Paskutinieji laivyno radistai

Klaipėdietis Povilas Urbonas – paskutinysis Lietuvos civilinio laivyno radistas.

Iš viso laivyne dirbęs 43 metus, paskutiniuosius 10 metų P.Urbonas buvo Lietuvos gelbėjimo laivo „Šakiai“ radijo stoties viršininkas, vyriausiasis radistas.

„Kai žlugo Lietuvos žvejybos laivyno įmonė „Jūra“, perėjau dirbti į Klaipėdos valstybino jūrų uosto direkciją, kur gelbėjimui buvo pritaikomas žvejybos laivas „Šakiai“. Jame keitėme senąją ryšio įrangą, statėme naujesnes sistemas, naktinio matymo įrangą“, – prisiminė P.Urbonas.

2006-ieji metai – lemtingi laivo radisto profesijai. Galima teigti, kad tais metais šios profesijos Lietuvoje neliko. Iš laivo „Šakiai“ buvo atleistas ne tik P.Urbonas, bet ir kitas radistas Mečislovas Mažonas.

Laivas kaip kiaušinio lukštas

„Vidurinę mokyklą baigiau puikiais pažymiais. Stojau į civilinę aviaciją. Norėjau būti lakūnu. Egzaminus laikiau Vilniuje rusų kalba. Mokytis būtų reikėję Maskvoje. Konkursas buvo didelis – 12 į vieną vietą. Stojantys vyrai po kariuomenės, jiems pirmenybė. Egzaminus išlaikiau, bet įstoti – be šansų“, – jaunystę prisiminė P.Urbonas.

Kartos: P.Urbonas kartu su sūnumi Arūnu anūkei Airei įteikiant diplomą Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje 2020 m. vasarį. (Povilo Urbono ir Vidmanto Matučio nuotr.)

Grįžęs iš Vilniaus užsuko į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Priėmimas jau buvo pasibaigęs, užpildytos visos grupės. Kitais metais be problemų įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Metai praktikos ir tapo 2 klasės jūreiviu. Paskyrė dirbti gelbėjimo laive „Rambynas“. Laivas plokščiadugnis, varto kaip kiaušinio lukštą.

„Miegoti reikėdavo kajutėje ant grindų įsikibus į stalo koją. Per štormą lovoje neišsilaikysi, meta lauk. Pasakiau sau, kad čia ne man“, – pirmąjį laivą prisiminė P.Urbonas.

Nuo statinių į radisto kajutę

Grįžus į krantą, kadrų skyriaus viršininkas pasakė: „Neskubėk palikti laivyno. Išeik į reisą su plaukiojančia baze „Salomėja Nėris“. Ten gyvenimas skyrėsi kaip diena ir naktis: keturis kartus maitino, moterys aptarnavo.

„100–120 kilogramų silkių bačkas krovėme triume nuo apačios iki pat viršaus keturiomis – penkiomis eilėmis. Nustebino vienas subrendęs vyras. Sakė esąs inžinierius, bet „labai norėjęs pamatyti jūrą“, – į praeito amžiaus septintąjį dešimtmetį mintimis grįžo P.Urbonas.

Inžinieriaus pažintis su jūra pasibaigė po pirmojo reiso. Nekvalifikuotas jūreivio darbas žvejybos bazėse buvo nelengvas.

Jūroje: plaukiojanti bazė „Salomėja Nėris“ priima vieną iš vidutinių žvejybos tralerių. (Povilo Urbono ir Vidmanto Matučio nuotr.)

„Ir mane iš pradžių traukė jūra. Pirmuose reisuose romantika. Saulėtekiai, saulėlydžiai – toks grožis. Kai saulė kyla iš vandens ir leidžiasi į jį, gali žiūrėti ir žiūrėti“, – prisiminė P.Urbonas. Pradžioje traukianti jūros romantika ilgainiui nusibosta. Reisai ilgi, visi laukia jų pabaigos.

Po metų praktikos, grįžęs į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, iš laivavedžių perėjo į elektros radijo navigacijos specialybę.

„Radistu, o vėliau radijo stoties viršininku dirbti įdomiau. Visos žinios iš kranto ir į krantą eidavo tik per mane“, – tikino P.Urbonas.

Žemaitį nuplovė banga

Ne pats maloniausias reiškinys ir audros, štormai. Krante dideli vėjai praūžia ramiau. Jūroje ne tik vėjas aplinkui staugia, bet ir bangos šokinėja.

Ilgamečiame jūrininko darbe būta visko. Barenco jūroje po 5–6 valandas tekdavo mojuoti ir kirtikliais gelbstint laivą nuo apledėjimo. Yra buvę atvejų, kai susikaupdavo tiek ledo, jog ir ryšio antenos lūždavo.

Šiaurės Atlante susidūrė su uraganais. Įsiminė atvejis, kai pakliuvo į uragano akį. Ramu, aplinkui beveik jokio vėjelio. Stebėjosi, kodėl iš netoli esančių laivų gauna pranešimus apie didžiulį štormą.

Detalė: Lietuvos gelbėjimo laivas „Šakiai“, kuriame paskutiniuoju Lietuvos laivyno. (Povilo Urbono ir Vidmanto Matučio nuotr.)

„Neįmanoma visą laiką būti uragano akyje. Kai iš jos išlindome, pamaniau, kad nuskęsime. Gerai, kad laivo kapitonas buvo patyręs. Prieš bangą neįmanoma buvo eiti, slydome pavėjui“, – prisiminė P.Urbonas.

