Klaipėdoje dirbantis Lietuvos rankinio specialistas Miglius Astrauskas uostamiestyje mato tik pozityvius dalykus – ši sporto šaka mėgstama, "Dragūno" rankinio komanda turi būrį žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie klubo gyvavimo.

Anot 45-erių kauniečio, to gali pavydėti visos šalies ekipos. Treneris į Klaipėdą atsivežė ir meškerių – laukia žinių apie į marias atplūsiančius gausesnius stintų būrius. Žvejyba – didžiausias pomėgis po sunkių pratybų.

Karjerą paaukojo dėl darbo

– Lietuvoje iš rankinio įmanoma išgyventi?

– Ne. Klaipėdos "Dragūno" klube žaidėjų algos yra nuo 500 iki 1,5 tūkst. litų. Suteikiame maitinimą, stengiamės parengti rankininkus, kad jie būtų kuo aukštesnio lygio. Todėl per sezoną sužaidžiame 48–50 oficialių rungtynių. Beveik tiek kartų žaidžia stipriausios Europos ekipos. Vyrams yra vilties, kad juos pastebės kuris nors užsienio klubas ir pakvies žaisti. O tada jau iš rankinio bus galima gyventi.

– O kokių pergalių pasiekėte rungtyniaudamas aikštelėje pats?

– Žaidžiau Kauno "Vyčio" ekipoje. Ji tais laikais – 1989–1992 metais – kovojo dėl pirmosios vietos su garsiuoju "Granitu". Dar metus rungtyniavau "Granito" antroje komandoje. Žaidžiant šioje ekipoje teko apsispręsti – būti treneriu ar dar "kabintis" aikštelėje. Pasirinkau pirmąjį variantą. Pradėjau dirbti būdamas Lietuvos kūno kultūros instituto trečiakursis.

Sužavėjo pirmakursę

– Ką galite papasakoti apie save?

– Gimiau prieš 45 metus Vilniuje. Po studijų nebegrįžau į gimtąjį miestą – likau Kaune. Sukūriau šeimą – žmona Audronė. Sulaukėme trijų sūnų. Tėvai – aukštaičiai, kilę nuo Utenos, Panevėžio. Mano vasaros prabėgdavo pas senelius Utenoje. Šiandien žmona – tinklinio trenerė, dirba Kauno technologijos universitete.

– Tikriausiai susipažinote instituto koridoriuose?

– Taip. Aš buvau ketvirto kurso studentas, ji – pirmakursė.

– Kur esate įsikūrę Kaune?

– Gyvename bute, tačiau statome namą miesto pakraštyje. Beveik pabaigtas. Vasarą gyvenome jame. Tačiau dabar, kai esu išvykęs dirbti į Klaipėdą, žmona ir vaikai būna bute. Nes iš jo arčiau iki darbo.

– Pats buvote statybininkas ar namą statė specialistai?

– Statybininkai. Kol vyko didieji darbai, aš užsienyje pinigus kaliau. O statytojus prižiūrėjo mano antroji pusė.

– O mokate įkalti vinį?

– Moku, moku. Pas senelį augdamas daug ko išmokau: ir vinį įkalti, ir medžius pjauti, malkas kapoti.

Krepšinis neviliojo

– Esate aukštas. Kodėl netapote krepšininku?

– Tuo metu, kai buvau jaunas, Lietuvoje panašiai populiarūs buvo krepšinis, futbolas ir rankinis. Vėliau, kai įsikūrė Lietuvos krepšinio lyga, buvo išpūstas krepšinio burbulas. Prie šios sporto šakos populiarinimo itin prisidėjo gera žaidėjų karta, sėkmingai rungtyniavusi tarptautinėse varžybose, olimpinėse žaidynėse. Kai buvau mažesnis, man geriausiai sekėsi žaisti futbolą, bet kai nuėjau į rankinį, taip ir likau jame.

– Kas prikalbino eiti į rankinio pratybas?

– Kiemo draugai. Šiai sporto šakai atidaviau širdį nuo antrosios klasės. Tiesa, dar mokykloje žaidžiau šachmatais.

– Čia tai naujiena. Gal galite pasigirti kokia nors sėkme vedant medinę kariauną?

