Klaipėdos jaunimo centro tautinių šokių ansamblio „Vijurkas“ įkūrėjai ir vadovei Violetai Šleinienei šiemet labai svarbus skaičius 35. „Tiek metų jau dirbu šokių vadove ir tiek metų esu laimingai ištekėjusi“, – moteris net pati nustebo dėl tokio sutapimo.

Apie darbą

Šokis – V.Šleinienės gyvenimo aistra ir darbas. Prieš 25 metus ji Klaipėdos jaunimo centre įkūrė tautinių šokių ansamblį „Vijurkas“, kurį vienu metu lanko apie 120 šokėjų nuo 3 iki 18 metų.

„Kiek save prisimenu, visada šokau – nuo darželio laikų. Nuo penkerių metų pradėjau lankyti ansamblį „Junga“, kuris tuomet dar taip nesivadino, Pionierių namuose. O nuo pirmo kurso pradėjau dirbti jo antrąja vadove – talkinau savo pirmajai mokytojai Margaritai Finkel“, – prisiminė pašnekovė.

Kai baigė vidurinę mokyklą, V.Šleinienei net nekilo minčių, jog galėtų studijuoti ką nors kita, o ne tobulėti šokių srityje. Jos pasirinkimas buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetų Tautinių šokių katedra.

Po studijų ji dar kurį laiką dirbo „Jungos“ antrąja vadove, tačiau galiausiai pajuto, jog gali įkurti ir savo ansamblį.

Šiemet kovo 15 dieną „Vijurkas“ visus kviečia į 25 metų jubiliejaus koncertą, kuris vyks Žvejų rūmuose.

„Esu „Vijurko“ ir įkūrėja, ir meno vadovė, ir vyriausioji choreografė. Prisipažinsiu, jog esu labai griežta ir reikli vadovė, o tai gal ne kiekvienai šiuolaikinei mamai patinka. Tačiau visada pasakau, kad yra taip, o ne kitaip, todėl mamos gali apsispręsti ir savo vaikams parinkti lengvesnį kelią. Jei jaučiu, kad iš vaiko galima ką nors išspausti, tai ir paspaudžiu. Juk labai gera atrasti perliukus ir juos išauginti“, – savo vadovavimo principus dėstė V.Šleinienė.

Paklausta, ar nepabodo 35 metus vadovauti, mokyti vaikus šokti, pašnekovė prisipažino, jog pasitaikė įvairių momentų, tačiau niekada negalvojo keisti darbo. „Kartais pagalvoju, kuo galėjau būti, jei manęs nebūtų pavilioję šokiai. Kažkodėl atrodo, kad būčiau gera chirurgė arba kriminalistė“, – juokėsi V.Šleinienė.

Iš kur ta meilė šokiui? Pašnekovė tik patraukė pečiais, nes atsakymo nežinojo. „Žinau tik tai, kad visada norėjau šokti, šokti, šokti. Anksti netekau tėvelio, jo beveik neprisimenu, bet mama pasakojo, kad jis buvo labai artistiškas. Galbūt tai šiek tiek lėmė mano meilę šokiams“, – svarstė V.Šleinienė.

Ji džiaugėsi tuo, kad turi ir pasekėjų – jaunesnioji dukra baigė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedrą ir dabar dirba mamos įkurto „Vijurko“ ansamblio antrąja vadove.

Apie šeimą

V.Šleinienės vyras Vilius dirba J.Kačinsko muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir vadovauja Choreografijos skyriui.

Jiedu vienas kitą atrado dar studijų laikais, nes buvo bendrakursiai. „Mūsų kursas buvo unikalus, nes vaikinų buvo daugiau nei merginų. Nepaisant to, su būsimu vyru jau nuo pirmo kurso kažkaip vienas į kitą žiūrėdavome, o pabaigę studijas susituokėme“, – pasakojo V.Šleinienė.

Ji prisiminė ir kuriozą, kuris įsimylėjėlius galėjo ir išskirti. Paskutiniajame kurse visiems reikėjo sukurti diplominį darbą – išvykti į kokį nors miestą, susirinkti ansamblį, surengti koncertą, kurį ir turėjo įvertinti komisija.

