Geriausią pastarųjų penkiasdešimties metų Lietuvos futbolininką Arminą Narbekovą daugelio metų klajonių keliai vėl parvedė į gimtuosiuos Gargždus, iš kurių išvykęs 12-metis, grįžo po daugiau nei 30 metų.

Prie "Bangos" komandos vairo stojęs olimpinis, pasaulio studentų vasaros žaidynių – universiados, triskart Austrijos čempionas Gargžduose pajuto atgaivą.

"Čia viskas sava, – šypsojosi mažiausiai dviem metams austrišką idiliją į nelabai linksmą lietuvišką realybę iškeitęs ketvirtadienį 45-erių sulaukęs treneris. – Tie, per treniruotes "nulakstyti" parko takeliai, Minijos slėniai, miestelio gatvės".

Nuo gruodžio mėnesio į Lietuvą grįžęs A.Narbekovas prisipažino, kad dėl užimtumo dar neturėjo laiko pasižvalgyti po Gargždų kiemus, kuriuose su draugais laigė vaikystėje.

Likimas negailėjo smūgių

– Koks jausmas užliejo jus, kai grįžote į gimtinę?

– Įdomus jausmas. Kai atvažiuodavau aplankyti mamos – nesusimąstydavau. Kai grįžau su dideliais lagaminais ir įsikūriau ilgesniam laikui, jausmas, kurį sunku nusakyti, yra visai kitoks. Tačiau jis – geras. Šiandien einant į stadioną pro parką užplūsta prisiminimai, kai mažas čia treniruodavausi. Nors daug kas pasikeitė Gargžduose, tačiau daug kas sugrąžina į anuos laikus.

– Kokioje šeimoje išaugo futbolo perliukas?

– Mama – žemaitė, kilusi nuo Plungės, tėvas – totorius. Šeima buvo gausi – aštuoni vaikai: šeši broliai ir dvi seserys. Aš buvau pagrandukas. Tačiau likimas šeimai buvo rūstus. Kai gimiau, jau du broliukai buvo mirę. Vieną iš jų pakirto plaučių uždegimas, antrąjį, žaidžiantį smėlio dėžėje, mirtinai sužalojo neatidus sunkvežimio vairuotojas.

Dar dviejų brolių – Algirdo ir Viktoro – netekau palyginti neseniai. Gyvybes atėmė vėžys ir trombas, užkimšęs plaučių kraujagyslę.

Brolis Andrius buvo gydytojas, tačiau vėliau, pasirinkęs kunigo kelią, apsigyveno Vilniuje. Šiuo metu pas jį gyvena ir mama.

Gimtuosiuose Gargžduose yra tik viena iš seserų dvynių – Liuba. Antroji sesuo Valė įsikūrusi Klaipėdoje.

Tėvas, buvęs karininkas, buvo griežtas, tačiau teisingas. Mes, vaikai, buvome mylimi ir saugūs, niekada nestokojome meilės ir dėmesio. Nebuvo lengva, tačiau nebadavome. Kad gyvenimas būtų lengvesnis, vyresnieji broliai gana anksti pradėjo dirbti.

Į Panevėžį – 12 metų

– O kodėl mažasis Arminas pasuko į stadioną, o ne, pavyzdžiui, į šaškių klubą?

– Kamuolį spardyti paragino kaimynai – Rimvydas Montvydas ir vėliau "Žalgirio" vartus gynęs Edmundas Kasputis. Kartu trindavomės po kiemus, tai ir pakvietė į treniruotes. Mano metų grupės dar nebuvo. Kadangi buvau mažiukas, tarp trejetu metų vyresnių veldavausi tikrąją to žodžio prasme.

– Gargžduose juokaujama, kad sunku rasti futbolo treniruočių nelankiusio berniuko. O broliai nesusigundė spardyti kamuolio?

– Taip jau susiklostė, kad futbolu susigundžiau vienas pats. Tačiau broliai ateidavo į daugelį varžybų, kurios vykdavo miestelyje, kai žaisdavau aš.