– Lietuvos jaunučių pirmenybėse užėmiau 3-iąją vietą. Vienu lygiu žaidžiau kartu su šiandien žinomais šachmatininkais Dariumi Ružele, Laimonu Kudžma. Patėvis nuo mažens išmokė žaisti. Labai norėjau prieš jį laimėti, tai kurį laiką lankiau šachmatų pratybas.

– Dabar palinkstate prie lentos ir figūrų?

– Retai.

– Regis, šį žaidimą lietuviai pamiršę.

– Dar galima parke Kaune pamatyti ant suoliukų žaidžiančius pagyvenusius žmones. Apskritai šiais laikais beveik visą mūsų dėmesį prikaustė kompiuteriniai žaidimai.

Miglius Lietuvoje – ne vienas

– Miglius – retas vardas. Ar dar žinote vyrų tokiu vardu?

– Manau, kad tai lietuviškas vardas – iš Kazio Sajos knygos vaikams "Ei, slėpkitės". Joje buvo nykštukas Miglius. Pažįstu vieną – Miglių Gumbrevičių. Irgi rankininkas. Žaidė Zarasuose, dabar Elektrėnuose. Asmeniškai nepažįstu – žinau iš varžybų protokolų. Taip jau susiklostė, kad mūsų šeimoje visi vardai susiję su gamta – Audronė, Miglius, Giedrius, Aidas ir Rytis.

– Didelė pertrauka tarp antrojo ir trečiojo sūnaus. Gal norėjote dukrelės?

– Neturėjome tokio tikslo, kad būtinai norime mergaitės. Svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas ir stiprus.

– O berniukai irgi aukšti?

– Vyresnysis Giedrius vasarą, ko gero, mane aplenks. Mano ūgis – 191 cm, jo – 186 cm. Giedrius – lengvaatletis. Pagal ūgį jis galėtų būti šuolininkas į aukštį. Nėra ir pats apsisprendęs, kurioje rungtyje specializuosis. Aidas lankė futbolo treniruotes, dabar žaidžia tinklinį, bėgioja. Tačiau vis nori grįžti į futbolą. Mano tėvas – Gediminas Astrauskas buvo 800 m bėgimo rungties Lietuvos rekordininkas, mama – irgi lengvaatletė. Žodžiu, mūsų giminė – labai sportiška.

Stebino ir piktino islandai

– Ketverius metus dirbote Islandijoje. Tai gana ilgai. Tikriausiai lengvai kalbate islandiškai?

– Ne. Kalbos neišmokau. Pavyzdžiui, ispanų kalbą perkandau per mėnesį, nes ji – paprasta, lengvai suprantama. Be to, ispanai kalbėdami daug gestikuliuoja. O štai visi islandai nuo mažens kalba angliškai. Islandų kalba – labai sunki. Iš pradžių nepavyksta suprasti, kur baigiasi žodis, o kur prasideda. Tą patį žodį įvairiose Islandijos vietose taria skirtingai. Kai kurie lietuviai rankininkai išmoko vietinę kalbą, tačiau vienas gruzinas vartininkas, už Islandijos rinktinę žaidęs net dviejose olimpiadose, per 15 metų taip ir nepramoko. Aišku, lemia ir aplinka. Kai visi aplink kalba angliškai, kam tada mokytis islandų? Be to, stengtis neskatina ir patys islandai. Jei netaisyklingai pasakai, jie šaiposi. Tai jie patys ir užmušė mano norą išmokti. Apskritai tuo metu, kai ten dirbau, islandai buvo užrietę nosį, nes jų ekonomika klestėjo, kompiuterinė pažanga buvo viena didžiausių Europoje. Islandai galėjo daug sau leisti. Džiugino, kad jie – labai darbštūs. Kiek teko kur dirbti, islandams – nėra lygių. Jie treniruojasi papildomai. Tėvai atveždavo vaikus į mokamas pratybas net ankstų rytą, prieš pamokas. O vakare jaunimas baigdavo treniruotes po 22 val. Kiti atvykdavo sportuoti net per pietų pertrauką. Beveik visi islandai dirba santechnikais, ekspeditoriais, dar kuo nors. Jie turi tikslą, tai juos ir "veža". Iš pradžių islandai stengiasi patekti į jaunimo rinktines, vėliau – į vyrų, po to – į stiprius Vakarų Europos klubus. Šios šalies jaunuoliai pradeda vėlai studijuoti – nuo 26 metų. Iš pradžių jie stengiasi užsidirbti pinigų mokslams. Kai paklausdavau, kokia studijų kaina, pasirodo, ji nelabai skiriasi nuo mūsų aukštųjų mokyklų.

