Vertybė – šeima

Penkios dukros ir sūnus – toks yra gausus Apolinaro ir Aldonos Ališauskų šeimos atžalynas.

Ši šeima iki 1949 m. laimingai gyveno Rokiškio valsčiuje, Ragelių kaime.

Kaip ir daugybė kitų Lietuvos žmonių, Ališauskai ne savo valia keliavo tūkstančius kilometrų į svetimus, šaltus kraštus, o grįžę negalėjo gyventi gimtinėje ir tapo klaipėdiečiais.

Trečiosios Ališauskų dukros, vardu Renė, pasakojimas atskleidžia skaudžius šeimos išgyvenimus, sunkius sprendimus, siekiant išgelbėti savo vaikus, širdį veriančią akistatą su skaudžia tiesa apie geranoriškais laikytus kaimynus ir daug kitų išbandymų.

„Mama buvo labai tvarkinga ir rūpestinga. O tėvelis – be galo darbštus, jis jungė visą šeimą. Manau, būtent dėl jo auklėjimo iki šiol su sesėmis ir broliu išlikome draugiški ir mylintys vieni kitus. Didžiausia vertybė ir turtas, mūsų gautas iš tėvų, – gausi šeima ir gražūs santykiai, – pasakojo R. Stonkaitienė. – Tėvelis nepaprastai mylėjo Lietuvą. Tai nėra tik gražūs žodžiai. Vieni ryškiausių mano prisiminimų iš vaikystės Sibire buvo vakarai su tėčiu. Kai jis grįždavo po visos savaitės darbo ir lyg stebuklingą pasaką pasakodavo, kokia graži yra Lietuva, kaip nuostabiai ten žydi sodai, kaip sodybose auga vaismedžiai, kaip pakelėse stovi kryžiai, koks tyras ir skanus šaltinių vanduo.“

Tais pasakojimais A. Ališauskas savo vaikų širdelėse pasėjo meilės grūdą tolimai išsvajotai Tėvynei.

Praeitis: dar nė dvejų neturėjusi Renutė atsidūrė Sibire, todėl gyvenimo Lietuvoje iki tremties ji neprisimena. R. Stonkaitienei likimas lėmė išties daug išgyvenimų. / R. Stonkaitienės šeimos archyvo nuotr.

Buvo pernelyg naivus

Ališauskų šeima sovietams nusikalto tuo, kad turėjo nemažai žemės ir du samdinius.

Kai 1941 m. į Sibirą buvo išvežtas Aldonos tėvas su šeima, Ališauskai persikraustė į ištuštėjusius jų namus, drauge apsigyveno neįgalus A. Ališauskienės brolis, po metų miręs nuo džiovos.

1949 m. daugybė lietuvių šeimų jau buvo ištremtos į Sibirą, iš ten plaukė laiškai, liudijantys apie artimųjų kančias ir mirtis. Šios žinios žmonėms Lietuvoje bylojo apie tai, kad iš ten kelio atgal į Tėvynę nėra.

Tada Apolinaras ir Aldona jau turėjo tris dukras: septynerių Nijolę, ketverių Danguolę ir nė dvejų neturinčią Renę.

Ališauskus prieš kelis mėnesius iki tremties buvo pasiekusi žinia, kad tolima kelionė laukia ir jų.

„Tėvelis tikėjosi, kad sovietų valdininkai bus gailestingi, manė, kad moters su mažu vaiku neišveš. Todėl jis sugalvojo išeiti iš namų su vyresnėmis mano sesėmis ir pasislėpti pas giminaičius. Tai buvo baisi klaida. Mano mamytė buvo našlaitė, daug patyrusi, taigi labai atsargi, ji iš anksto pasiruošė maisto ir rūbų“, – pasakojo R. Stonkaitienė.

A. Ališausko viltys buvo bergždžios, jo žmona su mažyte, vos pusantrų metukų dukrele be gailesčio buvo įgrūstos į traukinio vagoną, kuris labai ilgai važiavo į rytus.