Klaipėdoje buvo numatyta tik viena vieta ir ji buvo skirta V.Šleinienei, nes ji jau dirbo Klaipėdos jaunimo centre.

„Tuomet mus su Viliumi pasikvietė fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis ir abiem pasiūlė važiuoti į Varėną – esą ir grybų yra, ir butą greičiau gautume. Tačiau esu klaipėdietė iki kaulų smegenų, todėl ir pasakiau, kad čia liksiu, o būsimas vyras gali važiuoti, kur tik nori. Jis pusmečiui išvažiavo į Panevėžį, o kai grįžo, susituokėme“, – apie laimingai pasibaigusį išsiskyrimą pasakojo V.Šleinienė.

Šeimoje augo dvi dukros. Vyresnioji Jurgita – pasienietė, o jaunesnioji Laura, kaip minėta, dirba „Vijurko“ ansamblio antrąja vadove. Abi dukros, kol lankė mokyklą, šoko mamos vadovaujamame ansamblyje.

„Jau metai, kai turime anūką – džiaugsmelį Vakarį Tomą, kurį padovanojo Laura. Anksčiau stebėdavausi, kokios tolerantiškos yra močiutės savo vaikaičiams. Dabar pastebėjau, kad ir mano, ir vyro požiūris į vaikus pasikeitė, net ansamblyje švelnesne vadove tapau“, – teigė pašnekovė.

V. Šleinienė su vyru Viliumi ir dukromis Laura (dešinėje) ir Jurgita.

Apie pomėgius

Pastaruoju metu didžiausias V.Šleinienės pomėgis – leisti savaitgalius su šeima. Moteris tik apgailestavo, kad tokie savaitgaliai būna labai retai, nes arba ji išvažiuoja su ansambliu į festivalius, arba vyras, dukra Jurgita dirba pamainomis.

„Todėl nepaprastai džiaugiuosi ir vertinu tuos savaitgalius, kai susirenka visa šeima – abi dukros, žentas, Vakariukas, mano mama. Pagaminu pietus, bendraujame, važiuojame prie jūros“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie Klaipėdą

Į Metų klaipėdietės septynetuką išrinkta V.Šleinienė ir gimė, ir augo Klaipėdoje. Ji save vadina senamiesčio vaiku, nes su mama gyveno Kurpių gatvėje. „Senamiesčio gatvelės, Jono kalnelis, Dangės pakrantės – visur su pusbroliais bėgiojau. Saugojau jų drabužius, kai jie lipdavo paplaukioti į upę, o aš bijojau ir iki šiol nemoku plaukti, nors ir juokinga, nes prie jūros gyvenu“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Ji patikino, jog Klaipėdos nekeistų į jokį kitą miestą, nes ji turi savo aurą, o pastaruoju metu ir labai gražėja, jaunėja.

Gyvenimo credo

Kai dar pati šoko, V.Šleinienė vadovavosi nuostata, kad tobulėjimui ribų nėra. Dabar tai ji kartoja savo šokėjams. „Geri darbai pamirštami rytoj, bet vis tiek darykime gerus darbus. Kai išgirdau šiuos Motinos Teresės žodžius, jie man įsmigo labai giliai ir stengiuosi jais vadovautis“, – gyvenimo credo atskleidė pašnekovė.

Apie Metų klaipėdietę

V.Šleinienės teigimu, dienraščio „Klaipėda“ organizuojami Metų klaipėdietės rinkimai yra sveikintinas sumanymas. „Moterims dėmesio ir gerų žodžių niekada nebus per daug. Manau, kad didžiuotis galima jau tomis moterimis, kurios yra pasiūlomos pretendentėmis į Metų klaipėdietės titulą. Jų mieste tikrai daug, todėl linkiu, kad dienraščio „Klaipėda“, kuris yra neatsiejama uostamiesčio dalis, organizuojamas konkursas tęstųsi dar daug metų“, – savo nuomonę išsakė V.Šleinienė.