Nutarė tapti aktore

– Esate grynakraujė vilnietė, kas atvedė į pajūrį?

– Gimiau, augau, mokiausi ir net susituokiau Vilniuje. Tačiau mano vyras Mindaugas – klaipėdietis, ketverius metus, kol studijavome, gyvenome pas mano tėvus. Bendra buitis jau buvo įgrisusi, todėl kai vyras pasiūlė kraustytis į Klaipėdą, nedvejodama sutikau: "Važiuojame!" Buvau pilna entuziazmo. Tiesa, po mokyklos baigimo buvau įstojusi į režisūrą uostamiesčio konservatorijoje, tačiau po vienerių metų mane išmetė. Kadangi tėvai auklėjo labai griežtai ir šeimoje buvau vienturtė, labai džiaugėsi, kai grįžau į Vilnių. Gyvendama Klaipėdoje pajutau visišką laisvę, todėl tai širdžiai mielas, jaunystės ir atradimų miestas. Ji ir Vilnius yra du traukos centrai, abu savaip brangūs. Nė nežinau, kuris labiau.

– O pati nejautėte nuoskaudos, kad teko grįžti namo nieko nepešus?

– Režisūra – ne man. Būdamas jaunas ieškai savęs, jauti vidujį norą ką nors išsakyti. Labai norėjau tapti aktore, gyvendama sostinėje landžiodavau į spektaklius ir peržiūras, stebėdavau režisierės Dalios Tamulevičiūtės "stebuklingąjį dešimtuką". Taip užbūrė, kad ir pati maniau galinti vaidinti. Bet iš tikrųjų tai negaliu. Išeiti į sceną nepaprastai sunku, manau, tai duota tik nepaprastoms asmenybėms. Turi griūti, nerti stačia galva į sceną, mokėti valdyti žmones. O režisieriui apskritai reikia turėti nepaprastai stiprų charakterį, aš nesu tokia valdinga. Bet džiaugiuosi, kad pabandžiau, ko gero, ir priėmė todėl, kad mano rašomi scenarijai buvo geri. Kol mokiausi, kurdavau etiudus sau ir savo draugams.

– Atradote kitą savo pusę. Todėl ir grįžusi į Vilnių nusprendėte studijuoti literatūrą?

– Nieko aš ten nenusprendžiau. Literatūra taip ir liko kažkur. Bandžiau rašyti dienoraštį, bet kai mama paskaitė ir ėmė cituoti mane, lioviausi tai daryti. Per daug asmeniška. Bet turbūt vis tiek yra kažkoks kūrybos grūdas, kuris persiduoda iš kartos į kartą. Mat mano tėtis tapė, bandė rašyti, komponuoti, grojo bandonija, miške rinkdavo šaknis, iš jų vis kažką droždavo ir ko tik jis nedarė. Bet iš to nepragyvensi, todėl šalia visų savo veiklų dirbo kitą darbą. Pradėjau rašyti tik gimus antrai dukrai, kuri nepasitenkindavo tomis pačiomis pasakomis ir liepdavo pasakoti apie namuose stovintį staliuką, apie užuolaidas. Ir tokiu būdu kiekvieną vakarą mane dresuodavo. Taip pasinėriau į fantazijų pasaulį. Štai vakar su anūkėle Grasile važiavome namo ir ji manęs paklausė: "Ar bala galėtų pašokti į viršų?" Tai mane taip užkabino, kad šiandien rašiau pasaką apie balutę.

Nuo pasakų – prie metalo

– Vadinasi, rašyti pradėjote tik apsigyvenusi pajūryje?

– Taip, atvažiavau čia laukdamasi antrosios. Vėliau šiek tiek mokytojavau rusų mokykloje. Darbas su mokiniais – labai įdomus, reikalaujantis visos tavo energijos. Jeigu pradedi blaškytis, dvejoti, geriau pasitraukti. Dabar vėl pradedu svarstyti apie pedagoginį darbą. Man įdomiausia bendrauti su vaikais. Kadangi pati turiu tris anūkes, to tikrai nestokoju. Suaugę žmonės ir jų pomėgiai dažniausiai nusistovi, daugelis mano kartos žmonių klauso tą muziką, kurią klausė savo jaunystės laikais. Visa tai yra gerai, bet juk gyvenimas eina į priekį. Mane domina nauji dalykai ir tam daug įtakos turi vaikai. Kartu su dukromis klausiau "Depeche Mode", "Nirvanos", vėliau trečioji mane "numetė" į metalą. Su Šarūne ir jos draugais važiuodavau į visus muzikos festivalius. Pirmiausia dėl to, kad bijojau ją paleisti vieną, pasisiūlydavau nuvežti, o vėliau ir pačiai pradėjo patikti. Kai Šarūnė išvažiavo į užsienį, pradėjau ilgėtis tokių išvykų. Būtų taip gerai nulėkti į kokį metalo koncertą.

