Muzikos studijos „Grock“ vadovą Liną Šviriną čia besimokantys muzikuoti vaikai vadina tiesiog vardu – pirmi tiesia jam ranką pasisveikinti ir kalba veikiau kaip su draugu, nei mokytoju. Pats Linas mokinius vadina „džiaugsmais“.

Muzikuoti – sveika

– Kaip jūs, dviejų suaugusių vaikų tėvas, sugebate savo mokiniams būti tiesiog draugas?

– Gal neišaugau iš vaikystės. Galvoju, kaip rasti bendrą kalbą. Jei ieškotume lytiškumo, interesų, amžiaus skirtumų, tai savaime prarastume bendrą kalbą. Ta draugystės paieška yra galimybė lengviau bendrauti. Kaip ir kiekvieno žmogaus garderobe, yra įvairių rūbų. Kai tu dėvi juos pagal paskirtį, tai gali gerai jaustis. Gal mes ne sportininkai, bet jie mūsų nevaržo, jei yra naudojami tam reikiamu metu. Man tokiam būti visiškai nesunku. Kai tai darai su meile, nėra prievartos.

– Bet vyrui mylėti svetimus vaikus ar nėra sunku?

– Mūsų ugdymo situacija nėra akademinė. Mums muzika nėra tikslas, o asmenybės ugdymo priemonė. Todėl keičiasi aplinkybės. Mes bandome muziką išnaudoti žmogaus harmonizavimui. Dabar viskas labai suprofesionalėjo. Paprasti žmonės atsiribojo nuo muzikos kaip nuo muzikavimo. Jie samdosi muzikantus savo pobūviams, eina į koncertus, kur kažkas gražiai griežia, bet asmeninio poreikio muzikuoti neliko. Su sportu taip nėra. Po sėkmingo krepšininkų žaidimo mieste atsiranda naujos krepšinio aikštelės. Yra gyvas supratimas, kad sportuoti naudinga ir nebūtina siekti sportininko karjeros, tai tiesiog sveika. Tuo tarpu nėra supratimo, kad muzikuoti žmogui taip pat sveika net ir fizine prasme.

– O kada jūs tai supratote? Ar tada, kai kūrėte studiją?

– Aš iki šiol dar pats sau tai įrodinėju ir tikrinuosi dirbdamas su vaikais. Matydamas sudėtingas gyvenimo situacijas pradedu atradinėti priežastį, dėl ko žmonės turi sunkių išgyvenimų, dėl ko artimieji nesutaria. Nes prarandama bendrystė ir nustojama būti jautriems vieni kitų atžvilgiu.

Žvaigždžių nekala

– Bet juk pas jus plūsta minios vaikų. Su kiekvienu nauju srautu tenka viską pradėti nuo pradžių. Ar nepavargstate vis grįžti ir grįžti prie pradžios, ar nesinori siekti aukštumų su jau pažengusiais?

– Neslėpsiu, pabunda toks jausmas. Bet, bendraujant su vaikais, tai visada neišvengiama. Kažkada man buvo svarbesnis praradimo jausmas, kai vaikai užauga ir išeina. O dabar labiau jaučiu džiaugsmą, kai jie kažką pamėgsta ir išmoksta, nes aš pats jiems tai suteikiu. Vaikas brazdindamas gitara nekelia sau gretutinių tikslų. Jo muzikavimas yra išgrynintas, jis yra pats toje muzikoje.

– Ar jaučiate televizijos įtaką? Gal dalis vaikų ateina pas jus siekdami tapti žvaigždėmis?

– Be abejo, jaučiame. Bet ta televizijos įtaka yra dvejopa. Dalis vaikų nepatenkinti peršama muzika. Patys muzikuodami jie bando protestuoti prieš menkavertes muzikines vertybes. Kritiškas jų požiūris į žvaigždžių kalves verčia groti ieškant ir kuriant. Būna ir tokių, kurie turi lūkesčių, kad mes iš jų padarysime žvaigždes. Bet jie labai greitai pamato, kad čia tai nevyksta. Kartą turėjau tokią ketverių metų mergaitės mamą, kuriai labiausiai rūpėjo vieši dalykai. Jos nepavyko palenkti.

