Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtininkams šis laikas – pats darbymetis, kai tenka stebėti ir fiksuoti viską, kas gyva šiame unikaliame šalies kampelyje.

Smėlio pusiasalyje jau apsireiškė šlapynių gyventojos pempės, miškuose ilsisi migruojančios, itin atsargios slankos, kurios aplinką stebi neprarasdamos budrumo.

Anot gamtininkų, jei lankantis miške nuo žemės staigiai pakils rudas paukštis, tai bus būtent slanka.

Ankstyvi vaikštinėtojai šalia namų ir miške jau gali išgirsti giedančius juoduosius strazdus, varnėnus, įvairias zyles, lipučius, bukučius, triukšmaujančius marguosius genius, juodąsias meletas.

Akylesni pastebės ir išgirs į šiaurę traukiančius smulkiuosius migrantus giesmininkus – dirvinius vieversius, lygutes.

Mariose, šalia Kuršių nerijos ir rytinėje pakrantėje nuo Klaipėdos iki Kintų miško, vyksta vandens paukščių gyvenimas, kuris susijęs su žiemojimo pabaiga ir pavasarinės migracijos pradžia.

Nuo vieno kranto prie kito, besimaitindamos ir besiilsinčios, plaukioja gulbės nebylės, jų būriai siekia šimtus.

Sekliose pakrantėse žuvis gaudo mažieji dančiasnapiai, kurių patinai, pasak parko gamtininkų, atrodo lyg iš balto pieno plaukę su nuostabia šukuosena, o patelės žandus irgi baltai pasipudravusios.

Šalia šių mažylių plaukioja didesni jų giminaičiai – didieji dančiasnapiai, kurių patinai turi tamsių plunksnų šukuosenas, o patelės – pašiauštas rudas.

Kuršių nerijos pakrantėje gausiau stebimos antys klykuolės, o rytiniame marių krante – kuoduotųjų ančių būriai.

Šiuo metu mariose galime sutikti ir retesnių paukščių – šalminių, žilųjų ančių, grįžta ir pirmieji ausuotieji kragai, kurie jau pasiruošę vestuvėms, trumpam sustoja baltakaktės žąsys, kol kiti šių žąsų būriai spėriai lekia į pamario pievas.

Nendrynuose marių žuveles gaudo pilkieji ir didieji baltieji garniai, o pačiose mariose žuvų pulkus gano didieji kormoranai.

Tad baigiantis kovui Kuršių nerijoje kasdien vis daugiau pavasario ženklų.