Jei žaisdavome su kretingiškiais, plungiškiais ar žaidėjais iš kitų miestų, broliai ateidavo palaikyti mane. Prieš rungtynes padrąsindavo: "Nebijok, broli, mes – tribūnose. Jei reikės – išbėgsime".

– Jus gana anksti – 12-metį, baigusį penkias klases – pakvietė į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Ar šeimoje ilgai buvo dvejojama dėl tokio posūkio?

– Prisiminęs tuos metus, tik dabar įsivaizduoju, koks vaikas išvykau iš namų. Futbolas mane labai traukė, todėl dieną naktį zyziau tėvui, kad išleistų į Panevėžį. Tėvai bijojo. Ne juokas – 300 kilometrų nuo namų. Galiausiai tėvelis kategoriškai pareiškė: "Jei išvažiuosi – kelio atgal nėra. Turėsi eiti iki galo – atgal nepriimsiu".

Po metų, kai norėjau grįžti, namų durys buvo užvertos. Tėvas pakartojo: "Tu gi vyras, prižadėjai man".

Ir likau. Nuo 14 metų žaidžiau įvairaus amžiaus to meto Lietuvos rinktinėse. Kartu su Igoriu Pankratjevu žaidėme SSRS jaunių rinktinėje. Matyt, žaisti sekėsi, nes mane, 14-metį, pakvietė žaisti Lietuvos16-mečių rinktinėje. Paauglystėje jaučiamas metų skirtumas, o dvejų – juo labiau. Tuomet tik pastatytame S.Dariaus ir S.Girėno sporto komplekso stadione vyko SSRS moksleivių žaidynės. Į kiekvienas mūsų rungtynes susirinkdavo pilnas stadionas. Rungtynių pradžioje treneris Vidmantas Kuncė neleisdavo į aikštę, turėdavau sėdėti ant suolo. Antrąjį kėlinį žiūrovai pradėdavo reikalauti: "Mažą į aikštę".

1983 metais baigiau vidurinį mokslą ir atsisveikinau su internatu.

Taip sutapo, kad tais pačiais metais SSRS aukščiausioje lygoje debiutavo Lietuvos futbolo flagmanas – Vilniaus "Žalgiris", į kurį buvau pakviestas.

– 1983-iaisiais Lietuvos jaunimas iškovojo įspūdingą pergalę – laimėjo TSRS tautų spartakiadą. Tačiau tarp tuomet aukso medaliais pasidabinusių klaipėdiečių – Rolando Bubliausko, Vacio Lekevičiaus, kitų žinomų žaidėjų, kaip antai Valdo Ivanausko, nebuvo jūsų. Kodėl?

– Būčiau būtinai žaidęs, tačiau man buvo išoperuotas apendiksas ir negalėjau rungtyniauti.

Sublizgo olimpinis auksas

– 1988-aisiais gindamas SSRS rinktinės spalvas tapote olimpiniu čempionu. Ar dažnai prisiminimai sugrąžina į Seulą?

– Kiekvienas žmogus prisimena linksmesnius, malonesnius gyvenimo tarpsnius. Svarbių rungtynių gyva kone kiekviena minutė. Olimpiada šiandien – lyg sapnas, prabėgo lyg dvi dienos. Prisimenu, kai Maskvos "Dinamo" žaidėjas Viktoras Losevas pakeliui į žaidynes svarstė, kaip mums tapti prizininkais. Mūsų laukė nelengva užduotis, nes SSRS futbolo komanda nebuvo laimėjusi medalių 32 metus.

Olimpinėse žaidynėse sekėsi. Rungtyniavau visose rungtynėse. Tiesa, finale, kurį stebėjo net 74 tūkst. žiūrovų, žaidžiau tik vieną kėlinį. Per pusfinalio susitikimą italas "pervažiavo" per čiurną. Mano pasirodymas su brazilais kabojo ant plauko, tačiau už pergalingą įvartį į italų vartus per pratęsimą treneris paskatino: "Tu užsitarnavai ir žaisk".

