi.

Vikingų pakilimo ir garsių jų žygių laikotarpiu tose dalyse, kur yra šiandienės Lietuvos pakrantė, anuomet šeimininkavo kuršiai. Jie buvo laikomi ne ką mažiau grėsmingais nei vikingai. Galbūt tai sulaikydavo vikingus nuo žygių į rytinę Baltijos jūros dalį.

Yra duomenų, kad vikingai skverbėsi gilyn į žemyną Dauguvos upe per žiotis, kur dabar yra Rygos miestas.

Vikingai nusiaubdavo ir dabartinės Estijos pakrantes. Jų keliai vedė per Suomijos įlanką į Nevą, kur Sankt Peterburgo tuomet dar nebuvo nė žymės. Vikingai keliavo į Ladogos ežerą, o iš jo Volchovo upe net iki Naugardo.

Dabartinės Rusijos teritorijoje yra ir daugiau vietų, kur lankėsi vikingai. Jie buvo nuplaukę iki Onegos ežero. Per dabartinės Rusijos dalį upėmis ir ežerais vikingai su palyginti mobiliais laiveliais pasiekė ir Juodąją bei Kaspijos jūras.

Vikingus į naujus žygius traukė įvairios prekės, ypač vertingi buvo kailiai. Juos domino ir papuošalai. Kai kur jau būdavo randama ir aukso.

Veržimasis: didžiausių vikingų žygių maršrutai Europoje. "Lt.Vikipedia.org" nuotr.

Kovos su kuršiais

Išlieka mįslė, kodėl vikingai, kurie buvo puikūs kariai ir prekeiviai, taip ir nenukariavo nei kuršių, nei prūsų, apie kuriuos sklandė legendos, neva jie turi daug aukso.

Gali būti ir taip, kad vikingai prisibijojo tiek kuršių, tiek prūsų. Skandinavų sagose tvirtinama, kad kuršiai buvo žiaurūs stabmeldžiai, turėjo burtininkų ir žynių. Sagose aprašyta, kaip kuršiai puolė vikingus, ypač prekeivius. Sugauti vikingai būdavo kankinami, dažniausiai nužudomi, jų turtai pagrobiami.

Skandinavų sagose minimas epizodas, kaip vikingai užgrobė Seeburgo (dabar Gruobinia Latvijoje) pilį su septyniais tūkstančiais kovotojų. Įkvėpti sėkmės vikingai toliau patraukę į Apulios pilį. Joje buvę 15 tūkst. kovotojų. Kuršiai pilyje narsiai gynėsi, atlaikė 8 parų apgultį, galiausiai pasidavė ir turėjo vikingams sumokėti didelę išpirką.

Skandinavų sagų negalima laikyti patikimais istoriniais šaltiniais, nes autoriai buvo linkę manipuliuoti skaičiais ir faktais. Tačiau Apulios pilies puolimas laikomas aprašytu patikimai. Šį puolimą 853 m. aprašė kronikininkas Rimbertas, kuris, kaip manoma, ir pats lankėsi prie Apulios. Tai yra ne kas kita, kaip Apuolė – piliakalnis netoli Skuodo. Į tą vietovę vikingai atplaukė Luobos upe nuo jau minėtos Gruobinios. Ji yra netoli Liepojos ežero, į kurį įteka Bartuvos upė, kurios vienu iš intakų yra Luobos upė.

Apulios pilies puolimo aprašymas skandinavų sagose yra itin svarbus. Tai yra pirmas Lietuvos vietovės paminėjimas vikingų rašytiniuose dokumentuose.

Yra duomenų, kad normanai – danų, švedų ir norvegų vikingai į Kuršių žemes dar kartą buvo atplaukę IX a. pabaigoje, bet nieko nepešė.

Filatelija: vikingų ir Apuolės gynėjų mūšiui skirtas Lietuvoje 2002 m. išleistas pašto ženklas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Vikingai Kuršių mariose, Nemune

Manoma, kad vikingai praplaukė ir pro dabartinės Klaipėdos vietą. Tiksliau kalbant, jie buvo įplaukę į Kuršių marias ir Nemunu įsibrovę į Lietuvos gilumą.

Apie tai XII a. rašė danų kronikininkas Saksas. Priminti ir VIII a. danų vado Starkaterio žygiai.

Pateikiama duomenų, kad IX a. kuršius puolęs danų vikingų vadas Hadingas, o XX a. – jo sūnus Frodžis. Danijos, Švedijos vikingai dabartinės Lietuvos pakrantėse neva lankęsi ir XI–XII a. Tačiau kokių nors didesnių susidūrimų nebuvo užfiksuota. Apie vikingų žygius ir skverbimąsi per Nemuną į žemyną neva liudijantys kapinynuose rasti ginklai, runos.

Nuo XI a. jau ir patys kuršiai ėmė garsėti kaip jūrų piratai, kurie įsiverždavo į normanų kraštus, grobdavo jų laivus.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.