– Jei vėl kviestų islandai, ar važiuotumėte?

– Važiuočiau. Tačiau apie tai negalvoju. Reikia vaikus užauginti. Rytojų sieju su Lietuva.

Gelbėjo išvykusį A.Juškėną

– Klaipėdoje pakeitėte į Ukrainą išvykusį dirbti garsųjį Artūrą Juškėną, kuris pasižymėdavo impulsyvumu. Tačiau ir jūs nesate iš ramiųjų.

– Kaip kada. Jaunystėje buvau karštesnis treneris nei dabar. Dirbdamas užsienyje supratau, kad pakeltu balsu nieko daug nelaimėsi. Tačiau kartais situacija priverčia: kai matau, pavyzdžiui, kad Karolis Stropus po aikštelę vaikšto lyg miegantis. Reikia jį pažadinti. Jei nieko nesakysi, tai jis tokios būsenos ir rungtynių pabaigos sulauks. Esu sutikęs ir tokių žaidėjų, kuriuos, kad geriau žaistų, reikėdavo įpykdyti.

– O linksmų akimirkų ar būna rankinio aikštelėje?

– Retai. Šioks toks nuotykis buvo, kai dirbau Islandijoje. Per pertrauką vieną rankininką netyčia užrakinome drabužinėje. Būtume nepastebėję, bet tas žaidėjas keisdavosi su draugu – vienas puldavo, kitas gindavosi. Po pirmos atakos prie suoliuko atbėgo pasikeisti rankininkas. Žiūrime, kad kito žaidėjo nėra. Ėjome ieškoti – radome užrakintą.

– O Klaipėda patinka?

– Man čia miela būti. Nemėgstu didelių miestų.

– Žmona lengvai išleido?

– Sunkiai. Keista situacija. Atrodo, kad esame šalia, bet kartu esame ir toli. Savotiškai gelbėjau A.Juškėną, kuris sulaukė pasiūlymo dirbti Ukrainoje. Sakau: "Važiuok, pavaduosiu". Kaune rankinis pamirštas, o Klaipėdoje – gerbiamas. "Dragūnas" turi šaunią bendruomenę, kuri yra kaip šeima. Nariai man ir padeda, ir mane palaiko. To neturi nė viena Lietuvos komanda. Panašiai yra Islandijoje. Tame pačiame klube žaidžia visų kartų nariai – seneliai, tėvai, anūkai. Savaitgaliais vyksta įvairių amžių komandų rungtynės, prie salės ant grilių čirška mėsytė.

Stintoms paruoštos meškerės

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Kai nebūdavo rytinės treniruotės, su kolegomis dviračiais važiuodavome grybauti į Kuršių neriją. Žvejoti mėgstu, bet nėra kada. Kai atplauks stintos, reikės vykti. Gaila, ledo nėra. Keletas "Dragūno" klubo narių susiję su žuvimis, ir žaidėjai mėgsta žvejoti, todėl gaunu geriausią informaciją apie stintas.

– Ar yra grybų nerijoje?

– Yra daug grybų, tačiau ir grybautojų daug. Jei nori ką nors rasti, tai reikia važiuoti toliau.

Vizitinė kortelė

Edukologijos mokslų daktaras.

"Dragūno" rankinio klubo vyr. treneris.

Gimė 1968 m. liepos 28 d. Vilniuje.

1986 m. baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Žirmūnų gimnazija).

Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (LKKI, dabar akademija).

1999–2001 m. studijavo LKKI magistrantūrą.

2006 m. apsigynė daktaro disertaciją.

1997 metais vedė. Žmona Audronė.

Trys sūnūs: Giedrius (15 m.), Aidas (13 m.) ir Rytis (2 m.).

Turi 9 metais jaunesnį brolį Juozą.