Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Vytautas Staniulis – ne tik profesionalus savo srities žinovas, ant kojų pastatęs daugybę pacientų, kurie jau nesitikėjo vaikščioti, bet ir aistringas keliautojas bei automobilių sporto mėgėjas. Medikas tikina žmonių niekada neskirstęs pagal socialinį statusą ar einamas pareigas. Turbūt todėl gydytoją ir po daugelio metų prisimena buvę jo ligoniai.

Tėtis pašiepdavo medikus

– Ilgus metus paskyrėte Klaipėdos universitetinei ligoninei ir uostamiesčio gyventojų gydymui. Ar šiame mieste ir gimėte?

– Ne, visą savo vaikystę ir jaunystę praleidau Kaune, kur ir gimiau. Ten baigiau mokyklą, įstojau į Kauno medicinos universitetą ir tik po studijų, gavęs paskyrimą, išvykau į Klaipėdą. Mokykloje visada sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. O štai su kalbomis buvo prasčiau.

– Dažnai mediko profesija jaunam žmogui atitenka kaip šeimos palikimas. Ar jūsų atvejis patvirtina šią taisyklę?

– Absoliučiai, ne. Mano tėvelis, kuris buvo chemikas ir docentas, anksčiau dažnai pasišaipydavo iš gydytojų. Jis pripažino tik tiksliuosius mokslus, kuriuose viskas aišku. Su viena giminaite jis mėgdavo "pasišpilkuoti" šiuo klausimu. Tuo metu tėtis studijavo chemijos technologijas, o ji – mediciną. Pamenu, sakydavo: ką tie daktarai sugeba, na, nebent chirurgai... Vėliau, kai pats pradėjau studijuoti mediciną, ta pati giminaitė per dantį traukdavo tėvą. Vis primindavo – matai, kur tavo sūnus įstojo.

– Tai kodėl pasirinkote mediko profesiją?

– Šį klausimą man yra uždavęs ne vienas žmogus. Atsakymo neturiu iki šiol, o kalbėti skambiomis frazėmis nesinori. Jaučiau, kad šis darbas man patiks ir tikrai neapsirikau. O vaikystėje ilgą laiką svajojau būti lakūnu, vėliau su draugu pamėgau radioelektroniką. Mūsų mokykla buvo šalia Radijo gamyklos, todėl vietoj darbelių pamokų turėdavome radiotechnikos užsiėmimus. Jau 10 klasėje su bendramoksliu savo rankomis buvome pasigaminę keletą radijo aparatų. Vienu metu net rimtai galvojau apie šios srities studijas, bet medicina nugalėjo.
Susiūta žaizda – žygdarbis

– Kaip prisimenate studijas? Medicinos mokslai pasižymi sudėtingumu. Ar teko pastudentauti?

– Pirmas kursas buvo labai rimtas. Vėliau įsivažiavau, pripratau prie ritmo. Teko įsitraukti ir į visuomeninę veiklą – tokie laikai buvo. Tačiau studentauti, mokantis medicinos, nepastudentausi – kaipmat išlėksi iš universiteto. Turbūt pirmųjų metų pakartoti nenorėčiau, tačiau tolimesnius mokslus prisimenu su malonumu. Mokytis turėjome septynerius metus, po penkių kursų teko rinktis specialybę – pasukau į chirurgiją.

– Kuo sudomino traumatologija?

– Dar besimokydami Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje turėjome šiek tiek veiklos. Pamenu, kartą vienas docentas, dabar jau profesorius, mane nusivedė į traumatologijos punktą ir leido susiūti žaizdą – koks didelis darbas man tai atrodė. Vėliau paklausus, ar galiu į įstaigą užsukti ir dažniau, sulaukiau teigiamo atsakymo. Nuo trečio kurso į ligoninę ateidavau budėti. Anksčiau nei kiti išbandžiau daugybę dalykų. Jei ne ši naudinga patirtis, kas žino, gal būčiau pasirinkęs ir kažkurią kitą sritį. Bet į Klaipėdą jau atvykau žinodamas, kad noriu būti traumatologas.

– Studijų metu teko susidurti su mirtimi, pažinti negyvo žmogaus kūną. Ar nebuvo baisu?