Nemalonus nuotykis buvo, kai Šiaurės jūroje gaudė silkes tinklais. Laimikis būdavo įvairus – nuo tonos iki dešimt. Silkę reikėdavo sūdyti statinėse, o jas „sumainuoti“ į triumus. Jūreivis lietuvis stovėjo laivo priekyje ir nukreipinėjo statines į triumą. Didelė banga jį pakėlė ir išmetė už borto. Jūrininkai jį ištraukė, bet padėti nebegalėjo. Buvo toks linksmas žmogus iš Žemaitijos kaimo. Atidavė jo kūną į plaukiojančią bazę, kuri pargabeno į Klaipėdą.

Prisiminimai iš Afrikos

Afrikos žemynas P.Urbonui paliko ir linksmų prisiminimų. Dažnas jūrininkas norėdavo save išmėginti prie Afrikos krantų, tik ne kiekvienas gaudavo reikiamą vizą. Dirbant Mauritanijos vandenyse, sugautą žuvį atiduodavo Nuadibu uoste. Laive dirbdavo du trys vietiniai. Vienas iš jų buvo žuvų technologas.

„Mudu gerai sugyvenome, jis ateidavo pas mane į radijo kabiną, aš mėginau išmokinti jį daugybos ir dalybos. Jiems tai – neįkandamas riešutas. Pasikvietė mane į namus, pavaišino arbata. Tėvo neturėjo, jis namuose vyriausias, jo visi privalo klausyti. Jis man ir sako: „Pirk mano seserį, jai jau aštuoniolika metų.“ Pagal juos jau senmergė. Sakau, kad aš turiu žmoną. Išgirdau: „Turėsi antrą.“ „Kiek už ją nori?“ – paklausiau juokais ir išgirdau – „Degtukų dėžės“. Būdavo ir tokių pasikalbėjimų“, – prisiminė P.Urbonas.

Jūrininkams iš Lietuvos gyvenimas Afrikoje atrodė egzotiškas. Dažną apimdavo sumišimas išvydus vietines gyventojas nuogomis krūtimis, puldavo fotografuotis su afrikietėmis.

Įgula švęsdavo

Kasdienybės rutiną jūroje praskaidrindavo įvairios pačių susikurtos šventės. Plaukiant žvejoti į Angolą laivai kirsdavo pusiaują. Kartais laivai kiek nukrypdavo nuo kurso, kad Gvinėjos įlankoje specialiai surastų šiaurės platumos ir rytų ilgumos sankirtos tašką. Tuomet laive vykdavo didžiulė šventė.

P.Urbonas prisiminė, kaip pats pirmą kartą pakliuvo į tą tašką. Buvo ypatinga diena – švietė saulė, o įlanka lygi kaip stiklas. Būriavosi koks dešimtis laivų. Vyko masinis naujokų pašventinimas, svarsčių kilnojimo, nartų (toks jūrinis biliardas) varžybos.

Laive būdavo ir sauso vyno, kuris per įvairias šventes liedavosi laisviau.

„Man pusiaują teko kirsti daug kartų – ir plaukiant laivu, ir skrendant lėktuvu. Pirmą kartą didelį įspūdį padarė Angolos sostinė Luanda. Buvo vienas gražiausių Afrikos miestų. Dabar, kiek žinau, ji jau apleista. Šalį, kaip ir šį miestą, pakeitė vietiniai konfliktai“, – pasakojo P.Urbonas.

Siųsdavo kriptogramas

Per 40 metų darbo jūroje P.Urbonas pakeitė daug laivų, taip pat ir kapitonų. Dauguma jų buvo žmogiški, geri žvejai. Bet buvo ir tokių, kurie savo galva negalvodavo, tik iki smulkmenų vykdydavo visus nurodymus iš kranto ar flagmanų.

Vienas požymių buvo tai, kaip kapitonas dirba su kriptogramomis – šifruotais pranešimais.

Vieni lyg pamišę jas siųsdavo ir apie praplaukiančius užsienio laivus, ir apie įgulos narius.

Kas tose kriptogramose užšifruota, radistui nebuvo žinoma. Šifrus – specialias knygas – turėjo tik laivų kapitonai.

Buvo ir tokių laivų kapitonų, kurie į kriptogramas beveik nekreipdavo dėmesio.

Kriptogramos sovietinėje sistemoje turėjo svarbią žvalgybinę ir įgulos tramdymo (skundimo) funkciją. Neatsitiktinai kriptogramoms būdavo skubus ryšys be eilės.

Šeimoje – ir daugiau jūrininkų

Pats P.Urbonas augo labai didelėje šeimoje, kur buvo vienuolika vaikų: keturios seserys ir septyni broliai. Jis buvo jauniausias. Broliai Alfonsas ir Vladas taip pat buvo jūreiviai. Alfonsas plaukė į jūrą daugiau nei 10 metų, Vladas – mažiau.

Gyvenimas šeimoje buvo nelengvas, o jūroje rublis – ilgesnis. Tad žmonės ir plaukė į jūrą, kad kiek daugiau užsidirbtų.

Pats P.Urbonas išaugino du sūnus. Vyresnysis sūnus Arūnas baigė Leningrado aukštąją Makarovo jūrininkų mokyklą. Kelerius metus buvo prekybinių laivų šturmanu. P.Urbonas teigė įkalbėjęs sūnų likti krante. Šiandien jis yra vienos vokiško kapitalo Klaipėdos jūrų transporto kompanijos vadovas.

Jaunesnysis sūnus Aidas baigė Vilniaus universiteto Biologijos fakultetą. Labai mėgsta kolekcionuoti jūrų kriaukles. Daug jų tėvas parveždavau iš jūros, dar daug pats nusipirko.

P.Urbonas turi penkis anūkus – trys vyrai ir dvi mergaitės. Viena iš jų – Airė Urbonaitė baigė Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą, kur įgijo uosto ir laivybos valdymo specialybę. Jūrinės tradicijos šeimoje tęsiamos.