Sesutės: šviesiaplaukės Danguolė (iš kairės), Alena, Alvyra ir Renė Sibire. / R. Stonkaitienės šeimos archyvo nuotr.

Ruošėsi laidoti dukrą

Pakeliui mažoji Renutė susirgo dizenterija. Liga nukamavo mažylę, ji ne tik nebevalgė, bet ir nebegėrė, lūpos pamėlo ir sustingo.

Mama suprato, jog kelionės galo mažylė nesulauks, ir pradėjo rūpintis, kaip ją palaidoti, kad nebūtų išmesta pro važiuojančio traukinio langą.

Dabar, kai po tų įvykių praėjo 75 metai, R. Stonkaitienė įsitikinusi – tokia buvo Dievo valia, kad mama buvo išėjusi ieškoti sąstato vyresniojo, kurį norėjo paprašyti leidimo palaidoti vaiką.

Tuo metu dvi pagyvenusios moterys, kepusios ant žibalinės viryklėlės lašinius, ėmė mėlstančias mergaitės lūpas vilgyti tirpintais taukais.

Tie taukai netikėtai išgelbėjo vaiką, baisi liga atsitraukė. Po poros valandų sugrįžusi Aldona rado dukrelę atgavusią spalvą, tremtinės senutės ją išgelbėjo. Taip Renė išliko gyva.

Pokyčiai: į Sibirą grįžusi šeima pasipildė, čia jau gyveno vyresnėlė Danguolė (viršuje iš kairės), greta jos – Renutė, tėčiui ant kelių – Vytautas, greta – Alenutė ir Alvyrutė. / R. Stonkaitienės šeimos archyvo nuotr.

Augino seses ir brolį

Gailėdamas žmonos ir dukrelės A. Ališauskas pats pasidavė sovietų valdžiai ir paprašė būti pasiųstas pas šeimą, kuri tuo metu buvo buriatų krašte.

Vyro noras padėti žmonai ir dukrelei išgyventi tremties sunkumus tapo realybe tik po poros metų, kai jam buvo leista susijungti su šeima, tada gyvenusia Irkutsko srityje.

Iki tol vyrui teko darbuotis aukso kasyklose. Vėliau ištisas savaites jis kirsdavo mišką ir namo grįždavo tik savaitgaliais. Pasirodo, nemažos dalies nukirstų medžių nebuvo įmanoma išvežti, vargas buvo bereikalingas, nukirsti medžiai ten pat puvo.

Renė ir dabar pamena tėvelį, įžengiantį į kambarį su mediniu lagaminu rankoje, tada jis dukrelei lauktuvių atvežė skudurinę lėlę.

Didžiausia vertybė ir turtas, mūsų gautas iš tėvų, – gausi šeima ir gražūs santykiai.

Tai – vienas šviesiausių prisiminimų iš skurdžios tremtinės vaikystės.

1952 m. gimė sesutė Alena. Vasarą penkiametė Renė turėjo ją prižiūrėti.

Po poros metų atsirado dar viena sesutė, pavadinta Alvyra, o 1960-aisiais gimė broliukas Vytautas.

Renė buvo jų augintoja ir auklėtoja, nes tėvams teko daug ir sunkiai dirbti. Dažniausiai jie grįždavo namo, kai mažieji jau miegojo, o išeidavo, kai jie dar nebuvo pabudę.

A. Ališauskas buvo auksinių rankų meistras, jo padarytos krosnys neleido į namus dūmų ir gerai šildė namus. Už puikų darbą visur, kur dirbo, buvo giriamas. Apie tai byloja ir įrašai sovietinėje darbo knygelėje: darbštus, sąžiningas, atsakingas.

Visa šeima glaudėsi mažame kambarėlyje, ten pat tilpo ožka – šeimos maitintoja ir mažųjų džiaugsmas.

Jaunystė: 31-erių A. Ališauskienė (kairėje) tremtyje su likimo drauge prie barako. / R. Stonkaitienės šeimos archyvo nuotr.