– Prie šių dalykų buvome pratinami po truputį, tačiau pasitaikydavo ir nualpusių studentų. Suprantama, jei žmogų iš gatvės įmestume į operacinę, būtų liūdnas vaizdas. Žinote, kiti sako, – bijau kraujo. Netikiu tuo. Nėra darbų, kurių žmogus negalėtų atlikti. Aišku, visi mes turime tam tikrų baimių, bet priprasti galima prie visko. Taip ir mes – patyrėme daug, bet tikrai ne iš karto ir vienu metu.

Ligoninė – lyg šeima

– Medikai dažnai sukuria tvirtas santuokas dar besimokydami. Ar tokia patirtimi galite pasigirti ir jūs?

– Gyvenime niekada nesigailėjau, jog vedžiau jaunas. Su žmona susipažinau ir draugauti pradėjau studijuodamas. Susituokiau būdamas 22 metų. Atskleisiu paslaptį, jog daugelis medicinos mokslus pasirinkusių jaunuolių anksti įsipareigodavo todėl, kad vėliau kartu gautų paskyrimą į tą patį miestą. Tiesiog taip būdavo patogiau. Taip buvo ir mūsų atveju: aš orientavausi į traumatologiją, žmona – į pediatriją. Abu mokslus baigėme gerais pažymiais, todėl galėjome rinktis. Galvojome, kad norėtume apsistoti kuriame nors Aukštaitijos mieste, bet likimas mus nuvedė į Klaipėdą.

– Po studijų gavote paskyrimą į uostamiestį – vos atsidariusią Klaipėdos universitetinę ligoninę. Koks jums, kauniečiui, pasirodė uostamiestis?

– Iš pradžių Klaipėda nelabai patiko. Nieko prieš šį miestą neturėjau, bet po gyvenimo Kaune viskas atrodė gana nykiai. Dabar, uostamiestyje pragyvenęs jau 38 metus, save laikau tikru klaipėdiečiu.

– Pabėgti kitur nesinorėjo?

– Ne, per geros sąlygos buvo čia. Puikus kolektyvas, geras tuometis vadovas Antanas Vinkus, kurį vėliau pakeitė toks pat šaunus Vinsas Janušonis. Ne visiems mokslus baigusiems studentams taip pasisekdavo – iš karto į didmiestį ir naujai atsidariusią ligoninę. Pamenu, įstaigoje nebuvo jokių intrigų, trinties, abejonių dėl pavaldumo. Vadovai skatino dirbti, tobulėti, leido išbandyti daug dalykų.

– Atmosfera ligoninėje per ilgus metus nepasikeitė?

– Visi į 1976 m. atsidariusią įstaigą atvykę specialistai buvo jauni. Jautėmės lyg viena šeima ar kompanija. Puikiai pažinojome vieni kitus – nuo gydytojų iki sesučių. Net vienas kito vaikų vardus galėjome išvardyti. Dabar viskas pasikeitė, žmonės susvetimėjo. Bet toks laikmetis. Kartais stebiu jaunus žmones, kurie iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų, ir mąstau, kodėl jie nebendrauja vienas su kitu realybėje?

Gydė ir nusikaltėlius

– Teko girdėti, kad esate ne vieną žmogų po įvairių traumų, patirtų avarijų pastatęs ant kojų. Kokie jausmai apima, kai suprantate, jog jūsų dėka kas nors vėl gali vaikščioti?

– Ligoninėje dirbu nuo pat jos įkūrimo, žingsnis po žingsnio atkakliai dirbau, kol tapau Traumatologijos skyriaus vedėju, todėl patirties turiu įvairios ir matyti teko daugybę įvairių atvejų. Vieni ryškiai įstrigo atmintyje, kiti – spėjo pasimiršti. Žinoma, kad malonu, kai suvoki, jog galėjai pagelbėti. Manau, kiekvienas žmogus džiaugiasi galėjęs padaryti gerą darbą. Turiu ir tokių pacientų, kurie padėkoti nepamiršta ir po daugelio metų, atsiunčia atvirukų, parašo žinutę. Kartais jų žodžiai sujaudina iki ašarų. Šiltų asmenybių sutinku ir tarp nelabai gerų žmonių. Traumatologija tokia sritis, jog gydytis pakliūva visokių. Pamenu, maždaug 1990 m., kai nusikaltėliai sprogdinosi, šaudėsi, tekdavo gydyti ir daug "kito" pasaulio atstovų.

– Į visus stengiatės žiūrėti pozityviai?