– O jūsų vyras nepasirašo tokioms avantiūroms?

– Kad metalas vyrui nelabai patinka. Jis yra savo kartos muzikos gerbėjas, taip pat labai mėgsta džiazo festivalius, ten jis dalyvauja labai mielai. Nors neseniai vežėsi mane į Kauną, kur vyko roko grupės "Muse" koncertas. Abu grįžome sužavėti. Ir dabar, važiuodami automobiliu, klausomės.

– Jūsų vyras Mindaugas Kepenis – žinomas Klaipėdos advokatas. Kaip būdami tokie skirtingi sugyvenate kasdienybėje?

– Išties esame visiškai skirtingi. Anksčiau, ko gero, mus siejo daugiau dalykų – abu buvome studentai ir vertybės buvo tos pačios. Paskui nukrypome į visiškai skirtingas puses. Nors teisė ir teisingumas man labai įdomios ir artimos temos. Ir dabar rašau romaną, kuriame jas narplioju, tik iš kitos pusės: ką žmogui reiškia teisingumas, kiek jis pats prieš save teisus ir panašiai. Manau dėl to, kad esame paskendę savo mėgstamose veiklose, sutarti yra tik lengviau. Jis turi savo erdvę, aš savo, taip pat turime daug bendrų pomėgių. Pernai atradome irklentes, šiemet leidomės upėmis nemenką atstumą. Kartais ir viena praplaukiu, man tai geras laikas su savimi: krenti, keliesi, stebi nuostabius gamtos vaizdus, gyvūniją. Vienos kelionės metu mane ir gulbe lydėjo, ir medis buvo užvirtęs, ropščiausi į kalną, sutikau žvejus valtelėje.

– Jūsų dvi dukros gyvena užsienyje. Turbūt nebuvo lengva jų paleisti?

– Na, taip. Šarūnė Anglijoje studijuoja iliustravimą. Būdama ketverių pradėjo piešti, jos darbai papuošė "Džiovintą debesėlį". Ko gero, visi mano dukrų žaislai yra išpasakoti, kai kurie tapo knygelių herojais. Paprašydavau dukros nupiešti kurį nors iš mano veikėjų ir jai tai labai nesunkiai pavykdavo. Kelių metų vaikas neturi jokių stabdžių, tik lakią, neribotą fantaziją. O dabar mano knygeles iliustruoja anūkas Naglis. Šiemet mūsų eilėraščių knyga "Miestai" festivalyje "Poezijos pavasaris" tapo vaikų literatūros laureate. Naglis, kuriam dabar dešimt metų, irgi yra mano įkvėpėjas, jis piešia labai savitai ir įdomiai, augina keistus pabaisiūkščius ir miestus: pavyzdžiui, miestas ant vėžlio kevalo, žuvėdra, nešanti miestą, o supykęs nutapė žmogų, išvemiantį miestą. Pradėjau apie tai rašyti eilėraščius, paprašiau, kad anūkas dar pabarstytų miestų ir išėjo knyga. Kai nunešiau į leidyklą, redaktoriui Vytautui Kubiliui patiko, kartu dirbome, keliskart perrašiau ir dabar džiaugiamės rezultatu. Tai pirmoji mano eilėraščių knygutė vaikams. Mažiausioji mano anūkėlė auga Miunchene, kalba visomis kalbomis: ir lietuviškai, ir vokiškai.

Migracijos nepeikia

– Kaip pati reaguojate į migraciją? Ar skaudu, kai artimieji išvyksta?

