Metų mokytojo apdovanojimą gavęs "Medeinės" mokyklos muzikos mokytojas Sergejus Treščenkinas įsitikinęs, jog išskirtinį įvertinimą gavo tik savo mokinių dėka.
Stebinamai vėlai muzikos mokslus pradėjęs krimsti vyras dėkoja šiam menui už Afganistane išsaugotą gyvybę bei šviesiomis spalvomis gyvenimą ženklinančią profesiją. Vis dėlto nei asmeninės, nei profesinės laimės recepto talentingasis mokytojas nežino.

Dveji metai – Lenkijoje

– Pradėkime nuo jūsų asmens. Ar esate klaipėdietis?

– Dabar esu klaipėdietis, bet šiaip gimiau Kazlų Rūdoje, esu gyvenęs Aukštaitijoje – Švenčionyse, nes ten buvau gavęs paskyrimą. Mokiausi Vilniuje ir besimokydamas radau žmoną klaipėdietę, taip atvažiavau čia. Paskui dar baigiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją. Klaipėdoje aš jau 23 metus, bet dvejus iš jų praleidau Lenkijoje, taigi čia esu 21-erius. Klaipėdiečiu nesijaučiu. Nepriskiriu savęs regionui. Jeigu gyvenimas numestų kur kitur, nebūtų didelio skirtumo.

– O Lenkijoje – kokiais vėjais?

– Turėjau dirbti choro artistu Vilniaus operos ir baleto teatre. Buvo žiema, o tas pareigas turėjau pradėti eiti tik nuo rudens. Tuomet į Lenkiją išvažiavau kaip šokėjas. Šokau lenkų folklorą vokiečiams.

– Ar atvykęs į Klaipėdą iškart pradėjote dirbti su vaikais?

– Ne. Baigęs konservatoriją įsidarbinau choro artistu Klaipėdos muzikiniame teatre. Ten dirbau apie porą metų. Tada, kaip ir sakiau, galvojau grįžti į Vilnių, bet likimas numetė į Lenkiją. Jeigu ten būtų buvęs didesnis miestas, gal būčiau ir pasilikęs. Bet tai buvo miestelis, kuris labai priminė Palangą. Vasarą – viskas gražu, bet žiemą – apsiniaukę, niūriu. Buvau vienas, be šeimos, todėl buvo dar niūriau. Tada supratau, kad reikia grįžti į Lietuvą. Parvykau į Klaipėdą, į teatrą, ten dirbau apie aštuonerius metus. Tuomet pradėjau dirbti mokykloje. Buvau koncertmeisteris "Vyturio" mokykloje. Akompanuodavau šokiams. Vėliau atėjau į "Medeinės" mokyklą. Čia jau dirbu devynerius metus.

– O studijų laikais labiau studijavote ar studentavote?

– Labiau studijavau. Aš įdomiai nuėjau į muziką. Šokau tame kolektyve ir nieko bendra su muzika neturėjau. Mano vienas pažįstamas grojo fortepijonu. Jis buvo vyresnis už mane gal šešeriais metais. Kai jis stojo į konservatoriją, susigundžiau ir aš. Pamenu, jis sėdėdavo prie fortepijono, grodavo. Man atrodė taip gražu. Tuomet būdamas 16 metų ir aš užsinorėjau mokytis muzikos. Pasiruošiau stojamiesiems, kažką sukūriau, nors visai nemokėjau groti pianinu. Jau po pirmų trijų mėnesių mokslų buvo pirmasis koncertas.

Afganistane grojo orkestre

– Turite ir kareivio patirties. Kokia jūsų istorija kariuomenėje?

– Tiesa, šiek tiek turiu. Esu tarnavęs kariuomenėje. Turėjau tarnauti dvejus metus, bet viskas užsitęsė iki 27 mėnesių. Buvau Afganistane. Žinote, sutinku kitus žmones ir jie pradeda pasakoti apie kariuomenę. Aš prisiminimų apie kariuomenę neturiu. Man tai dveji išmesti metai.

– Ar todėl, kad tai skaudi patirtis?

–Ne. Man pasisekė. Taip tik skamba, kad buvau Afganistane. Iš tiesų, aš ten labai gerai praleidau laiką – grojau orkestre. Turėjome ansamblį ir daug kur važiuodavome: į Kabulo kultūrinius centrus, į kalnus. Į karinius veiksmus aš įtrauktas nebuvau, nešaudžiau. Galima sakyti, mane išgelbėjo muzika. Neturėjau važiuoti į Afganistaną, nes jau Turkmėnijoje tarnavau, bet žinote, jaunystė – kvailystė. Buvo naktį tikrinimas ir mūsų nerado, nors ką tik pradėjome tarnauti, – buvome išėję į miestą. Už tai ir išsiuntė mane į Afganistaną. Tada saksofono nepasiėmiau. Galvojau, ko man į Afganistaną su saksofonu? Bet toks likimas, kad mus tris išsiuntė: du Krymo totorius ir mane. Jie ir paėmė instrumentus. Tik išsilaipinome, ir mūsų paklausė, ar nėra grojančių. Taip ir patekau į orkestrą. Davė man ten tarybinį saksofoną, kurio pūsti negalėjau, tada pradėjau groti altu.