– Nesvarbu, ar ant operacinio stalo guli benamis, ar stambus viršininkas. Garantuoju, jog visi chirurgai savo darbą atliks vienodai gerai. Būdamas operacinėje kiekvienas turi tikslą – kaip įmanoma geriau atlikti pareigą.

Į realybę grąžina liga

– Teisybė, kad medikai, kiekvieną dieną matydami balansavimą tarp gyvybės ir mirties, tampa cinikai ir atbunka?

– Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Bet gydytojų juokeliai nėra piktybiški. Aišku, pašaliniam žmogui pasiklausius, jų kalbos gali atrodyti keistos ir šiurkščios, bet tai tikrai nereiškia, kad medikas yra praradęs žmogiškumą. Manau, kad bet kuris stebėtojas, atsidūręs daktaro vietoje, panašiai juokauti pradėtų pats. Bet žinote, kas situaciją grąžina į savo vietą? Kai suserga pats medikas ar jo artimasis. Juokaudamas sakau, kad gydytojas kurį laiką nusileidžia ant žemės – tada ir lova kieta gulėti tampa, ir antklodė pasirodo šiaip sau.

– Turbūt ne kartą teko girdėti nuomonę, jog nemažai daktarų yra arogantiški. O gal gydytojo išsilavinimas ir erudicija turi leisti jam jaustis aukštesniam už kitus?

– Taip, asmenybių būna visokių, tačiau nemanau, kad žmogus turi teisę užriesti nosį. Gyvenime esu sutikęs pasaulinio garso chirurgų, kurie yra labai paprasti ir nuoširdūs. Dažniausiai geresni nei kiti nori pasirodyti vadinamos pseudožvaigždutės.

Svajonė – kelionė Amerikos širdimi

– Kaip pailsite nuo įtampos darbe? Kokių pomėgių turite?

– Su žmona esame prisiekę keliautojai. Daug Europos išmaišėme savo automobiliu. Seniau prie mūsų prisijungdavo draugai, vėliau – sūnus ar dukra su šeimomis. Mūsų išvykos dažniausiai trunka dvi ar tris savaites. Tiesa, anksčiau daugiau planuodavome, pasiskaitydavome, o dabar dažnai keliaujame ekspromtu. Nuvykstame į kurią nors šalį ir duriame pirštu žemėlapyje.

– O pagulėti paplūdimyje nesinori?

– Niekada taip ir neteko pabūti tokioje kelionėje. Su žmona vis pašnekame, kad galbūt reikėtų pabandyti. Bet viskas ir baigiasi kalbomis. Neištverčiau dešimt dienų vienoje vietoje.

– Turite svajonių šalį, kurią norite aplankyti?

– Kažkada, kai gyvenome kitoje santvarkoje, labai norėjau nuskristi į JAV. Bet pradėjus keliauti, šis troškimas nuslopo. Esu Europos žmogus. Nelabai traukia ir Azija. Žinoma, pamatyti būtų įdomu, bet tai nėra patologiškas noras. Manau, kad norint keliauti į egzotišką šalį, reikia pažinti jos kultūrą, papročius. Senajame žemyne viskas suprantama ir aišku: eini Paryžiumi ir matai klasikos knygose aprašytas vietas. Tiesa, vieną slaptą svajonę turiu. Tik išsipildyti jai turbūt nelemta. Labai norėčiau pavažiuoti legendiniu "Rout 66" keliu nuo Aliaskos iki pat Šiaurės Amerikos apačios. Žinau, kad mažiausiai įveikti šią trasą truktų apie du mėnesius, o su nuklydimais į šonus, tektų keliauti ir visus metus.

– Kuo dar domitės?

– Nuo jaunystės esu aistringas automobilių sporto mėgėjas. Kokiais 1972 m. ralis Kaune buvo populiaresnis nei krepšinis. Domina viskas, kas susiję su burzgesiu: motociklai, aviacija ir techninės sporto šakos.

Vizitinė kortelė

Gimė 1952 m. balandžio 20 d. Kaune.
1969 m. baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą.
1975 m. baigė Kauno medicinos universitetą ir tapo gydytoju chirurgu.
1976 m. pradėjo dirbti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.
1998 m. tapo Klaipėdos universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėju.
2006 m. Sveikatos apsaugos ministerija skyrė nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą.
1976 m. vedė. Žmona – Vida. Turi du vaikus – Vaidą ir Vytautą bei keturis anūkus.