– Apskritai gaila, kad tiek žmonių išvažiuoja ir negrįžta, bet tame nieko baisaus nėra. Žmogus įgyja patirties, tobulėja, ko nors naujo išmoksta. Iš kitų kultūrų galima pasisemti daug gero. Beje, visada tikiuosi, kad sugrįš; ir patys vaikai to nori. Dukra Akvilė, kuri šiuo metu gyvena Vokietijoje, baigė architektūrą Lietuvoje ir dabar studijuoja pramoninį dizainą Miunchene. Jai tai nauja patirtis, išmoko vokiečių kalbą. Ir aš visą lapkritį praleidau pas ją prižiūrėdama mažąją anūkėlę. Per tą mėnesį spėjau pajausti vokiškos kultūros pulsą. Mane žavi jų mokymosi būdas, kai pats mokinys turi rodyti iniciatyvą, ieškoti, atrasti, kurti produktą, o dėstytojas – tik koordinatorius, nukreipiantis tinkama linkme. Visiškai jokios prievartos.

– Trečioji jūsų dukra Šarūnė atsirado gerokai vėliau nei kiti du vaikai. Ką jums davė brandi motinystė?

– Tarp mažosios ir vyresnėlės – keturiolikos metų skirtumas. Bet jos labai panašios ir nesunkiai atranda bendrą kalbą. Jausmas tikrai kitoks, pakylėtas. Nešiodama Šarūnę suvokiau, kad paskutinį kartą tai darau. Būdamas jaunas kitaip augini vaikus, dažniau palieki tėvams, vėliau norisi jiems skirti daugiau dėmesio. Man atrodo, kad brandi motinystė labiau džiaugsminga.

– Rašytojo profesija nėra pelninga. Ko gero, pragyventi iš rašymo nepavyktų?

– Pragyventi vien iš rašymo, bent jau iki šiol, tikrai nepavyko. Dabar daugiausia uždirba komerciniai leidiniai, kuriuose aprašomi išmokti dalykai. Ir negali sakyti, kad tai yra blogi romanai, jie turi savo struktūrą, yra gan protingai parašyti ir patinka žmonėms. Bet juose stinga individualumo žavesio, kaip kad rašė Williamas Faulkneris. Trūksta tokių autorių, kurie nesimokė iš kitų, turi savo žodį, savo stilių. Negaliu skaityti romanų, kuriuose esti "plika" kalba, manęs tai nežavi. Bet yra ir gerų autorių, pavyzdžiui. širdis atsigauna skaitant Eugenijaus Ališankos "Empedoklio batas". Kurį laiką buvau įsimylėjusi Bruno Schulzo kūrybą. Tai keičia ir mano pačios rašymo stilių. Apskritai kalbant, džiaugiuosi išsivadavusi nuo stengimosi kitiems patikti ir įtikti.

– Turbūt pažįstate vyresnės kartos rašytojus Klaipėdoje. Ar aktyvus čia literatūrinis gyvenimas?

– Žinoma bendraujame. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai dalyvauja rašytojų suvažiavimuose, rudenį vykstame į Druskininkus, taip pat į "Poezijos pavasarį". Tiesa, uostamiestyje norėtųsi daugiau veiksmo, kad ir jaunimas taptų aktyvesnis. Nors kartais parašo romanų, kuriuos skaitome, vertiname, ir tai labai smagu. Štai Sondra Simonaitienė kiekvieno mėnesio pirmadienį bibliotekoje organizuoja rašymo būrelius, kurie vis pasipildo naujais žmonėmis.

– Manote, galima išmokti rašyti?

– Ir pati vis dar sprendžiu šią dilemą. Svarbiausia – turėti vidinį kirbulį: kuo žmogus gilesnis, turtingesnis savo vidumi, tuo jo tekstas yra įdomesnis. Tai asmenybės reikalas. Lygiai taip pat ir su paveikslų ar kito meno kūrėjais. Negali nutapyti to, kuo nesi. Todėl norint ką nors sukurti, pirmiausia reikia ugdyti save.

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 m. gegužės 1 d. Vilniuje.

Baigė Vilniaus S.Nėries vidurinę mokyklą.

Mokėsi Vilniaus B.Dvariono muzikos mokykloje, taip pat Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Vienerius metus mokėsi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose režisūros.

Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, dabar – Lietuvos edukologijos universitetas.

Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą.

Mokytojavo Klaipėdoje ir Vilniuje.

Romanų, apysakų, pasakų, eilėraščių vaikams ir suaugusiesiems autorė.

1991 m. įteikta Kanados lietuvių premija už pjesę "Amerikė".

2002 m. geriausia metų knyga vaikams pripažinta "Po riestainio saule".

2002 m. apdovanota I.Simonaitytės literatūrinė premija.

2006 m. "Lietuvių balso" antroji premija už romaną "Šatrijos Ragana".