– Vis tiek jautėte karo atmosferą. Ar dabar, kai stebite įvykius Ukrainoje, nekyla aštresni jausmai?

– Tai yra baisu. Baisiausia tai, kad jie vieni kitiems spaudžia rankas. Aš manau, kad būtų galima šį karą nutraukti. Ne nuo žmonių, o nuo politikų viskas priklauso.

– Grįžtant prie pedagoginio jūsų kelio. Dirbate su išskirtiniais vaikais...

– Žinoma. Tokiame darbe viskas priklauso ir nuo kitų žmonių. Aš vienas nieko nepadaryčiau. Kad ir mokant tekstą, visuomet prašau logopedų pagalbos. Yra tokių vaikų, kurie greitai išmoksta, o kitiems reikia didelių pastangų.

– Ateinant į šią mokyklą, ar nestabdė mintis, kad teks dirbti su kitokiais, probleminiais vaikais?

– Tuo metu gal ir pagalvojau, bet pabandžiau. Yra savų privalumų ir trūkumų. Reikia labai daug kantrybės, kurios aš visiškai neturiu. Viskas priklauso nuo kolegų. Visuomet noriu labai padėkoti mokyklos direktorei, logopedams, kineziterapeutams. Tokia yra mano niša, aš galiu tuos vaikus parodyti. O kiek žmonių darbo yra nematomo? Pavyzdžiui, kineziterapeutai. Kiek daug jie dirba su šiais vaikais. Tai yra labai sunku ir fiziškai, ir psichologiškai Dirbama su vaiku visus metus, jis jau pradeda vaikščioti, o paskui grįžta po vasaros atostogų ir vėl reikia pradėti viską iš naujo. Žinoma, daug kas priklauso nuo tėvų. Labai įvairių yra. Kartais atrodo, kad vaikas beviltiškas, kad sunku bus kažką padaryti, bet po metų jau žiūriu, kad jis padarė pažangą. Būna ir atvirkščiai.

Negalvoja, kas bus rytoj

– Sakote, kad esate gana choleriškas. Ar nemanote, kad būtent toks jūsų charakteris ir padeda prikaustyti vaikų dėmesį, rasti kelią į jų širdį?

– Sutinku su jumis. Galbūt normaliems žmonėms su manimi sunkiau bendrauti. Aš gana impulsyvus, nors man tai nepatinka. Kartais būnu labai didelis sangvinikas. Kartais galiu visą vakarą praleisti su savimi ir į nieką nekreipti dėmesio. Minčių turiu labai daug, bet tas mintis įgyvendinti – sunku. Iš dešimties minčių kartais pavyksta tik vieną pritaikyti. Reikia viską pritaikyti ir prie lengvesnių, ir prie sunkesnių vaikų. Žinoma, meninės vertės tai neturi, bet vien ta veikla, mūsų pasirodymai – jiems labai svarbūs. Jie labai to laukia, klausia, kur važiuosime, keliausime.

– O jums pačiam ką duoda darbas su tokiais išskirtiniais žmonėmis. Ar jaučiate, kad tai keistų jus patį?

– Niekas manęs jau nepakeis. Bet toks ryšys yra. Aš nesu labai geras, jautrus ir sentimentalus. Nors taip ir gali pasirodyti. Negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Sutinku draugus, jie man pasakoja, kad aš vieną ar kitą dalyką padariau, bet aš nieko nepamenu ir klausiu jų, ar tikrai taip galėjo būti. Niekada negalvoju apie tai, kas bus rytoj ar buvo vakar. Gyvenu šia diena.

– Gal čia jūsų laimės receptas?

– Aš nesu laimingas. O ką reiškia laimė? Gyvenime reikia ir juodo ir balto. Be juodos niekas nesuvoks baltos spalvos. Juodo mano gyvenime yra gerokai daugiau nei balto. Kai darbe pasiseka, tada mano darbas yra balta spalva.

– Jūs nevengiate dalyvauti įvairiuose festivaliuose bei neįgaliesiems skirtuose renginiuose. Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate?

– Visuomenė paprastai su gailesčiu žiūri į tokius vaikus. Bet aš žmones suprantu. Juk dažnai tokių vaikų nematome. Jeigu tenka dažniau pamatyti, požiūrį keičia. Būna, verkia žmonės salėje, kai vaikai užlipa pasirodymui. Neseniai buvo toks atvejis, kai kažkuris Seimo narys po pasirodymo turėjo kalbėti. Jis užlipęs į sceną negalėjo žodžio pratarti, tik ašaros riedėjo. Bet pripranti laikui bėgant. Jie yra tokie pat žmonės – kažkuo laimingesni, kažkuo liūdnesni.