Sibire vadino Irina

„1954 m. pradėjau lankyti pirmą klasę, tais pačiais metais pradėjau rašyti laiškus savo sesutėms Lietuvoje. Rašydavau rusiškomis raidėmis, bet lietuvių kalba“, – prisiminimais dalijosi R. Stonkaitienė.

Tik 1957 m. šeimai buvo leista persikelti į Altajaus kraštą, kur gyveno A. Ališauskienės sesuo.

Sibire mergaitė nebuvo vadinama tikruoju vardu, ten ji buvo Irina, taip ją vadino kaimynai, taip jos vardą rašė net mokytojai.

„Buvo laikas, kai tėvai su mumis kalbėjo lietuviškai, o mes jiems atsakydavome rusiškai. Tėvai dėl to pyko ir reikalavo kalbėti mūsų kalba“, – prisiminė R. Stonkaitienė.

1958 m. Ališauskams buvo leista grįžti į Lietuvą. Gausi šeima apsigyveno pas varganai gyvenusią vyro seserį.

Kad ir labai skurdu bei ankšta ten buvo, bet tai buvo savi žmonės.

Moters atmintyje išliko nepakartojamas namie keptos lietuviškos duonos skonis. Bet džiaugtis laisve savame krašte šeimai neteko, čia jie negavo darbo, neleista registruotis, jie buvo akivaizdžiai nepageidaujami, todėl po pusmečio, pasiėmę Lietuvoje augusias vyresniąsias dukreles, išvažiavo atgal į buvusią tremties vietą.

R. Stonkaitienė pamena, kad tėvas kartais važiuodavo atostogų į Lietuvą.

Grįždavo atjaunėjęs, atsigavęs, kupinas gerų įspūdžių. Ko gero, jau tada jis žvalgėsi, kur galėtų parsivežti šeimą. Namuose pakvipdavo lietuviškais obuoliais ir kitomis gėrybėmis. Šeimai tai buvo Lietuvos kvapas.

Vyriausioji Ališauskų dukra Nijolė neprigijo svetimame krašte, labai greitai ji parvažiavo į Lietuvą pas dėdę ir tetą, kurie ją užaugino.

Kai 1965 m. šeima nusprendė grįžti į Lietuvą, Renės vyresnioji sesuo Danguolė jau studijavo Leningrade, vėliau ištekėjo už ruso ir liko ten dar kelis dešimtmečius. Ji pas savus su visa šeima atvažiavo tik 1985 m.

Bendruomenė: 1949-aisiais tremtiniai nusifotografavo su vietos gyventoja buriate. Ši moteris stebino lietuvius, nes nuolat rūkė pypkę. / R. Stonkaitienės šeimos archyvo nuotr.

Atstatė sugriautą namą

Antrą kartą grįžę į Lietuvą Ališauskai apsigyveno namuose, iš kurių buvo ištremti. Nors ir nedaug vietos turėjo, bet buvo jauku ir gera.

Tik idilė truko neilgai – vos po kelių mėnesių šeima gavo laišką iš Rokiškio milicijos, kuriuo pareikalauta per 24 valandas išvykti iš šio rajono.

Tokia žinia prilygo antrai tremčiai.

Šeima išsiruošė į visiškai svetimą pajūrio kraštą.

A. Ališausko brolio sūnus jau gyveno Klaipėdoje ir padėjo giminaičiams. Čia jie įsigijo pusę bombos apgriauto namelio Laistų kaime. Dabar ši vieta jau yra tapusi priemiesčiu. Kol tėvas atstatė namo kampą, šeima glaudėsi viename kambarėlyje.

Buvo nelengva, teko vėl viską pradėti iš naujo. Vaikai, įpusėję mokslus rusiškose mokyklose, Klaipėdoje taip pat lankė rusiškas mokyklas.

Labai pamažu, bet galiausiai visos bėdos baigėsi, atžalos baigė mokslus, sukūrė šeimas, susilaukė savo vaikų.

A. Ališauskas iškeliavo anapilin 1992 m. lapkritį, jo žmona Aldona amžinojo poilsio greta savo vyro Lėbartų kapinėse atgulė 2012 m.