Po to, kai buvo suleisti nuskausminamieji vaistai, žaidžiau sukandęs dantis. Tačiau skausmas buvo stipresnis – po pertraukos aikštėje nepasirodžiau. Matyt, jėgos iš viršaus paveikė, kad mane pakeitęs Jurijus Savičevas pasiekė pergalingą įvartį

– Įmušdavote daug įvarčių, tačiau ne mažiau kentėdavo ir jūsų kojos, kurios būdavo kone pagrindinis taikinys varžovų gynėjams.

– Žaidžiant SSRS čempionate, visose komandose buvo "kietų" gynėjų, tačiau dvi ekipos buvo kažkas baisaus. Tai – Charkovo "Metalist" ir Maskvos "Torpedo". Žaidžiant su šiomis komandomis nebuvo "palauk".

Kaip šiandien atsimenu Donecko "Šachtar" ekipoje žaidusį Aleksejų Varnavskį. Per rungtynes Donecke atbėgau į jo kraštą. Po prasiveržimo gynėjas man prašvokštė "Šunyti, dink iš čia."

"Pats dink", – atšoviau.

Netrukus kamuolys vėl skriejo pas mane. Kol mintyse rezgiau tolesnį atakos tęsinį, pajaučiau smūgį iš už nugaros. Ore salto atlikęs, kritau ant nugaros. Skaudėjo nežmoniškai.

"Tai ką, šunyti, skauda?" – pasišaipė jis.

Mane tarsi nutvilkė – pašokau nuo žolės, tikėdamasis sulaukti ir savo progos. Ir sulaukiau. Tuomet aš prie jo priėjau: "O tau irgi skauda?"

Po rungtynių priėjęs varžovas paspaudė ranką: "Jaunas, užsispyręs, aršus esi, bus iš tavęs žaidėjas".

Vaikai išgelbėjo nuo tarnybos

– Kaip susiklostė šeimyninis gyvenimas?

– Vedžiau gana anksti – 20-metis. Žmona – Rita, nesusijusi su sportu. Šiandien sūnui – irgi Arminui – 24-eri. Bandė žengti mano pėdomis, tačiau metė futbolą dėl iškilusių nesusipratimų su treneriais. Atlikęs karinę prievolę, šiandien sukasi versle.

Gimnazijoje besimokančiai dukrai Klaudijai gruodžio 30-ąją sukako 14-a.

Nutarėme, kad visai šeimai iš Austrijos keltis į Lietuvą nėra prasmės. Kai labiau pasiilgsime, manau, kad 1200 km – nėra didelis atstumas.

– Girdėjome istoriją, kad vaikai jus "išsuko" nuo privalomos karinės tarnybos Sovietų armijoje.

– Maskvos CSKA labai troško lietuvių iš Vilniaus "Žalgirio". Tačiau Lietuvos sporto valdžia, paprasti žmonės gelbėjo kaip įmanydami. Iš pradžių suklastojo dokumentus, jog turiu du vaikus.

Vėliau laimėjome kitokiu būdu. Kvietimo į komisariatą išvakarėse komandos treneris, kai iki rungtynių pabaigos dar likdavo šiek tiek laiko, neva dėl traumos, pakeisdavo. Aikštę palikdavau tyčia šlubuodamas. Rytą iš ligoninės pas kariškius nukakdavau sugipsuotas, pasiremdamas ramentais. Ir vėl pusmečiui gaudavau ramybę. O gipsą nusimetęs, po savaitės vėl žaisdavau futbolą.

– Atšilus orams, pailgėjus dienoms, laisvesnio laiko vis tiek liks. Gal turite ir kitų pomėgių?

– Ar gali būti kas geriau už malonų laiką, leidžiamą su draugais. Ypač smagu pažvejoti, pamedžioti. Bus labai miela pasėdėti prie Minijos, pavaikščioti po apylinkes, kurios per tiek metų bus gerokai pasikeitusios.