Darbas po darbo

– Ar pradėjęs dirbti pats nejautėte jiems gailesčio?

– Aš labai greitai pripratau. Kaip ir sakiau, nesu jautrus. Labai realiai žiūriu į daiktus. Galima sakyti, kad manęs neištiko joks šokas, nors anksčiau gyvenime su tuo nebuvau susidūręs. Aš iškart norėjau ką nors su jais daryti. Tik man trūksta kantrybės. Gal šitai mane šiek tiek žlugdo. Jėgų daug prarandu.

– Kaip vertinate tai, jog mokytojai vis periodiškai kyla į savotišką kovą su valstybe dėl įvairių dalykų: darbo laiko, užmokesčio ir pan.?

– Aš į tai neįsitraukiu, detalių nežinau. Tiesa, mačiau kažką per televizorių, bet aš tuo nesidomiu. Kartu su jais kovoti nesu linkęs.

– Ar Metų mokytojo apdovanojimas jums yra pirmasis įvertinimas?

– Na taip. Tiesa, dar esu gavęs specialų "Perliukų" komisijos įvertinimą. Šių metų įvertinimas man buvo labai netikėtas, sunku buvo tramdyti jaudulį. Tiesa, apie apdovanojimą sužinojau anksčiau, nes turėjau parengti vaikus pasirodymui, tačiau vis tiek buvo sunku. Koks aš geriausias mokytojas? Juk aš tik parodžiau tuos vaikus. Tik jų dėka ir išrinko mane.

– Sakoma, jog jūs dirbate neskaičiuodamas laiko. Kiek tęsiasi jūsų darbo diena ir ar nenuskriaudžiate laiko atžvilgiu šeimos?

– Kai yra šeši ar septyni vaikai ir nori parengti pasirodymą, reikia su kiekvienu dirbti atskirai. Po darbo aš vis tiek padirbėju individualiai su vaikais. Būna, kad vaikas nenori, bet aš matau, kad jis tikrai gali. Kai kurie vaikai labai priklausomi nuo nuotaikos. Arba kartais, kai vaikas nenori dainuoti, aš pakviečiu kitą ir pirmasis jau tada užsimano. Reikia žaisti. Bet iš šeimos aš pastabų negaunu, matyt, kad ir nenuskriaudžiu. Dabar yra po 16 val., mano darbas jau baigėsi, bet aš vis tiek dar turiu ką veikti. O mano sūnus dabar darželyje, dukra – mokykloje. Po pamokų ji eis į meninės gimnastikos treniruotes. Iki 18 val. aš šiaip ar taip turiu dirbti, tada eisiu paimti sūnaus iš darželio.

Tarp džiazo ir klasikos

– O koks jūsų laisvalaikis?

– Labai įvairus. Dažniausiai būnu su vaikais, šeima. Mėgstame eiti prie jūros. Kai turiu laisvo laiko, stengiuosi ką nors pagroti, sukurti. Bet man sunku groti, kai žinau, kad žmonės klausosi. Jeigu skambinu gitara, lengviau. Kai groju vienas, aš atsipalaiduoju, man tai patinka.

– O pats ar lankote teatrus, koncertus?

– Į koncertus dabar beveik nevaikštau. Šiuo metu tiesiog laiko stinga, mano vaikai maži. Žmona dirba meninės gimnastikos trenere. Jos nebūna vakarais. Bet jeigu pasitaiko galimybių, pasiklausau. Labiausiai man patinka džiazas, klasika. Iš jaunystės, dar Vilniaus laikų, labiausiai įsiminė smuikininko Raimundo Katiliaus koncertas. Apskritai jis buvo toks žmogus, kuriam nereikėjo ieškoti žodžių norint ką nors pasakyti. Jis tingėjo mąstyti, jis tiesiog grojo. Dar labai didelį įspūdį padarė Virgilijaus Noreikos koncertas.

– Kuriate tik muziką ar ir žodžius? Kokiai krypčiai priskirtumėte savo dainas?

– Aš kuriu įvairiai. Kartais tik muziką sukuriu, o teksto ieškau. Kartais pavyksta sukurti abu. Savo kūrybos aš "nepaleidžiu" plačiajai visuomenei. Manau, kad ne masėms ji skirta. Yra keli klajojantys įrašai internete. Mano dainos yra gana nešiuolaikiškos. Dėl žanro – visko pasitaiko. Galiu groti ir lengvesnę muziką, ir ką sunkiau. Rašau ir poeziją, bet nesu tas žmogus, kuris kvėpuoja žodžiais. Nesu poetas, bet patinka ieškoti, derinti žodžius. Muziką rašyti man kur kas lengviau. Tiesa, naujausi mano kūriniai gimę dar žiemą. Dabar šiek tiek sustojau. Galbūt toks laikas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1968 m. Kazlų Rūdoje.

1986 m. baigė Švenčionių vidurinę mokyklą,

1991 m. – S.Šimkaus konservatoriją;

Vedęs, turi tris vaikus.