Skundė artimiausias kaimynas

Tik Lietuvai tapus nepriklausoma, Ališauskų vaikai gavo galimybę paskaityti savo tėvų bylą. Tada ir paaiškėjo, kad šeima buvo pasmerkta tremčiai dėl draugiškais ir geranoriškais laikytų kaimynų Sapogovų pranešimo.

Anot šio rašto, iki karo šeima darbams samdė du darbininkus, o tai reiškia, kad buvo išnaudotojai. Pranešėjas teigė – nors vokiečių okupacijos metais A. Ališauskas nedirbo jokio valdiško darbo, esą buvo galima suprasti, kad jis simpatizuoja vokiečių valdžiai.

Kaimynas liudijo, kad sovietų valdžiai po karo šeimos galva taip pat nerodė priešiškumo, bet teigė matęs, kad pro Ališauskų namus dažnai praeina partizanai. Pranešėjas darė prielaidą, kad šiuose namuose buvo partizanų slėptuvė.

Nors toks faktas nepasitvirtino, artimiausi kaimynai Ališauskus pasmerkė tremčiai.

Prieš išvežant juos į Sibirą, tiems patiems kaimynams nieko neįtariantis A. Ališauskas atidavė senovinius, gražius senelio baldus.

Po daugelio metų, kai šeima grįžo į Lietuvą, dalį tų baldų tie patys kaimynai grąžino.

„Labai slogu buvo tada, kai grįžę iš Sibiro tėvai buvo ne tik nepriimti, bet ir išstumti saviškių. Kiek man žinoma, 1966 m. kažkoks tolimas giminaitis pasisakė už tai, kad mūsų šeima būtų išvaryta iš tėviškės. Negalime visų žmonių matuoti vienu matu ir skirstyti pagal tautybę. Sibire sutikome šviesių ir geranoriškų rusų, nemažai jų buvo inteligentai, net mokslininkai, tapę sovietų tremtiniais. Ištremti vokiečiai ir žydai komunistiniam auklėjimui nepasidavė. Mūsų tėvai taip pat neleido stoti nei į pionierių, nei į komjaunimo organizacijas“, – prisiminė R. Stonkaitienė ir tikino, kad mokykloje užteko pasakyti, jog tokia yra tėvų valia.

Prisiminimai – skirtingi

„Aš žinau, ką reiškia gimtinė ir jausmas, kad tai – pati geriausia pasaulyje vieta. Man tokia vieta yra Ragelių kaimas, iš kurio mus išvežė į tremtį. Kai kasmet apsilankau Rageliuose, man atrodo, kad kraujas greičiau ima judėti po kūną, taip ten gera ir artima. Ten palaidota močiutė, ten viskas labai sava. Ašaros rieda, kai pagalvoju, kiek reikėjo mamytei iškentėti. Juk ji tebuvo 29-erių, kai ją su manimi ant rankų išvežė. Kaip ji jautėsi, kai vyras ir du vaikai liko Lietuvoje, o apie jų likimą ji neturėjo žinių ilgą laiką. Žinau, kad mūsų gyvenimas tremtyje nebuvo toks siaubingas, kaip tų, kuriuos išvežė pirmųjų trėmimų metu“, – teigė R. Stonkaitienė.

Moters atmintyje Sibire nugyventas laikas išliko nuspalvintas vaikiškai šiltomis spalvomis, nors prisiminimuose išliko ir sunkūs dalykai.

Vyresnės jos sesės, užaugusios Lietuvoje, kitaip prisimena šeimos istoriją, visiškai skirtingai nei jaunesnieji tos pačios šeimos vaikai, kuriems Sibiras tapo gimtine.

„Kad ir kaip sunku suvokti, bet baisi istorija kartojasi, juk šiuo metu daugybė ukrainiečių išvežti į Rusiją. Ypač baisu, kai vaikai auga valdiškuose namuose, be tėvų, o tai reiškia – be savimonės. Jie nepažins nei savo tėvelių, nei tėvynės, jie nebebus ukrainiečiai. Man tai labai baisu“, – svarstė R. Stonkaitienė.