– Ar studija jūsų auklėtiniams netampa savotiška šeima, kurios nariai, kad ir kur bebūtų, jaučiasi savi?

– Be abejo. Ypač tiems, kurie buvo kūrybingi ir tą savo kūrybingumą mėgino realizuoti. Tam jiems reikėjo partnerių. Ir jie juos čia turėjo. Kad ir dabar, ruošiantis septintajam festivaliui „Grock“. Repetuodami jie keičiasi patirtimi. Muzikavimas yra labai džiugi ir puiki komunikacijos priemonė. Tai vienija. Muzikuodamas žmogus yra priverstas pažinti save. Muzikuojantis vaikas dalį atsakomybės perima pats sau. Čia jo nei tėvų susirinkimas, nei pastabos neverčia mokytis.

Netalentingų nėra

– Ar lengvai pamatote vaikus, kurie tikrai turi talentą muzikai?

– Talentingas yra kiekvienas. Tik jam pasireikšti neužtenka vien talento. Jam realizuoti reikia ir kitų savybių. Talentui pasireikšti reikia kelių aplinkybių – žmonių, su kuriais bendrauja vaikas ir namiškiai. Jei tėvai nenupirks gitaros, kaip tas talentas sužibės? Dažnai būna krizių, su kuriomis vaikams nepavyksta susidoroti. Kuo vyresnis žmogus, tuo stipriau išgyvena nesėkmes. Džiaugtis pastangomis labai sunku. Daugelis nori džiaugtis tuo, ko realiai nesugeba. Tai veda į konfliktą, todėl neretai susidūrę su nesėkmėmis auklėtiniai meta mokymąsi.

– O ar būna momentų, kai supykstate ant vaikų?

– Pradedu jausti, kad kartais užplūstantis pyktis sietinas su mityba. Kai organizmui pristinga kažkokių medžiagų, supykstu. Jeigu tai būtų mano charakterio savybė, aš tai daryčiau nuolatos. Kartą viena mergaitė paklausė, kas man yra. Atsakiau, kad nieko blogo. Tada pasiklausiau pats savęs ir supratau, kad tikrai esu prastos savijautos. Bet buvau pernelyg užsiėmęs tai pajusti. Veidrodyje pamačiau, kad mano išvaizda liguista. Vartojau vitaminus, ir tai praėjo. Todėl esu tikras, kad pyktis atsiranda tada, kai mums trūksta kažkokių medžiagų.

Koncertuoja retai

– „Google“ rašo, kad Linas Švirinas yra ne tik pedagogas, bet ir radijo laidos vedėjas. Gal galėtumėte apie tai papasakoti?

– Stotyje „RadijoGama“ vedu laidą „Garsiakalbis“. Tai naujas iššūkis. Kai nuolatos atlieki tą patį darbą, atsiranda daug mechaninių dalykų, kur nesusiduri su iššūkiais, o jų vis dar norisi. Suprantu, kad tai, ką mes darome studijoje, muzikiniu atžvilgiu nėra populiaru, nes gražūs pavyzdžiai ir mūsų veikla viešumoje yra nutylimi. Aš turiu tokį posakį, kad populiari muzika yra gera arba ne, o gera muzika yra populiari arba ne. Tarp geros muzikos yra daug nepopuliarios. Taigi norėčiau, kad geros muzikos sklaida vyktų keliais frontais. Ir pats noriu dalyvauti šiame procese. Laidoje, kurią vedu pirmadieniais 21 val., kaskart turime gyvą pokalbį su svečiu ir gyvą muzikavimą. Tai yra absoliučiai retas dalykas. Net didelės radijo stotys leidžia sau tik gyvo muzikavimo fragmentus. Kitoje laidos dalyje pristatome kokią nors vertingą kompaniją su jų istorija, jų veikos apibūdinimu. Turime ir muzikinį kalendorių, jame minime artėjančius muzikinius įvykius Klaipėdoje, bandome juos aptarti. Laidoje turiu tris jaunas bendradarbes.

– Papasakokite apie save kaip apie bardą. Ar tiems dalykams lieka laiko?

– Ne. Mažai groju. Mano pyktis – ne emocinis, o kūrybinis. Kai jaučiu, kad labai apsileidžiu kūrybinėje plotmėje, iškeliu sau naują iššūkį. Taip bandau save drausminti. Koncertuoju labai retai.

– Kur galima išgirsti jus dainuojant?

– Artimiausias koncertas – liepos 9 dieną Meno kieme. Birželio 16-ąją grosiu ir festivalyje „Grock“ mūsų roko operos projekte „Eglė žalčių karalienė“.

– Ar nepavargote organizuoti festivalį? Juk šiemet tai bus jau 7-asis.

– Turiu žiauriai geros talkos. Šiemet talkina du savanoriai verslininkai Andrius Vaicekauskas ir Ilja Gun. Festivalis vystosi, auga, kinta. Šiemet jis truks net šešias dienas. Emociškai festivalis yra nelengvas išbandymas, nes aš jame esu ir organizatorius, ir vedėjas, ir šiukšlių rinkėjas.

– Kaip išgyvenate, kai festivalio metu jūsų mokiniams klaikiai nepasiseka?

– Tai pati geriausia pamoka. Jei pavyksta atpažinti priežastį, tai verta tai patirti. Jei lieki nežinioje, tai toks „pravalas“ gali ištikti bet kada. Atpažinus priežastį, tokia nesėkmė tampa pozityviu dalyku ir džiaugiesi pažinimu, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Bet būna ir taip, kad nesėkmės priverčia nutraukti muzikavimą.

Tebekuria šeimą

– Turite du sūnus. Ar juos sugebėjote užkrėsti noru groti?

– Mano draugystės su sūnumis paieška prasidėjo nuo muzikos. Kai vienam buvo septyneri, o kitam aštuoneri, pradėjau galvoti, kaip juos priversti groti vasarą. Mokytojai užduoda, bet daugelis to nedaro. Tada paruošiau programą groti Palangoje vasarą. Reikėjo tai padaryti taip, kad jie to norėtų. Man teko mokytis būti ne tik tėvu, bet ir draugu.

– Ar jūsų vaikų gyvenimas susijęs su muzika?

– Rytis studijuoja garso inžineriją. O Jotvilas turi elektroninius būgnus, nors studijuoja finansus. Baigęs šiuos mokslus jis dar galvoja mėginti studijuoti muziką.

– Sūnūs jau suaugę ir gyvena užsienyje. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie savo šeimą?

– Nesu sukūręs šeimos. Nes šeima kuriama visą gyvenimą. Jei vadinti šeimos sukūrimu tai, kas vyksta bažnyčioje ar santuokų rūmuose, tai ji labai lengvai išyra. O kai kuri ją visą gyvenimą, tada negali guostis dėl blogo savo apsisprendimo, nes tu esi to dalyko kūrėjas. Esu komplikuotas žmogus, mano žmonai Irenai tenka pažinti tikrąjį mano veidą, o ne tik tą, kurį stengiuosi viešai parodyti. Ji patiria visus mano asmens lengvumus ir sunkumus. Tik dėka jos požiūrio į mane, mūsų bendrą gyvenimą aš galėjau skleisti save veikloje ir gyvenimo filosofijoje nebūti vienišas.

– Iš tarmės jaučiu, kad esate kilęs iš Suvalkijos. Kaip čia jaučiatės?

– Dešimt metų gyvenu Klaipėdoje ir jaučiuosi savo vietoje. Esu iš Marijampolės. Violeta Urmanavičiūtė buvo mano kaimynė. Ji metais už mane vyresnė. Tik dėl jos pradėjau mokytis groti. Ji ėmė mokytis muzikos mokykloje ir pradėjo man belsti į galvą gerąja prasme. Viskas prasidėjo nuo pavydo. Išsireikalavau iš tėvų instrumento, o galiausiai studijavau chorinį dirigavimą.